Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Vilnijos krašto lietuvių
mokyklas aplankius...

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Jašiūnų „Aušros“ vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Aldona Žukauskienė ir kelionės vadovas Gediminas Adlys

Turgelių Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vidus

„Tautito“ klubo nariai su Turgelių vidurinės mokyklos direktore Aušra Voveriene (viduryje, su dukrele)

Medininkų aukštumoje ant aukščiausio Lietuvoje Juozapinės kalno, prie Karaliaus Mindaugo akmens, įsiamžino „Tautito“ klubo nariai

Kauno technologijos universitetas jungia daug studentų jaunimo į įvairias korporacijas. Viena tokių korporacijų – „Tautito“ (žodžių tauta, tikėjimas, tobulėjimas pirmųjų skiemenų junginys). Ši organizacija į savo gretas buria studentus (vaikinus ir merginas) ir senjorus (sendraugius), pasiryžusius tęsti lietuvių inteligentų tradicijas, rūpintis savo tauta, kalba, tėvyne, valstybe. Savo veikloje korporacija vadovaujasi krikščioniškomis nuostatomis, stengiasi tobulėti ir skatina tai daryti kitus.

„Tautito“ vėliavą 1998 m. gegužės 9 d. pašventino šios korporacijos garbės narys Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Korporacijos nariai dalyvauja moksliniuose projektuose bei pilietinėse iniciatyvose, rengia konferencijas, seminarus, išvykas, ekskursijas, susitikimus, studentų šventes, bendradarbiauja su pietryčių Lietuvos mokyklomis, draugauja su korporacijomis „Neo Lituania“, „Plienas“, „Fraternitas Lituanica“, latvių studentų korporacija „Dzintars“ ( „Gintaras“), yra Vokietijos katalikų studentų ir akademikų kartelių susivienijimo asocijuota narė, dalyvauja Europos studentų korporacijų veikloje. Kartu su Vokietijos katalikų studentų ir akademikų kartelių susivienijimu skiria pažangumo stipendijas labai gerai besimokantiems ir aktyviems KTU studentams.

Į Rytų Lietuvą

Vieną pavasario savaitgalį pusšimtis KTU dėstytojų ir studentų, o taip pat grupelė latvių, studijuojančių VDU, vadovaujami KTU dėstytojo „Tautito“ korporacijos vieno iš senjorų grupės vadovų Gedimino Adlio, autobusu vyko aplankyti Vilnijos krašto istorinių, architektūrinių paminklų, lietuviškų mokyklų, pabendrauti su šių mokyklų mokytojais, išgirsti jų godas ir rūpesčius. Kelionė driekėsi maršrutu Kaunas – Trakai – Senieji Trakai – Baltoji Vokė – Jašiūnai – Turgeliai – Medininkai – Vilnius – Kaunas. Smagu greitkeliu važiuoti Trakų kryptimi ankstyvą saulėtą rytą. Trakus pasiekėme keliolika minučių po aštuonių, bet miestą radome dar miegantį. Apžiūrėjome garsiąją Trakų pilį, lankėmės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, žavėjomės Vytauto Didžiojo krikšto proga Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paklologo (1391-1425) padovanotu Marijos paveikslu, kurį, Trakuose pastatęs bažnyčią, Vytautas jai dovanojo šį stebuklingą paveikslą. 1718 metais vyskupas Konstantinas Bžostovskis pasirūpino paveikslą apvainikuoti Vatikano vainikais. Tai buvo pirmas taip pagerbtas Lietuvoje paveikslas. Už kelių kilometrų – Senieji Trakai – mūsų valstybės galybės kūrėjo Vytauto gimtinė...

Toliau mūsų tikslas – Baltoji Vokė. Miestelis įsikūrė 1953 metais, kada apylinkėse buvo aptikti dideli durpių klodai ir pradėta juos eksploatuoti. Šiuo metu lietuviai šioje vietovėje tesudaro vos kelis procentus vietinių gyventojų. Baltosios Vokės „Šilo“ vidurinės mokyklos direktorė Ritūnė Vedrickienė mūsų jau laukė. Mokytoja jau 20 metų dirba šioje mokykloje, dėsto anglų kalbą. Nėra lengva, nes lietuviškos klasės negausios, tačiau patriotizmo, tautinio susipratimo iš tiesų yra gana daug. Apžiūrėjome klases, ant sienų mokyklos koridoriuose kabo Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių – Gedimino, Vytauto, karaliaus Mindaugo – portretai. Labai įdomūs vaikų piešiniai. Direktorė R.Vedrickienė labai susijaudino, kai visų KTU studentų, dėstytojų akivaizdoje jai buvo įteiktas lietuviškas Aristavos raguotis, palinkėta sveikatos, energijos tokiame svarbiame lietuvybės puoselėjimo bare. Lietuvos valstybė turi dar daug neišspręstų problemų Vilnijos krašte. Labai keista girdėti, kad lietuviai šiame Lietuvos kampelyje – nacionalinė mažuma. Taip yra šiame krašte, nes visi švietimo, kultūros reikalai tvarkomi seniūnijų, savivaldybių, o joms vadovauja lenkų daugumos bendruomenės.

Vykstame į Jašiūnus. Čia Jašiūnų „Aušros“ vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Aldona Žukauskienė, kilusi nuo Utenos krašto, jau septinti metai darbuojasi lietuvybės labui. Labai mielai pedagogė aprodė Jašiūnų įžymias vietas, papasakojo apie istorinę praeitį. Ši vietovė žinoma jau XIV amžiuje. Iki XVIII amžiaus čia buvo Radvilų dvaras, XIX a. pradžioje dvaras atiteko Mykolui Balinskiui, o vėliau šio sūnui Konstantinui ir kitiems giminaičiams. Balinskių laikais Jašiūnai garsėjo kaip kultūros centras. Čia paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido Andrius Sniadeckis (1756-1830), buvęs Vilniaus universiteto rektorius, žymus mokslo vyras. Jis ir palaidotas Jašiūnų kapinėse. Jašiūnuose kurį laiką gyveno garsusis lenkų poetas Julius Slovackis. Jo tėvas buvo Vilniaus universiteto profesorius. Pažymėtina, kad savo kūrybos pradžioje J.Slovackis vieno rašinio siužetu pasirinko Lietuvos karalių Mindaugą. Eilėraščiuose poetas mini Lietuvą. Po 1831 metų sukilimo rašytojas emigravo į Prancūziją. Ten buvo įstojęs į Lietuvių draugiją. Lietuviams, Paryžiuje šventusiems sukilimo metines, J.Slovackis deklamavo savo eilėraščius. XIX a. pirmoje pusėje Jašiūnai buvo vienas didžiausių kultūros židinių Vilniaus krašte. Pats dvaro savininkas M.Balinskis (1794-1864) plačiai žinomas kaip istorikas, vienas vadinamųjų Lietuvos istorikų romantikų. Tarp kitko, yra parašęs plačią dviejų tomų Vilniaus istoriją, surinkęs ir paskelbęs daug įdomios medžiagos apie Lietuvos miestus bei miestelius, bažnytkaimius ir dvarus. Dažni Jašiūnų dvaro svečiai buvo Adomas Mickevičius, poetas filaretas Tomas Zanas, biologas S.B.Jundzila ir daug kitų įžymių žmonių. Šie romantikai, rinkdami medžiagą savo veikalams, susidūrė su lietuvių kalba, papročiais ir lietuvybės paminklais Vilniaus krašte bei istorinėse Lietuvos žemėse. Kiekvieną Vilniaus apylinkėse aptiktą vietovardį bandė aiškinti lietuvių kalboje vartojamais žodžiais. Iš senesnių laikų jie tarsi atrado daugelį legendų apie Lietuvą.Toji lenkų – Lietuvos mylėtojų karta paliko ryškius pėdsakus visoje Vilnijoje... 1940 metais lietuviai, grįžę į Vilniaus kraštą, dar buvo radę tokių Lietuvos gerbėjų. Kartu su M.Balinskiu mirė ir Jašiūnų kultūrinis gyvenimas. Geros M.Balinskio ir prof. Sniadeckio lituanistinės bibliotekos dar liko dvare, tačiau daug jų surinktos archyvinės medžiagos buvo išgabenta į Lenkiją. 1831 ir 1863 metais Jašiūnuose rinkdavosi sukilėliai bei jų rėmėjai, čia buvo slaugomi sužeisti sukilėliai.

Jašiūnų dvaro rūmai statyti pagal žinomo architekto Podčašinskio projektą 1825-1828 metais. Tais laikais užveistas ir dabar išlikęs parkas. Šie rūmai buvo laikomi vienu gražiausių architektūros paminklų visoje Vilniaus apskrityje. Šiuo metu rūmai apleisti, jiems reikia kapitalinio remonto. Įdomus faktas ir tai, kad 1942 metais, surašant gyventojus, lietuviais užsirašė net 74 procentai, lenkais – 20 proc., o gudais bei rusais 5,1 proc. Deja, nūnai lietuviai tesudaro apie dešimt procentų gyventojų.

Mokyklos direktoriaus pavaduotoja A.Žukauskienė pasakoja, kad vietiniai lenkai dažnai renkasi lietuvišką mokyklą, nes nori įsilieti į Lietuvos valstybės visavertį gyvenimą. Aplankę Jašiūnų kapines, visi pagerbėme Sniadeckių, Balinskių amžinojo poilsio vietą. Jašiūnų „Aušros“ vidurinė mokykla – šiuolaikinis pastatas. Lietuvių sala Vilniaus pašonėje prašyte prašosi didesnio dėmesio, nes dabar tautinės problemos turi didelės reikšmės mūsų tautiečiams, jie nori jaustis visaverčiais savo valstybės nariais.

Pavlovo respublika – valstybė valstybėje

Pakeliui į Turgelius, dešiniajame Merkio krante, XVIII amžiuje buvo įsikūrusi savo istorine praeitimi įdomi garsioji Pavlovo respublika. LDK referendorius, kanauninkas Povilas Ksaveras Bžostauskas (1739-1827) savo Merkinės dvare (nesietinas su Merkine ties Nemuno ir Merkio santaka) 1769 metais panaikino baudžiavą, lažą pakeitė piniginiu mokesčiu. Merkinės dvaro valstiečiai, P. Bžostauskui sutikus, priėmė savivaldos įstatymą, suorganizavo atskirą miniatiūrinę respubliką, kuri užėmė tik tris kvadratines mylias. Respublikos gyventojai išsirinko valdžios organus: prezidentą, dviejų rūmų parlamentą, teismą. Savo respubliką jie pavadino pirmojo prezidento Povilo Bžostausko vardu – Pavlovo. Respublika turėjo savo pinigus, banką, antspaudą, mokyklą, gydytoją, tvarkai palaikyti sukūrė miliciją iš 137 jaunų vyrų. Šia Pavlovo respublika tais laikais domėjosi daugelis Europos valstybių. Milicija turėjo savo puikią vėliavą su Maltos kryžiumi vienoje pusėje ir Bžostauskų herbu bei raide „P“ (Pavlovo) kitoje pusėje. Pats Merkinės dvaras buvo įtvirtintas: iš visų pusių jį supo pylimas, ant kurio stovėjo tikros patrankos. Visi milicininkai – ūkių savininkai turėjo ir savo uniformas. Respublikos monetos buvusios didžiausia numizmatinė retenybė. 1791 m. balandžio 4 d. Lietuvos-Lenkijos Seimas oficialiai pripažino respubliką ir patvirtino jos gyventojų priimtą konstituciją. Pavlovo respublika egzistavo 28 metus – nuo 1769 metų iki 1797 metų. Tad iki paskutinio unijinės Lietuvos padalijimo ir svetimųjų pavergimo karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis valdė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Pavlovo respubliką ir Lenkijos karalystę...

Dar iš tolo, ant kalvos, tarsi raketa starto aikštelėje stiepiasi Turgelių Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Įdomu, kad 1942 metais Turgelių valsčiuje buvo 57,9 procentai lietuvių, o pokariu šis skaičius tesiekė 5-7 procentus. Bažnyčios klebonas kun. Tadeušas Matulianecas, beje, baigęs Kauno kunigų seminariją 1992 metų pavasarį, noriai papasakojo bažnyčios istoriją. Maždaug 1500 metais bažnyčios statyba pasirūpino Vaclovas Mongirdas ir jo duktė. Antroji bažnyčia pastatyta 1729 metais.

Bažnyčiai atnaujinti Povilas Bžostauskas užrašė 20 tūkstančių auksinų, kurie buvo panaudoti 1836 metais naujai bažnyčiai statyti. Dabartinė mūrinė bažnyčia, statyta 1897-1909 metais kunigo Šepeckio ir parapijiečių rūpesčiu.1930 metais ją konsekravo Vilniaus arkivyskupas Jalbžykovskis.

Šalia bažnyčios, kitoje aikštės pusėje, stovi nedidelis medinis pastatas – tai Turgelių vidurinė mokykla. Jauna energinga mokyklos direktorė Aušra Voverienė labai nustebo išvydusi keturiasdešimties žmonių būrį. Aprodžiusi kuklias klases, pedagogė sakė, jog lietuviai mokosi noriai. Lietuvių kalbą dėsto Malgožata Bogdanovič, o matematiką – Irena Adamovič. Šios mokyklos egzistavimas didele dalimi nulemtas akademiko Zigmo Zinkevičiaus nuopelnų. A.Voverienė džiaugėsi, kad aplankėme, domimės darbo, buities sąlygomis. Tradicinis Aristavos raguotis atsidūrė Turgelių vidurinės mokyklos vadovės rankose. Bendra nuotrauka atminimui primins mums visiems, kad turime dažniau lankytis Vilnijos lietuvių mokyklose. Juk iš Vilniaus iki Turgelių – tik apie 60 kilometrų.

Vykstame Medininkų link. Prieš pat miestelį užkopėme į aukščiausią Lietuvos kalvą – Juozapinės kalną (297,5 metrų aukščio virš jūros lygio). Ant šio kalno užritintas penkių-septynių tonų akmuo, o jame iškalta karališkoji karūna, skaičiai 1253 ir didžiulė M raidė. Šie ženklai liudija Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo datą, o taip pat ženklina mūsų valstybės rytinės sienos ribą. Saulėta diena tik labiau sustiprino tą jausmą – ne veltui bočiai tave taip gynė... Dabar esame NATO ir Europos Sąjungos nariai. Duok Dieve, išsaugoti savo teritorinį vientisumą, puoselėti savo kalbą, kultūrą, valstybingumą. Tai labai svarbu mūsų jaunajai kartai.

Medininkai – senosios Lietuvos kultūros paminklas. Jau iš tolo pastebima kukli Medininkų bažnyčia ir buvusios galingos pilies apleistų griuvėsių liekanos, liudijančios, kad čia nepaprasta vieta. Tai didingas mūsų valstybės gynybos forpostas. Deja, tik aukštai bokšte savo lizdą susikrovęs gandras saugo save ir likusią istorinę atmintį. Reikia atkurti šią pilį, bet tam nėra lėšų. Medininkų pilyje kurį laiką gyveno ir šv.Kazimieras, lankėsi bemaž visi mūsų tų laikų (XIV-XV a.) didieji Lietuvos kunigaikščiai. Deja, liūdna, kad iš tokios pilies liko tik griuvėsiai. Pačiame Lietuvos pasienyje aplankėme mūsų didvyrių muitininkų žūties vietą – namelį, memorialą ir ąžuolinį paminklą. Pagerbėme žuvusiuosius už mūsų valstybės nepriklausomybę, paaukojusius savo jaunas gyvybes, troškusius gyventi laisvoje Lietuvoje.

Autoriaus nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"