|
Patiklumas ir nepatikimumas
Patiklumas po dešimtmečius trukusio sovietinio mulkinimo, akivaizdaus melo, kurio pagalba ir buvo diegiama komunistinė ideologija, atgauta nepriklausomybė, sąžinės ir žodžio laisvė, regis, turėjo paskatinti blaivesnį vertinimą, kritinę mąstyseną, įžvalgumą. Deja, taip nenutiko: visuomenė, įpratinta prie žavinčio melo, tiesos žodžio girdėti nenori, nes jai mielesnis gražus melas nei liūdnesnė tiesa. Prievartinis patiklumas virto natūralia būsena, melagystę skatinančiu veiksniu. Su melu versle toli nenuvažiuosi, greit bankrutuosi, tačiau politikoje, jei ji tampa verslu, maskuotu veikimu, politiniai verteivos gali ne tik duoną pelnyti, milijonieriais tapti, bet ir valstybės likimu prekiauti. Daugelis veikėjų į politiką eina ne tautos ir jos valstybės idealų, o asmeninių, grupuotės ar kitos valstybės interesų vedami.
Žinome, kad jei žmogus pats sako tiesą, to paties tikisi iš kito, todėl patiklumas savaime nėra bloga savybė, tačiau, susidūrusi su kita, neigiama nepatikimumo savybe, gali tapti neganda. Jei buities reikaluose per patiklumą žmogus gali būti apgautas, prarasti tam tikras medžiagines vertybes, politikoje per patiklumą galima pažeisti ar prarasti valstybingumą. Todėl, renkant ar skiriant asmenis į atsakingas pareigas valstybėje, turi būti tikrinamas, vertinamas jų patikimumas ir lojalumas valstybei. Kadangi šios vertybės neturi apčiuopiamų matavimo vienetų, jų nenustato net teismai, pati pilietinė visuomenė pagal politikų kilmę, praeities ir dabarties veiklą turi vertinti ir juos priimti arba atmesti rinkimų metu. Kol nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje tebėra neišugdyta ir nesutelkta pilietinė visuomenė, į didžiąją politiką per visuomenės aplaidumą, abejingumą ar naivų patiklumą pakliūva nepatikimi ar abejotino lojalumo piliečiai.
Artėjant Prezidento rinkimų baigčiai, verta patikliesiems rinkėjams kai ką priminti, nes, kaip parodė pirmasis Prezidento rinkimų ratas, žavintys vienos kandidatės pažadai bei užuojautos daugelį patraukė. O taip neseniai tokius pat pažadus ir užuojautas jie girdėjo iš Rolando Pakso.
Kazimira Prunskienė, 19901991 metais eidama Premjerės pareigas, itin atsakingu valstybės atkūrimo metu pasirodė kaip politinė verteiva (dalijo tuomet labai paklausių lengvųjų automobilių paskyras), veikė ypatingo palankumo Rusijai kryptimi, 20 kartų pakėlusi maisto ir pramonės prekių kainas tiesiogiai išprovokavo jedinstveninkų maištą, kuris kėsinosi išvaikyti Atkuriamąjį Seimą.
K. Prunskienė Kremliaus pasiūlytą moratoriumą Lietuvos nepriklausomybei primygtinai siūlė Seimui priimti ir tik įžvalgaus bei išmintingo tuometinio valstybės vadovo Vytauto Landsbergio dėka moratoriumas, kuris galėjo virsti nepriklausomybės praradimu, nebuvo priimtas.
Neturime pamiršti kandidatės į Prezidento postą artimų ryšių su Vokietijos piliečiu, Kremliaus agentu Algiu Klimaičiu (Kliugeriu) bei ,,Šatrijos bylos. Jei prieštaringi teismų sprendimai, vėliau neva išteisino K. Prunskienę dėl jos pasižadėjimo bendradarbiauti su KGB, tai jos lojalumas Lietuvos valstybei yra akivaizdžiai pažeistas.
K. Prunskienės laikysena prezidento R. Pakso apkaltos metu, pastarojo veiksmų teisinimas, netenka abejoti, buvo dėl pastarojo glaudžių ryšių su įtartinais Rusijos asmenimis. Naudojimasis R.Pakso palaikymu dabartiniuose Prezidento rinkimuose taip pat žeidžia kandidatės politinį patikimumą.
Patiklumas nepatikimai kandidatei į prezidentus K.Prunskienei gal ir negresia nepriklausomybės praradimu ar tiesiogine Rytų agresija, tačiau politinės klampynės, kokią neseniai išgyvenome, tikrai neišvengtume.
Teapšviečia Aukščiausiasis tautiečių protus!
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|