Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Vėl Eurazijos projektas

Petras KATINAS

Kremlius vis labiau demonstruoja savo įprastą ir dešimtmečiais patikrintą politiką – ieškoti plyšių valstybių ir tarptautinių bendrijų tarpusavio santykiuose ir, atėjus patogiam metui, įvaryti pleištą į tuos santykius. Atėjus į valdžią V.Putinui ir Rusijai šiek tiek aptvarkius savo ekonomiką, visos jėgos pirmiausia buvo nukreiptos Europos Sąjungai ir JAV kiršinti. Užsitęsusi Irako krizė tam davė puikią progą. Tuo labiau kad didžiausių ES valstybių vadovai – Vokietijos kancleris G.Šrioderis ir Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas, pamiršę JAV vaidmenį apsaugant nuo sovietinio imperializmo grėsmės, griuvus SSRS labai greitai pamiršo visus pokario dešimtmečius tvyrojusią grėsmę. V.Putinas, tapęs vos ne geriausiu G.Šrioderio ir Ž.Širako bičiuliu, nuolat kursto juos išstumti Jungtines Valstijas iš Europos, paverčiant svarbiausią Europos ir pasaulio saugumą užtikrinantį Šiaurės Atlanto aljansą tiktai popierine organizacija. Juk visiems pakankamai aišku, kad, be JAV NATO prarastų bet kokią politinę ir karinę galią. Antra vertus, Vokietiją ir Prancūziją ypač domina didžiulė Rusijos rinka ir žaliavos. Dėl to Berlynas ir Paryžius pasirengę net nematyti akivaizdaus Maskvos spaudimo savo kaimynams. Pirmiausia Baltijos valstybėms. Jau nekalbant apie Gruziją.

Ir G.Šrioderis, ir Ž.Širakas bei Italijos premjeras S.Berluskonis tarsi nieko nežino apie tebevykstančias žudynes Čečėnijoje. Užmerkia akis prieš Rusijoje sparčiai vykstančius antidemokratinius procesus, faktišką susirinkimų laisvės panaikinimą, valdžios kišenėje sėdinčią teisėsaugą, kuri vykdo tik valdžios įsakymus bei nurodymus. Neaišku, ką Maskvai pažadėjo Paryžius ir Berlynas, kad ji nusiramino dėl ES plėtros į Rytus. Taip pat nuolankiai daro prekybos nuolaidas ir nusileidžia Rusijos reikalavimams, primenantiems ultimatumus. Taip neseniai atsitiko, kai Rusija buvo uždraudusi mėsos importą iš ES valstybių. Visa tai daroma vienu tikslu – neleisti dominuoti JAV.

Kol kas tokia „senosios Europos“ nuolaidžiavimo Rusijai politika nesusilaukia naujųjų ES narių pritarimo. Jos, išgyvenusios sovietinę okupaciją, puikiai žino, kas yra Rusija. Bet ar ilgai? Maskva deda visas pastangas pakeisti naujųjų ES narių politiką JAV atžvilgiu.

Pirmiausia tai daroma vykdant ekonominį spaudimą ir pastatant į valdžią savus žmones. Tai ypač ryškiai matoma Lietuvoje. Štai K.Prunskienė, jau besiskelbianti būsimąja Lietuvos Prezidente, lydima K.Bobelio, apsilankė JAV ambasadoje ir ambasadoriui S.Malui pareiškė keisianti Lietuvos užsienio politikos kryptį. Pirmiausia stiprins ryšius su dabartinėmis Rusijos bičiulėmis Prancūzija ir Vokietija. Aišku, nieko nesakydama apie pagrindinį jos prioritetą – Rusiją. Ji taip pat teigė, kad pirmasis jos žingsnis bus Lietuvos karių išvedimas iš Irako. Žinoma, Maskvoje šis senos bičiulės pareiškimas buvo atitinkamai įvertintas. Tiesa, K.Prunskienės veiksmai Kremliuje jau seniai įvertinti. Vien jos ryšiai su revanšistiniais, neoimperinius siekius puoselėjančiais Rusijos karinio–pramoninio komplekso sluoksniais pakankamai gerai žinomi.

Rusijos siekius geriausiai apibūdino naujos Rusijos geopolitinės doktrinos autorius ir Eurazijos sąjūdžio įkūrėjas Aleksandras Duginas. Pagrindinis šios doktrinos teiginys – suvienyti visą Europą kovoje prieš JAV globalizmą. Esą Rusija atstovauja taikiai „sausumos civilizacijai“, o JAV – imperialistinei „jūrinei civilizacijai“. Todėl A.Duginas ir kiti naujieji slavofilai, o iš esmės naujieji bolševikai, ragina Rusiją imtis kuo greičiau suvienyti Euraziją įtraukiant į ją Vokietiją ir sudarant Maskvos-Berlyno ašį. Bet visa bėda, kaip dėsto A.Duginas, kad tam susijungimui trukdo Rusiją ir Vokietiją skiriantis „sanitarinis kordonas“ – pirmiausia Lenkija ir Lietuva su jose vyraujančia katalikybe. Todėl jis rašo: „Arba lenkų-lietuvių erdvė tebeegzistuos kaip savarankiška geopolitinė tikrovė, arba jos fragmentai bus integruoti į kitus geopolitinius blokus, ir ta erdvė bus suskaldyta bei pasmaugta pačioje užuomazgoje. Pagrindiniu Eurazijos (t.y. Rusijos) partneriu Lenkijoje ir Lietuvoje turi tapti jėgos, reikalaujančios nekatalikiškos šių šalių orientacijos, socialdemokratijos šalininkai, neopagonys, etnocentristai ir t.t. Be to, etninė įtampa tarp lenkų ir lietuvių yra labai vertingas elementas, kuriuo reikia naudotis ir kiek įmanoma jį aštrinti“. Pasakyta pakankamai aiškiai.

Galima sakyti, jog nereikia kreipti dėmesio į tokius samprotavimus. Rusijoje labai dažnai pasirodo panašūs „šedevrai“. Tačiau šis A.Dugino veikalas „Geopolitika“ Rusijos generalinio štabo karo akademijoje patvirtintas kaip vadovėlis.

Taigi rengiantis pasodinti į valdžią Lenkijoje ir Lietuvoje savus žmones, Maskva kol kas nesiima atvirų grūmojimų, kaip tai dabar daroma Gruzijos atžvilgiu. Laukiama, kad Varšuvoje valdžion ateis komunistinių laikų išsiilgęs „Savigynos“ vadovas Andžejus Leperis, o Lietuvoje – V.Uspaskich ir K.Prunskienė. Žinoma, neblogai ir A.Brazauskas, tačiau tas, anot vieno Lietuvos rusų sąjungos veikėjo, „pernelyg nuolaidžiauja Vakarams ir amerikiečiams“.

© 2004 "XXI amžius"