|
Imperijos vilkšuniai
Petras KATINAS
Pastaruoju metu Lietuvoje gerai žinomas Kremliaus politologas Stanislavas Belkovskis, pakėlęs isteriją dėl Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių tapimo NATO narėmis bei ne kartą reiškęs nuomonę, jog anksčiau ar vėliau buvusioms sovietinėms kolonijoms teks grįžti į Maskvos glėbį, vėl prabilo panašiu stiliumi. Šį kartą Rusijos dienraštyje Komsomolskaja pravda jis paskelbė straipsnį Reikėjo gelbėti Adžariją! S.Belkovskis teigia, kad Adžarijos prezidento Aslano Abašidzės kritimas yra signalas NVS išsilakstyti. Tai yra, anot S.Belkovskio, tokios Sąjungos, kuri nors tik iš dalies, bet visgi priminė buvusią apvytusią imperiją ir ypatingą Rusijos vaidmenį laukinėje buvusios SSRS erdvėje. Kodėl politologas tą erdvę pavadino laukine, galima tiktai spėlioti. Tačiau galima sutikti su kai kuriomis šio Kremliaus trubadūro mintimis, teigiančiomis, kad NVS buvo sukurta kaip vienpolis pasaulis miniatiūroje. Jo centre Rusija, apsiskelbusi vienintele subyrėjusios imperijos teisių perėmėja. Niekieno, netgi Maskvos oficialiai nepripažintos valstybės, kaip Adžarija, Abchazija, Padniestrė, Pietų Osetija, puikiai žinojo, kad gyvena tik rusų armijos durtuvų ir Maskvos politine pagalba. Padeda ne tik pinigais, nafta, dujomis, ginklais. Ir visos šios valstybės, tiksliau, jų feodaliniai valdovai gyveno ir tebegyvena viena pagrindine viltimi jog netrukus taps motinos Rusijos dalimi. Pamenate sovietinio lietuvių klasiko, 1940-ųjų metų Stalino saulės nešėjo P.Cvirkos žodžius: Mus priglaus motina Rusija? Savo ruožtu Rusija, kaip teigia S.Belkovskis, galėjo būti absoliučiai rami, jog kol Tiraspolis, Suchumis, Batumis, Cchinvalis nesudės ginklų, NVS nesubyrės vien todėl, kad šios valstybės iš paskutiniųjų laikysis įsikibusios Maskvos skverno, kaip arbitro ir taikdario.
Štai ką rašo S.Belkovskis: Tačiau tam tikru momentu devintojo dešimtmečio elitas nusprendė, kad Rusiją reikia priversti pamiršti savo imperines ambicijas bei didybę. Ir Maskva tapo priešu savo ištikimiausiems sąjungininkams. Pirmiausia išduota Padniestrės Moldavijos Respublika. Ten Rusija patyrė Didįjį Pažeminimą Nr.1. Žodžius didelį pažeminimą S.Belkovskis rašo iš didžiosios raidės. Tik koks tas pažeminimas, jeigu Padniestrėje tebekaraliauja tas pats Maskvos statytinis I.Smirnovas, o ir pačioje Moldovoje jos kompartijos lyderis V.Voroninas.
Dar daugiau, S.Belkovskis kaltina Kremlių, kad jis atsisakė palaikyti Adžarijos šeimininką A.Abašidzę ir aiškiai leido suprasti Tbilisiui, kad Maskvai visiškai tas pats, ar išliks Adžarijos nepriklausomybė kartu su Rusijos karine baze, ar ne. Likęs vienas akis į akį su nesuvaldomu Michailu Saakašviliu, išlepintas ilgamečiu valdžios teiktu komfortu ir mistine viltimi, kad jį palaikys Maskva, Adžarijos liūtas neišsilaikė. Ir čia Rusija patyrė Didįjį Pažeminimą Nr.2, - dėsto Kremliaus politologas, taip dar kartą pakaitindamas Rusijos imperininkų ambicijas. Todėl S.Belkovskis moko Kremlių, kad taip elgtis nedera, nes be didelio vargo galėjo išgelbėti Adžariją, o Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis, nepaisant to, kad turi įtakingų užtarėjų Vašingtone, nieko nebūtų padaręs, nes amerikiečiai ir be Gruzijos turi bėdų Irake.
Be to, proimperiniai Rusijos politologai ir Dūmos deputatai nuogąstauja, kad neramusis Kaukazas nustos gerbti Rusiją atidavus Adžariją ir tai esą geriausiai įrodo čečėnų kovotojų dovana Maskvai pergalės dienos proga Kremliaus statytinio Čečėnijos prezidento Achmado Kadyrovo lavonas. O Adžarijos praradimą ne tik S.Belkovskis, bet ir kiti gana artimi Kremliui žmonės vertina kaip didelį smūgį NVS.
Tolesnę įvykių eigą S.Belkovskis piešia dar niūresnėmis spalvomis ir pranašauja, kad jau šį rudenį ateis Abchazijos eilė, bet prieš tai Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis susidoros su Pietų Osetija, o jos prezidentą Eduardą Kokoity apšauks vagimi ir korupcionieriumi. Tačiau labiausiai S.Belkovskis ir kiti Rusijos politikai bijo šių metų spalio mėnesį įvyksiančių Prezidento rinkimų Ukrainoje, kuriuos, pagal visų apklausų duomenis, turėtų laimėti buvęs premjeras Viktoras Juščenka, Maskvoje vadinamas ne tiek provakarietišku, kiek proamerikietišku politiku. Todėl Maskva teigia, jog pirmas V.Juščenkos žingsnis bus išstojimas iš NVS ir vadinamosios vieningos ekonominės erdvės, kurią dabar kuria Rusija, Ukraina, Baltarusija ir Kazachstanas.
Toliau S.Belkovskis numato dar nemalonesnių dalykų faktiškai tik popieriuje egzistuojančiai NVS. Esą 2004 metų pabaigoje ir 2005-ųjų pradžioje Armėnijoje, kaip ir Gruzijoje, irgi įvyks rožių revoliucija ir į valdžią ateis Maskvai nepalankios politinės jėgos. Taip pat Rusija išves savo kariuomenę iš Padniestrės, o jos vietą užims tarptautinės taikdarių pajėgos.
Taip praeis paskutiniosios Sandraugos dienos, - teigia S.Belkovskis ir cituoja vieno patrioto poeto posmą: Ir kris ne kovoje dvigalvis erelis, o paniekinamai ir negarbingai nugaiš.
Savo apokaliptinį straipsnį jis užbaigia: Ar
galima sustabdyti katastrofišką Rusijai įvykių eigą? Atrodo, dar
įmanoma. Tačiau tam būtina kuo greičiau peržiūrėti santykius su
dar likusiais ištikimiausiais Rusijos bičiuliais posovietinėje erdvėje.
Visų pirma suteikiant visokeriopą pagalbą nepripažintoms valstybėms,
kurios yra ištikimiausios Rusijos šalininkės. S.Belkovskis, kalbėdamas
apie visokeriopą pagalbą nepripažintoms valstybėms, pirmiausia
turi galvoje separatistinius Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos
režimus. Beje, tokių nepriklausomų valstybių posovietinėje erdvėje
gali atsirasti ir daugiau. Juk neatsitiktinai Rusijos spaudoje galima
sutikti gana palankius atsiliepimus apie Lietuvos Seimo narį paksininką
E.Skarbalių ir Žemaitijos parlamento vadovą J.Burbą. Taigi, turint
galvoje įtakingo Kremliaus koridorių žinovo S.Belkovskio samprotavimus,
neverta paversti anekdotais visokių skarbalių ir burbų kliedesius.
© 2004 "XXI amžius"
|