Kai istorikas patiki okupanto klasta
Vladas Terleckas
Nemaloniai nustebino objektyvių ir vertingų monografijų autoriaus istoriko A.Liekio naujausios publikacijos Lietuvos aide (2004 06 12, 14,15) tonacija, išvados. Jose išvien rašoma apie pirmosios sovietinės okupacijos dienomis Lietuvos vadovų, diplomatų, kariuomenės vadų, menininkų, mokslininkų ir kt. keliaklupsčiavimą, pataikavimą, kolaboravimą, naivumą. Kadangi rašinys pavadintas Lietuviai nevilties dienomis, išeitų, jog visai lietuviai panašiai elgėsi. Ar to autorius siekė? Gal nevykusiai parinko pavadinimą? Bet kodėl išvardyti talkinimo okupantui ir visiškai nutylėti priešinimosi faktai? Dėl to aiškiai iškreipta istorinė tiesa.
Nemanau, kad istorikui būtų nežinoma apie tuomečio finansų ministro E.Galvanausko pasipriešinimą okupanto reikalavimams įvesti rublį, nutraukti konkordatą su Vatikanu, sienos su Vokietija saugojimą perduoti okupantui, skubiai organizuoti Liaudies seimo rinkimus. Pasipriešinti reikėjo drąsos, nes, kaip atsiminimuose rašė E.Galvanauskas, Pozdniakovas su juo dėl rublio įvedimo kalbėjo brutaliai, kaltino reikalo sabotavimu. Tąkart okupantas turėjo nusileisti. Ne be pagrindo Dekanozovas priekaištavo V.Krėvei, kad E.Galvanauskas kursto kitus vyriausybės narius nepaklusti sovietų diktatui. Panašiai apie jį atsiminimuose rašė ir M.Gedvilas. Jeigu tikėsime V.Krėvės atsiminimais, jis taip pat priešinosi kai kurioms okupanto užmačioms, tarp jų Lietuvos aukso, laikyto užsienio bankuose, perdavimui Maskvai. O kaip auksą gynė Lietuvos banko valdytojas J.Paknys, nepaisydamas grasinimo nuimo jam galvą, rašyta, aprašyta! Deja, apie visa tai nė užuominos A.Liekio straipsnyje.
Beje, ne vienas istorikas klaidina skaitytojus, be pagrindo kaltindamas Lietuvos vadovus neveiklumu, nesirengimu okupacijai dėl to, kad aukso ir valiutos atsargų neperkėlė į užsienį. Ponai istorikai, reikėtų jums žinoti, jog tos atsargos senų seniausiai gulėjo užsienio bankų saugyklose. Bet joms buvo saugu ne dėl Lietuvos kaltės ir svetur. Regis, paminėti ministrų priešinimosi okupantui faktai labai aiškiai atsako į kai kurių istorikų keliamą klausimą kodėl patriotai sutiko tapti Liaudies vyriausybės nariais. Ne žodžiais, o darbais jie stengėsi sušvelninti okupanto smūgius. Nepaisant to, jie kaltinami naivumu ir savo autoritetu pridengus okupaciją, padėjus klaidinti tautą. Antra vertus, priekaištaujama pasitraukusiems iš Lietuvos, palikusiems tautą vieną. Logiškai nenuoseklu. Bent man neaišku, kaip turėjo elgtis vadovai: bėgti ar bandyti užimti aukštus postus ir pagal galimybes trukdyti okupantui? O gal išmintingiausia buvo sėdėti krūmuose? Grynai emociškai galima smerkti Liaudies vyriausybės narius - patriotus. Bet kaip jų apsisprendimą paaiškinti protu, moksliniu požiūriu? Bepigu šiandien, žinant, kaip vėliau rutuliojosi įvykiai, kaltinti naivumu ministrus, diplomatus ir t. t. Juk savanoriško įsijungimo į SSRS sudėtį scenarijus dar nebuvo žinomas, tokio analogo nebuvo. Kremliaus vadeivos darė viską, kad įtikintų Lietuvos vadovus SSRS draugiškumu, nesikėsinimu pakeisti santvarką ir kt. Galima pateikti daugybę SSRS draugiškumą demonstravusių laikysenos pavyzdžių. Antai 1939 m. spalio 14 d. Molotovas telegrama Pozdniakovui įsakė nutraukti flirtą ir bendravimą su kairiaisiais, 1939 m. spalio 21 d. telegrama kategoriškai uždrausta SSRS atstovybei Kaune kištis į Lietuvos tarptautinius reikalus, remti bet kokias opozicines jėgas, kalbos apie Lietuvos sovietizaciją pavadintos provokacinėmis ir kenkėjiškomis ir t. t. Patikinimų aukščiausiu lygiu nesikišti į vidaus reikalus pakako ir tuoj po 1940 m. birželio 15 d. Kaip patvirtino buvęs LSSR prekybos liaudies komisaras M.Gregorauskas, jam ir jo draugams (A.Drobniui, J.Vaišnorui) nė minties nebuvę dėl to, kad bus paskelbta sovietų valdžia, juolab kad bus inkorporuota į SSRS. Teisingai yra pasakęs tų laikų dalyvis, estų komunistas: Stalinas apgaudinėjo ir labiau išmintingus, daugiau patyrusius veikėjus (Vakarų - V.T.) negu mes, estų komunistai. Tai taikytina ir Lietuvos veikėjams.
Taip pat nepamirština, kad žmonės gan sėkmingai buvo mulkinami pažadais aprūpinti kaimiečius žeme, nurašyti skolas bankams, įvesti nemokamą mokslą ir kt. 1940 metų veikėjų kaltintojai naivumu yra dar didesni naivuoliai, kai patiki okupanto klastotėmis, nes jiems negali būti nežinomos sovietinio okupanto taikytos juodosios technologijos pritarimo okupacijai, simpatijų SSRS įspūdžiui sukurti. Šios technologijos aukomis tapo ne vienas doras menininkas, mokslininkas. Gaila, kad ant šio kabliuko užkibo ne tik L.Truska, bet ir A.Liekis. Kalbama apie 1940 m. liepos 5 d. meno ir mokslo darbuotojų susirinkimą, jo dalyvių parašų panaudojimą ikirinkiminei propagandai. Į šiuos spąstus pateko ir prof. P.Šalčius - taurus žmogus, produktyvus mokslininkas, Lietuvos kooperacijos tėvas. Jį ir ne vieną kitą anksčiau L.Truska, dabar A.Liekis neatsakingai priskyrė prie kolaboravusiųjų. Tai jau P.Šalčiaus atminimo išniekinimas, kuris ir privertė mane reaguoti į A.Liekio rašinį. Kaip P.Šalčius buvo padarytas kolaborantu, paaiškėja iš jo skelbto dienoraščio. Trumpai istorija buvo tokia. Po dvejonių P.Šalčius atsiliepė į pakvietimą dalyvauti inteligentijos susirinkime. Jo dalyviai buvo pakviesti pasirašyti lape. Profesorius rašo:
Mano buvo suprasta, kad tai esąs paprastas dalyvių pasirašymas, kaip tad paprastai esti visuose susirinkimuose. Tačiau nė manyte nemaniau, kad tai bus panaudota piktam. Žmogus buvo priblokštas, kai pamatė spaudoje savo parašą po Darbo liaudies sąjungos atsišaukimu į rinkėjus, kvietusiu paremti jos programą. Šitaip P.Šalčius, S.Čiurlionienė, K.Binkis, B.Brazdžionis ir daugelis kitų tapo kolaborantais. Kadangi atsišaukimą pasirašė atviri okupanto tarnai (S.Nėris, K.Korsakas, J.Šimkus, M.Meškauskienė ir kt.), klastotė daug ką galėjo suklaidinti. P.Šalčius pasipiktino, buvo apsisprendęs daryti pastangų, kad jo parašas būtų atšauktas. Kaip vargšas tai galėjo pasiekti?! Gerai, kad draugai atkalbėjo nuo tokio žingsnio. Antraip nebūtų parašęs fundamentalių darbų apie Lietuvos ūkio istoriją. Kas jau kas, o P.Šalčius nėjo su velniu obuoliauti. 1940 metais atsisakė okupanto siūlymo vadovauti Maistui ar Pienocentrui, skubiai išvykdamas į Vilnių tarėsi išvengsiąs primygtinio siūlymo pasirašyti sveikinimą Liaudies seimui. Deja, vis vien jo pavardė atsirado po sveikinimu. Po karo P.Šalčius atsisakė pasmerkti supuvusią prieškario Lietuvos ekonomiką, savo buržuazines pažiūras. Dėl to 1950 metais buvo išvarytas iš Vilniaus universiteto, priverstas skurdžiai gyventi. Tuo tarpu L.Truska paisto: (..) buvo sukurtas mitas, kad juos (1940 07 05 inteligentų susirinkimo dalyvius -V.T.), girdi, apgavo, atseit pakišo pasirašyti kaip dalyvių tą sąrašą (..) jie patys to neneigė (..). Įdomu, kur jie galėjo paneigti? Okupanto griežčiausiai kontroliuojamoje spaudoje?! A.Liekis šios istorijos nekomentavo, ją pateikė kaip tikrą pinigą, šitaip pagausindamas kolaborantų gretas. Gal P.Šalčiaus dienoraščio neskaitė ar laiko jį nepatikimu. Dėl patikimumo man abejonių nekyla, nes panašiai tą istoriją aprašė kitas tiesioginis tų įvykių įžvalgus liudytojas rašytojas Ignas Šeinius Raudonajame tvane. Jis nupiešė tokį P.Šalčiaus, įvaryto apgaule į okupanto bučių, portretą: Išbalęs kaip drobė, pykčio kramtomas ėjo jis alėja, panėręs galvą, susirūpinime paskendęs. Be to, per akis kitų apgaulės klastos pavyzdžių.
A.Liekis dar labiau už inteligentus stebisi kariuomenės vadų susitaikėliškumu, nė menkiausiu ginkluotu nepasipriešinimu. Berods L.Truska ciniškai priekaištavo, kad nė vienas vadas ar kareivis protesto vardan nenusišovė. Grynai psichologiškai kritiškas kariškių laikysenos vertinimas atrodo priimtinas ir vieninteliai galimas bei nesvetimas man. Įveikus emocijas ir ėmus svarstyti kariškių kitokias elgesio alternatyvas bei prisiminimus, kad tada dar jie nė nenumanė, kokiai žiauriai lemčiai jie buvo pasmerkti, suabejoji jų moraliniu nuteisimu. Iškyla daugybė klausimų, kurie kariškių laikyseną pateisina. Pirma, valdžia aukščiausiu lygiu nusprendė priimti Kremliaus ultimatumą ir ginklu nesipriešinti. Ar kariuomenės vadovybė turėjo nepaklusti politinei valiai? Pagal L.Truską, taip, nes anksčiau jie rengė pučus. O kokie galėjo būti neklusimo vyriausybės sprendimui nesipriešinti, t.y. pučo padariniai, kraštą okupuojant svetimai jėgai? Būtų įduotas Kremliui didžiulis propagandinis koziris - kariuomenė sukilo prieš nekenčiamą režimą. Kaip supratau, A.Liekis nepateisina nesipriešinimo ginklu okupacijos laikais. Nerimta. Pasipriešinimas reikalauja laiko tam pasirengti, tam turi subręsti sąlygos, ypač tarptautinės, atsirasti palanki proga. Neatsitiktinai pasipriešinimo štabai Vilniuje ir Kaune buvo suburti 1940 metų pabaigoje. Apie juos straipsnyje nė žodžio neužsimenama. Jame nekalbama ir apie gausius Lietuvos kareivių atsisakymus priimti priesaiką SSSR, viešą nepasitenkinimą prastu maitinimu ir kt.
Sutikus su tuo, kad karinė vadovybė turėjo paklusti vyriausybės apsisprendimui nesipriešinti, nereikėtų A.Liekiui (ne tik jam) stebėtis įsakymu kariuomenei draugiškai sutikti okupanto armadas, Dekanozovą pasitikti su garbės orkestru. Negi ką būtų pakeitęs koks nors ekscesas? Beje, iškilmingai okupanto kariauna buvo sutikta ir šiaurės kaimynų. Nebuvome kažkokia nenormali išimtis. Svarstant aukštųjų karininkų laikyseną tomis dienomis, būtina atsižvelgti ir į jų skirtingą požiūrį į vokiečių ir sovietų okupacijas. Pagal paskelbtus SSRS dokumentus, 1939 metų rudenį tarp mūsų karininkų buvo paplitusi nuomonė, jog, užuot tapus vokiečių gubernija, geriau priklausyti sovietams. Ją galėjo suformuoti Klaipėdos krašto atplėšimas. Panašios nuotaikos vyravo ir Latvijos karinės vadovybės viršūnėse: geriau būti rusų negu vokiečių įtakoje, nes tuomet išsaugosime tautiškumą. Ne man spręsti, ar tuo galima tikėti. Galima sutikti su A.Liekiu, kad įtakos galėjo turėti 1940 metų birželio pradžios draudimai apie SSRS, jos kariuomenę kalbėti, rašyti nepalankiai. Anot jo, taip Lietuvos vyriausybė elgėsi, bijodama užpykdyti Kremlių. Iš tiesų buvo taip. Tik reikėjo būtinai skaitytojams pabrėžti, kad griebtasi minėtų draudimų po to, kai Kremlius įžūliai pradėjo pulti Lietuvą dėl tariamų provokacijų prieš sovietines įgulas. Logiška, kad buvo bandoma neduoti nė menkiausio preteksto naujiems kaltinimams. Be to, Lietuvos valdžią santūrios laikysenos kaimynų atžvilgiu įpareigojo jos paskelbtas ir griežtai vykdomas neutralumo principas. Tik todėl Tautų Tarybai balsuojant dėl SSRS pašalinimo iš jos (už agresiją prieš Suomiją) Lietuvos atstovas susilaikė. Taip pat dėl tos pačios priežasties pasielgė Danija, Norvegija, Švedija. Kai kurie mūsų istorikai (ne A.Liekis), pasiremdami šiuo faktu, kaltina Lietuvos vadovus pataikūniškumu. Šitai paminėdamas, tik noriu atkreipti dėmesį į nekompleksišką, paviršutinišką ir nemokslišką mūsų praeities tyrinėjimą.
Veikiausiai todėl sukurti vienintelio šūvio, protesto pareiškimo agresoriui reikalingumo mitai. Esą tuomet užsienis ir tauta būtų žinoję, kad Lietuva okupuota, okupantui būtų buvę sunkiau suvaidinti įstojimo į SSRS komediją. Iš pirmo žvilgsnio atrodo įtikinama. Bet tuo visiškai suabejoju, kai klausiu - ar užsienis ir tauta nesuvokė, kas nutiko Lietuvos valstybei? Gerai žinoma, jog JAV, Anglijos vyriausybės blokavo Lietuvos aukso ir užsienio valiutos atsargas. Tai reiškė, kad 1940 m. birželio 15 d. įvykius įvertino adekvačiai. Čia nekalbu apie jų ir daugelio kitų valstybių ilgus metus vykdytą Lietuvos okupacijos nepripažinimo politiką. Pagaliau kas, kapituliuojant Prancūzijai, galėjo išgirsti Lietuvos pasipriešinimo šūvį. Žodžiu, kas nenorėjo suprasti, kas nutiko Lietuvai, nesuprato. Mūsų tauta ir be šūvio, ir be protesto gerai suprato, kad Nepriklausomybė palaidota. Ji pati nedalyvavimu Liaudies seimo rinkimuose pareiškė įtikinamą protestą. Ir apie tai A.Liekis nerašo. Tad klausiu: ką pozityvaus būtų davęs Lietuvos protestas? Nebent galėtume pasakyti: mūsų vadovai atliko savo pareigą. Galbūt tai labai svarbu. Bet kas galėtų patikrinti, kad protestas nebūtų sukėlęs karštesnių žmonių neorganizuoto pasipriešinimo ginklu. O šitai neatitiko daugelio valdžios vyrų nuostatos išgelbėti kuo daugiau žmonių savo tautai. Dar kartą priminsiu, jog jie nežinojo, kad ir nesipriešinusiųjų laukė žudynės ir tremtis. Galima pagalvoti, jog minėta nuostata bandoma pateisinti savo minkštakūniškumą. Esu linkęs sutikti su istoriko prof. Z.Butkaus mintimis, jog E.Galvanausko pateikti argumentai, kad pasipriešinimu nepriklausomybė nebūtų išsaugota, yra rimti. Daugiau negu reikia įrodymų, kad Lietuvos viršūnėse nuo 1939 metų rudens vyravo nuomonė, jog karą galiausiai laimės ne Vokietija, bet Prancūzija su Anglija, jog po karo jos spręs Lietuvos ir kitų valstybių likimą. Tai buvo vienas iš motyvų jėga neatsiimti Vilniaus. Ir 1940 metų vasarą galėjo atrodyti išmintinga pralaukti karo audras su mažiausiais žmonių nuostoliais, o Laisvė bus atgauta kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo. Kiek vėliau įsivyravo tikėjimas, jog sovietinė priespauda ilgai netvers, vokiečiai puls SSRS. P.Šalčius dienoraštyje rašo: Svarbu išsisaugoti nors nuo fizinio išnaikinimo, daug kas sakydavo. Iš šios nuomonės atsirado ir nesipriešinimo piktam teorija. Skelbia rinkimus - eik. Vis vien juk tai komedija, su kuria niekas rimtai nesiskaitys (...). Tuo galima paaiškinti plitusį prisitaikymą, apsimestinį bendradarbiavimą su okupantu. Anot P.Šalčiaus, taip elgtasi slapčiomis galvojant: Prie pirmos progos mes jums parodysime užpakalį arba net imsimės ginklo. Puikiausias viso to patvirtinimas - 1941 metų birželio sukilimas.
Bijausi, kad būsiu apkaltintas kapituliantiškumo, kolaboravimo pateisinimu. Būsiu netiksliai suformulavęs savo mintis.
Nors ir sunku pasakyti, bet A.Liekio straipsnis, kaip atgrasiai kartodavo sovietiniai propagandininkai, lieja vandenį ant svetimo malūno. Vietomis visiškai nesuprantamas jo unisonas su L.Truska. Tarsi cituotų L.Truską, kad dėl patirtų kančių kaltinti kitus lengviausia. Negana to. Nuolankumą, pataikūniškumą, abejingumą savo tautai A.Liekis net laiko lietuvio charakterio bruožais. Svetimieji galės ploti iš džiaugsmo: net dešinysis istorikas pripažįsta, kad lietuvių tauta plačiai palaikė okupanto priemones. Tad ir toliau bus klaidinamas mūsų jaunimas.
© 2004 "XXI amžius"
|