|
Jono Juškaičio eilėraščiai Ispanijoje
Tarragonoje, kartą per metus Universitet Rovira I Virgili leidžiamame literatūros ir literatūros kritikos žurnale Salina (2003 m. Nr.17, lapkričio mėn.) išspausdintas pluoštas Jono Juškaičio eilėraščių iš rinkinių Mėlyna žibutė apšvietė likimą (1972), Anapus gaiso(1987), Pučia vėjas į širdį (1990), Pilnas vakaras nutilusios dainos (1994), į ispanų kalbą išverstų Birutės Ciplijauskaitės.
Apie autorių rašoma: Jonas Juškaitis (1933) ypatinga figūra lietuvių literatūroje: nepripažino kompromisų ir dėl to buvo mažai spausdinamas sovietinės okupacijos metais, po išsilaisvinimo nepradėjo sekti postmodernistinėmis madomis. Nedalyvauja poezijos skaitymuose, vengia kalbėti apie save. Jo poezija pasižymi įdomia simbioze tradicijos (pavyzdžiui, klasikinės elegijos, soneto) ir tik jam būdingų išraiškos būdų: sintaksiniai perkėlimai, neįprastas žinomų simbolių panaudojimas ir intertekstualumas, eliptinės struktūros, kurios kartais priartėja prie hermetiškumo, gausu paronimų ir aliteracijų (neišverčiamų). Laukų sūnus išreiškia savo nuostabą gamtos nuostabumu, urbanizmas jį vos bedomina. Jo tematika universali: amžinos vertybės, humaniškumas, transcendencijos būtinybė, autentiškos gyvenimo prasmės ieškojimas, istorija kaip gilus kontekstas, o ne paviršiaus įvykiai. Jis pats apibūdino savo poetiką kaip vizijų išgyvenimą, gyvenimo gilumos virpesių pajutimą, rašymą kaip atsidėkojimą už sutiktą gerumą ir nuoširdumą. Sakosi, kad jo eilės trykšta iš kančios ir nuostabos, susitikus su pasauliu. Ieško epifanijų, kurios vestų į grožį. Vengia išskaičiavimų ir intelekto viešpatavimo: visa turi iškilti kaip atradimas to, kas egzistavo. Dažnai pasigirsta nostalgiška gaida, kuri leidžia prasišviesti tragiškai gyvenimo vizijai. Taip pat girdimas religinis motyvas, akcentuojantis tęstinumą. Labai svarbu, kas ne iki galo pasakyta, vaizduotės šuoliai, reikalaują iš skaitytojo įsigilinti. Visa yra vidus, skambanti tyla.
Vertėja, žinoma mokslininkė Birutė Ciplijauskaitė (g.1929 m. Kaune), 1944 m. pasitraukusi iš Lietuvos, gyveno ir studijavo Vokietijoje ir Kanadoje, o nuo 1957 m. gyvena JAV. Įgijusi filosofijos daktaro laipsnį, nuo 1960 m. dėsto ispanų kalbą ir literatūrą Viskonsino universitete Madisone (nuo 1968 m. profesorė). Tyrinėja ispanų ir kitų tautų rašytojų kūrybą, ispanų kalba parašė kelias išleistas knygas apie ispanų literatūrą, parengė vieno didžiausių ispanų poetų Luis de Gongora sonetų mokslinį leidinį (Sonetos completos, su variantais, išleista 1981 m. Madride). Skaitė paskaitas, vedė seminarus JAV ir kitų šalių universitetuose, suredagavo nemažai knygų, paskelbė straipsnių įvairių šalių moksliniuose žurnaluose bei leidiniuose, bendradarbiavo lietuvių išeivijos Aiduose, Metmenyse, o atkūrus nepriklausomybę įsitraukė į Lietuvos humanitarinį mokslinį gyvenimą, 1989-1996 m. buvo Kauno VDU Atkuriamojo senato narė, paskelbė darbų Lietuvių katalikų mokslų akademijos leidiniuose, 1992 m. išleido straipsnių rinkinį apie lietuvių rašytojų kūrybą Literatūros eskizai. Išvertė į ispanų ir prancūzų kalbas lietuvių poetų kūrinių, parengė ir išvertė dvi lietuvių poezijos antologijas ispanų kalba (Balsai iš tylos, 1991, Dvidešimt šiuolaikinių lietuvių poetų, 1997). 1992 metais už vertimus apdovanota Lietuvių rašytojų draugijos premija išeivijoje.
XXI amžiaus inf.
© 2004 "XXI amžius"
|