|
Ar bus paminklas Vilniuje
laisvės kovotojams?
Jau dešimt metų, kai sostinės Lukiškių aikštės pakraštyje pūpso granito plokštė su įrašu: Šioje aikštėje bus įamžintas nežinomo partizano ir kovotojo dėl Laisvės atminimas. 1995 m. gegužės 20 d.. Dešimtys Laisvės kovotojų per tą dešimtmetį iškeliavo Amžinybėn, taip ir nesulaukę jų žygių įamžinimo. Vilniaus miesto savivaldybė jau yra priėmusi sprendimą, kad iki 2006 metų rudens memorialas Lukiškių aikštėje bus. Dėkingi Vilniaus merui! Deja, iš aukštų Seimo ir Vyriausybės rūmų konkrečių pažadų vis nėra. Žinoma, pagerbti Lietuvos sportininkus, kurie gins Lietuvos garbę Olimpiadoje, reikia. Gerai, kad paskirta pora milijonų. Laisvės kovotojų įnašas Lietuvos istorijai ar garbei bene didesnis, bet kelių milijonų vis nerandama. Matyt, valdžios atstovams visai negėda atitinkamomis progomis gerbti Laisvės kovotojų atminimą prie Lukiškių aikštės pakraščio piramidėlės, sukrautos politinių kalinių ir tremtinių iš visos Lietuvos suvežtais akmenėliais...
Niekaip iš atminties daugeliui Laisvės kovotojų neišdyla skaudus įžeidimas, kai 2002 m. gegužės 30 d. Seime vyko svarstymas dėl valstybinių pensijų suteikimo stribams ir kolaborantams. Salėje tada buvo ir kelios dešimtys Laisvės kovotojų, Sibiro lagerių katorgininkų. Posėdžiui baigiantis Seimo narys M.Pronskus garsiai riktelėjo: Partizanai tai banditai! Ir niekas iš valdančiųjų į šį spjūvį Laisvės kovotojams nesureagavo. Mat M. Pronskus, nuo komjaunimo ideologo iškilęs iki Plungės LKP RK pirmojo sekretoriaus, matyt, ir dabar jaučiasi tarp bendraminčių. Kvirbi mintis, kad valdžios viršūnėje memorialas nepopuliarus... Ir skirstėsi buvę Laisvės kovotojai iš posėdžio Seime su rakštimi širdyse. Šiemet viename pasitarime, kuriam pirmininkavo V.Andriukaitis, buvo paklausta, kodėl nuo Žaliojo tilto nenuimami sovietmečio reliktai skulptūros. Pirmininkaujantis labai oriai pareiškė: Maironis yra sakęs: neskubėkite griauti paminklų! Matyt, turima mintyje gal prireiks jų...
Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos iniciatyva Lukiškių aikštėje prieš trejus metus pastatytas ąžuolinis, meniškai išskaptuotas kryžius. Visos pasaulio valstybės savo sostinėse turi centrines aikštes, kuriose stovi didingi kovojusiems už Laisvę paminklai. Lietuvoje penkiolikti metai Lukiškių aikštė tuščia. Sveikintina, kad sostinės meras atsiliepė į LLKS iniciatyvą. Tikėkime, kad žodžiai taps konkrečia veikla.
Memorialas architektūrinis statinys. LLKS leidžiamas žurnalas Varpas gauna pasiūlymų, koks turėtų būti paminklas. Pirmiausia - didingas, vertas atminti Tautos sūnus ir dukras, kurie aukojo gyvybes už Lietuvos Laisvę. Tautos istorijoje daug faktų: 1831 ir 1863 metų sukilimai; XIX amžiuje knygnešystė unikalus, pasaulio kultūros istorijoje neturintis pavyzdžio kovos už kultūrą žygis; 1918-1920 metų kova už pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos sukūrimą; Tautos priešinimasis naciams ir sovietams neginkluotu būdu; partizaninis mažos, prieš 50 kartų gausesnį okupantą, karas, trukęs net dešimt metų; 1989-1991 metų tautos neginkluota kova ir pergalė; lietuvių išeivių veikla Lietuvai išlaisvinti. Žinoma, visa tai akcentuoti apibendrintai nėra paprasta. Kai kam rūpėtų ir viduramžių bei naujųjų laikų įvykių neišbraukti. Labai keista girdėti, kad, kaip teigia kai kurie istorikai, stipriai paveikti sovietmečiu skiepyto internacionalizmo (mūsų tėvynė nuo Baltijos iki Vladivostoko), norėtų, kad paminkle Laisvės kovotojams būtų pažymėta, jog... Lietuva tik ir buvo už rankutės svetimtaučių vedžiojama (gal tokį lietuvį norėtų ir paminkle matyti). Siūloma, kad memorialas būtų šiuolaikinis. Galbūt kas šiuolaikiška, tas ir madinga. Tačiau mados yra trumpalaikės ir jos keičiasi. Memorialas juk statomas ne vien šiai dienai, dabartinei madai, o šimtmečiams, daugeliu kartų. Klasikiniai kūriniai tikrojo meno kūriniai. Ar ne į klasikinius ir reikėtų orientuotis? Memorialas turi būti patriotiškas. Kaip tai įkūnyti architektų ir skulptorių galvosūkis, gebėjimas.
Kaip žinoma, kiekviena valstybė didžiuojasi ir gerbia savo herbą. Manyčiau, memorialo centre turėtų būti herbas, kurį tarsi saugotų sukilėlio, partizano, knygnešio, kareivio rankos. Memorialo pjedestale (pamatinėje dalyje) būtų skydai su Laisvės kovų datomis ir trumpais įrašais. Gal ir su anų įvykių akcentais. Prieš memorialą Amžinoji ugnis su ją supančių plytelių nacionaline tema puošyba.
Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos kūrėjai, neturėdami nei lėšų, nei dabartinės technikos, nei puikių architektų bei skulptorių, sugebėjo greitai pastatyti paminklą Laisvei pagerbti. Antrosios Nepriklausomos Respublikos valdžiai ir keturiolika metų trumpas laikas memorialui sukurti! Tada rūpėjo, dabar tik kai kam... Ne mano daržas, ne mano pupos! Nei žiniasklaida, nei partijų vadai, nei verslo magnatai dėl to galvos nesuka. Matyt, linkę tikėti: Laisvės kovotojai iškovojo Laisvę, tegu ir paminklą sau pasistato. Ko gero, taip ir bus! Jei ne, tai ir paskutinis gyvas Laisvės kovų dalyvis neišvys memorialo. O valdžios vyrai ir toliau per šventes pagerbs Laisvės kovotojus prie akmenų piramidėlės...
Dr. Juozas PARNARAUSKAS,
Laisvės kovų dalyvis
© 2004 "XXI amžius"
|