| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Punske skamba lietuviškas žodis Benjaminas ŽULYS
Mokosi ir Lietuvoje Mūsų artimos kaimynės Lenkijos Punsko kraštas, galima drąsiai tvirtinti, yra gilios lietuvybės sala visoje šioje didelėje šalyje. Čia gali kone kiekvieną sutiktąjį užkalbinti lietuviškai ir bus atsakyta lietuviškai. Pats Punsko miestas tvarkingas, namai rūpestingai prižiūrimi, daug kur žaliuoja, marguoja gėlynai, nutiesti takeliai. Tai lietuviško darbštumo ir tvarkingumo požymis. Šen ir ten kiemuose stovi koplytstulpiai vėlgi mūsų tautos nacionalinis bruožas. Kai kuriuos vartus, pastatų sienas puošia Gedimino stulpų, Vyties ženklai. (Kažin, ar daug kur mūsų miestų, miestelių privačiose valdose tai išvysime...) Tai todėl, kad Punske lietuviai sudaro daugiau nei 80 proc. visų gyventojų. Mūsų atvykimo į Punską metu pirmas sutiktas savo sodyboje triūsiantis gyventojas pasisakė esąs Algis Kraužlys, turįs šešis hektarus žemės, joje ūkininkaująs, gyvenimu nesiskundžiąs, nes nuo jaunų dienų įpratęs dirbti. Su vietiniais lenkais sutariąs, jokių piktumų, nesusipratimų neiškyla. Paskui buvo kitų susitikimų. Vienas tokių mokytojo, lietuviškų tradicijų ir kultūros puoselėtojo ir šiuose kraštuose propaguotojo Algio Uzdilos namuose. Tuo metu pats šeimininkas buvo išvykęs, užtat mūsų keliautojų po Punsko apylinkes grupę pasitiko jo dukra Dalia Uzdila. Jaunoji šeimininkė lietuviškai kalbėjo be jokio akcento. Tai suprantama ji yra baigusi Punsko lietuvišką gimnaziją ir licėjų. Po to išvyko į Vilnių, įstojo į Lietuvos muzikos akademiją, Teatro ir kino fakultetą, tapo profesionalia aktore. Dirba Vilniuje, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre. Bet savo gimtųjų vietų nepamiršta, vis kokia proga ar be jos atvažiuoja į Punską, kur jai mieli žmonės, visa aplinka. Pasirodo, kad nemažai jaunuolių, baigusių lietuviškas mokyklas Lenkijoje, toliau mokytis ar studijuoti vyksta į Lietuvą. Vėliau sutiktas Punsko gimnazijos direktorius Juozas Bliūdžius patikslino, kad jo vadovaujamoje pagrindinėje mokykloje mokosi 480 lietuvių mokinių ir 130 lenkų. Po šių mokslų dar trejus metus mokiniai mokosi lietuviškajame licėjuje, kurio direktorė yra taip pat lietuvė Irena Bobinienė. Pasirodo, kad iš 45 praeitais metais licėjų baigusių lietuvių moksleivių 25 išvyko studijuoti į Lietuvą. Tiesa, kaip pasakojo J.Bliūdžius, ilgą laiką į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos Lenkijos lietuviai nebuvo priimami. Esą, per menkas jų pasirengimas lietuvių kalbos studijoms, o gal lėmė kitos priežastys. Tarsi nebūtų stojamųjų egzaminų, kitų galimybių patikrinti tas žinias. Tuomet universiteto rektoriumi buvo prof. Rolandas Pavilionis, kuris vengė priimti Lenkijos lietuvius studijuoti Vilniaus universitete. Reikšminga tai, kad Lenkijos lietuvių studentus paremia geradariai tautiečiai Gaškos iš Amerikos, kasmet studentams paskiriantys kelias stipendijas. Bažnyčioje lietuvių kalba Punsko miesto centre stovi puošni Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Joje pamaldos vyksta, pamokslai sakomi lietuvių ir lenkų kalbomis, tad priešpriešos tarp lietuvių ir lenkų dabar nekyla. Kaip teigia istorijos šaltiniai, pirmą medinę bažnyčią Punske savo lėšomis 1597 metais pastatė Livos vėliavininkas, Lazdijų, Merkinės ir Seinų girininkas Stanislovas Zelinskis. Tą statybą labai pagyręs ir patvirtinęs Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Zigmantas III Vaza. Tai buvo itin didelio katalikiško tikėjimo valdovas. Septynerius metus jis buvo ir Švedijos karaliumi, bet, siekdamas toje šalyje atstatyti katalikišką tikėjimą, netgi prarado ten sostą... Zigmantas III pastatytosios Punsko bažnyčios klebonui paskyrė aštuonis valakus žemės, vėliau dar tris valakus vargonininkui išlaikyti, leido iš karaliaus miškų pasirūpinti malkų, apdovanojo bažnyčią kitomis privilegijomis. Bet ypač įdomu tai, kad karalius nurodė, jog Punsko klebonas būtų lietuvis arba jei ne lietuvis, tai mokantis kalbėti lietuviškai. Tai byloja, kokios gilios lietuviškumo šaknys gyvuoja šiose žemėse, jei net karaliui rūpėjo jų gyventojų tautiškumas. Bet po kurio laiko medinė bažnyčia sudegė. Tada 1776 metais klebonas Jonas Chlopickis pastatė naują medinę bažnyčią, tačiau ir šioji sudegė. Imta svarstyti, kad reikėtų statyti mūrinę bažnyčią, kurios neįveiktų vienokios ar kitokios negandos. Ir 1881 metais klebono Kazimiero Jonkaičio dideliu rūpesčiu, parapijiečių pritarimu bei pastangomis buvo pradėta statyta ir 1887 kun. Simono Norkaus baigta mūrinė bažnyčia. Ją konsekravo Seinų vyskupas Vierzbovskis. Tokia ji stovi ir dabar iškili, puošni, įspūdinga. Pasakytina ir tai, kad nuo minėtų senųjų laikų iki šiol paisoma, kad klebonas būtų lietuvis arba mokėtų kalbėti lietuviškai. Tiesa, palyginti, ne taip seniai, 1956 metais, ši tvarka buvo pažeista. Tuomet šioje bažnyčioje ėmė klebonauti lietuvių kalbos visai nemokėjęs lenkas kun. S.Kaminskis. Po nesutarimų su vietos lietuviais, po beveik pusantrų metų, nors be piktumų ar blogo nusiteikimo, o verčiamas aplinkybių, jis bažnyčią paliko. Į jo vietą atvyko lietuvis klebonas kun. A. Šuminskas. Dabartinis klebonas kun. Česlavas Baganas yra lenkas, tačiau pamokslus sako, su parapijiečiais bendrauja ir lietuviškai. Todėl yra mylimas ir gerbiamas. Džiugina dainos ir šokiai Lietuviškame Punsko (ir ne vien jo) gyvenime daug reiškia kultūrinė veikla, jos spalvos bei atspalviai. Suprantama, kad be to neapsieinama Punske, Seinuose, kitose vietovėse, kur skamba lietuviškas žodis, aidi tautiškos dainos, skaitoma lietuviška spauda. Dar lietuviškos spaudos draudimo laikais Seinų kunigų seminarijos klierikai palaikė ryšius su Maskvos, Petrapilio, Varšuvos lietuviais, kaupė ir platino lietuvišką spaudą. Šiandien Seinuose veikia Lietuvos Respublikos konsulatas, taip pat Lietuvių kultūros namai. Šioje kultūrinėje, švietėjiškoje būstinėje vyksta įvairūs susitikimai, koncertai, tautinių, katalikiškų švenčių minėjimai, kitokie renginiai. Tokios kultūrinės, švietėjiškos būstinės seniai reikėjo ir Punskui, vienam pačių lietuviškiausių kraštų Lenkijoje. Ši idėja pradėta įgyvendinti prieš 20 metų. Dėl įvairių vienokių ar kitokių trikdžių tiek laiko ir truko Punsko lietuvių kultūros namų statyba. Nesigilindami į labai užtrukusios tos statybos priežastis, šiandien jau galima pasidžiaugti, kad naujas šviesus, puošnus rūmas jau stovi, džiugindamas ir šeimininkus, ir čionai atvykstančiuosius. O svarbiausia tenkindamas Punsko ir aplinkinių vietovių lietuvių kultūrinius poreikius. Kultūros namai buvo iškilmingai atidaryti šių metų gegužės pabaigoje. Taip pat buvo paminėta ir Lietuvos bei Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties pasirašymo dešimties metų sukaktis. Į iškilmes, skirtas šiems įvykiams pažymėti, atvyko Lietuvos ir Lenkijos premjerai Algirdas Brazauskas ir Marekas Belka, kiti garbūs svečiai iš Lietuvos bei Lenkijos, gausus būrys lietuvių ir lenkų. Lenkijos vyriausybės vadovas pasidžiaugė, jog Punsko lietuvių kultūros namai pradeda savo visavertį gyvenimą, palinkėjo, kad jie kuo geriau tarnautų šio krašto gyventojams. A.Brazauskas padėkojo Lenkijos lietuviams, kad jie puoselėja lietuvišką žodį, savo tautos tradicijas, kultūrą ir pažadėjo, jog Lietuva neliks abejinga savo tautiečių Lenkijoje gyvenimui. A. Brazauskas padovanojo Lietuvių kultūros namų bibliotekai knygų, o Punsko valsčiaus viršaičiui Vytautui Liškaičiui įteikė padėkos raštą. Tokie raštai, pasak Vyriausybės spaudos tarnybos pranešimo, įteikti ir buvusiems viršaičiams Kazimierui Baranauskui bei Romui Vitkauskui. Punskas yra ryškiausias lietuvių kultūros ir švietimo židinys Lenkijoje. Lenkijos lietuvių bendruomenės pastangomis už krašto lietuvių gyventojų lėšas Punske nupirktas žemės sklypas. 1985 metais pradėti statyti Lietuvių kultūros namai. Statybos darbai užsitęsė, nes nesulaukta deramos Lenkijos valstybės paramos. 2002 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas A. Brazauskas susitiko su Lenkijos lietuvių visuomeninių organizacijų atstovais. Rasta galimybė paremti statybos užbaigimo darbus. Pasak Punsko vaito Vitoldo Liškovskio, Lietuvių kultūros namų statyba kainavusi 6,5 mln. Lenkijos zlotų. Darbai trukę ilgai, nors investiciją finansavo Lenkijos ir Lietuvos valstybės. Savo indėlį į namų statybą įnešė ir Punsko valsčiaus gyventojai bei pasaulyje pasklidę lietuviai. Lietuvių kultūros namų Punske plotas - 2,5 tūkst. kv. metrų. Juose yra 300 vietų žiūrovų salė, darbo su jaunimu patalpos, trys svečių kambariai, yra patalpos kavinei. Punsko vaitas sakė, kad valsčiaus kultūrinėje veikloje dalyvauja arti tūkstanččio žmonių. Daugiau nei penki tūkstančiai gyventojų turinčiame Punsko valsčiuje gyvena apie 80 proc. lietuvių, todėl ji vadinama lietuviškiausiu valsčiumi Lenkijoje. Pagal paskutinio surašymo duomenis, iš viso Lenkijoje gyvena apie 5,8 tūkst. lietuvių, daugiausia susitelkusių Punsko ir Seinų valsččiuose. Naujuosius kultūros namus pašventino kunigai Č. Baganas ir A. Žukauskas. Punsko lietuvių kultūros namų veiklos koncepcijoje numatytos konkrečios jų veiklos kryptys. Tai lietuvių kultūros puoselėjimas ir turtinimas, bendradarbiavimo su mokyklomis stiprinimas, parama jų švietėjiškoje-auklėjamojoje veikloje, bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, taip pat su Lietuvių namais Seinuose, projektai Europos Sąjungos erdvėje, ryšių su Lietuvos kultūriniu gyvenimu palaikymas ir kt. Tad atrodo, kad punskiečiai lietuviai nusiteikę dirbti dar aktyviau ir atkakliau, nes nuo šiol sąlygos bus dar geresnės. Punsko lietuviai gali teisėtais didžiuotis savo darbais lietuvybės įtvirtinimui ir lietuviškos kultūros puoselėjimui už Lietuvos ribų. Vien ko vertos seniai tradicinėmis tapusios Poezijos pavasario šventės, kasmet keliaujančios per lietuviškąsias vietoves, žinoma, neaplenkiant ir Punsko. Šiemet tokia šventė jau buvo 18-oji. O kas iš vietos lietuvių nežino folkloro ansamblio Alna, susibūrusio prieš aštuonerius metus. Jame dalyvauja Punsko ir Seinų jaunimas, iš savo tėvų bei senelių perėmęs muzikos, šokio, žaidimų tradicijas. Alna koncertuoja ne vien savame krašte, bet ir Lietuvoje, dalyvavo įvairiuose festivaliuose, apžiūrose. Tai, pavyzdžiui, tarptautinis folkloro festivalis Dzūkų godos Varėnoje, Seinijos dienos Vilniuje, tautodailininkų parodoje Punsko dienos Tauragėje, tautinių mažumų ansamblių apžiūra Varšuvoje ir kt. Itin aktyvus ir Punsko gimnazijos folkloro ansamblis Šalcinėlis, kuriam jau 28-eri metai. Ankstesnieji atlikėjai jau seniai ne gimnazistai, juos pakeitė kiti jauni entuziastai. Ir šis ansamblis dalyvavo įvairiuose renginiuose: folkloro festivalyje Vongoževe, Skamba, skamba kankliai Vilniuje, festivaliuose Druskininkuose, Šakiuose, Varšuvoje. O dar Jojinės, Užgavėnės, Žolinė, Andrinės, kitos tautiškos šventės. Argi viską suminėsi... Punske veikia ir daugiau susibūrimų, vedančių vietinius bei aplinkinius Lietuvos tautinio išlikimo ir santarvės keliu. Punskas, Lenkija
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |