Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Darbai
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Paroda
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Šventojo Sosto finansinės problemos

Mindaugas BUIKA

Šventojo Sosto ekonominių reikalų prefektūros vadovas kardinolas Serdžijus Sebastianis

Legendos apie „Vatikano turtus“ nepagrįstumas

Susipažįstant su 2003 metų Šventojo Sosto finansinės veiklos konsoliduota ataskaita tampa dar labiau aišku, kiek nepagrįsta buvo sovietmečiu komunistinės propagandos skelbta legenda apie „didžiulius Vatikano turtus“. Apžvelgdamas liepos 8 dieną paskelbtą minėtą atskaitą amerikiečių katalikų komentatorius Džonas Tevis Vatikano biudžetą – apie 260 milijonų dolerių – prilygino stambaus JAV universiteto pusei biudžeto. Be abejonės, Šventasis Sostas savo muziejuose ir saugyklose turi sukaupęs neįkainojamų meno kūrinių, tačiau jie neturi komercinės vertės, nes niekas nesirengia jų parduoti ar iškeisti. Tas pats komentatorius priminė Romos Kurijoje populiarų vieno Lotynų Amerikos arkivyskupo pastebėjimą: „Aš su vienu doleriu galiu padaryti daugiau nei Popiežius su visais turimais Mikelandželo paveikslais“.

Be to, tenka pastebėti, kad ,nepaisant visų taupymo priemonių, Šventojo Sosto biudžetas jau treti metai yra deficitinis. 2003 metais pajamos siekė 251,8 mln. dolerių (203,7 mln. eurų liepos pradžios kursu), o išlaidos – 263,7 mln. dolerių (213,2 mln. eurų) – neigiamas skirtumas sudarė 11,9 mln. dolerių (9,6 mln. eurų). Palyginti su ankstesniais 2002 finansiniais metais, deficitas sumažėjo beveik 30 proc. (buvo 16,6 mln. dolerių), tačiau jis liko, ir tai yra paskata pasaulio tikinčiųjų bendruomenėms rodyti didesnį dosnumą visoms Katalikų Bažnyčiai tarnaujančioms svarbioms institucijoms išlaikyti.

Šventojo Sosto administracijai priklauso šios pagrindinės institucijos: Valstybės sekretoriatas, devynios kongregacijos, trys aukščiausi bažnytiniai tribunolai, vienuolika popiežiškųjų tarybų, trys prefektūros (paveldo, ekonominių reikalų, Popiežiaus namų), Liturginių celebracijų tarnyba, Šventojo Sosto spaudos informacijos ir centrinė statistikos tarnybos, penkios popiežiškosios komisijos ir komitetai, Vyskupų Sinodo sekretoriatas ir kitos devynios pagalbinės institucijos, šešios popiežiškosios akademijos. Be to, Šventasis Sostas palaiko diplomatinius santykius su beveik 180 valstybių ir turi įsteigęs 118 savo atstovybių užsienio šalyse (apaštalinių nunciatūrų), Jungtinėse Tautose bei kitose tarptautinėse organizacijose. Romos Kurijoje dabar dirba 2674 asmenys: 755 dvasininkai, 344 vienuoliai ir vienuolės, 1575 pasauliečiai. Be to, beveik tūkstančiui atsistatydinusių darbuotojų mokamos pensijos.

Reikšmingi pasaulio vyskupijų įnašai

Šventojo Sosto institucijos nėra gamybinės ar prekybinės įmonės, jos pajamų neduoda, todėl biudžeto įplaukos yra Vatikanui nuolatinė problema, kaip ir gresiančio deficito išlyginimas. Žvelgiant į metines finansines ataskaitas, kurios pradėtos viešai skelbti aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, matyti, kad iki praėjusio dešimtmečio pradžios Šventojo Sosto biudžetas buvo deficitinis. 1991 metų atskaita rodo, kad deficitas buvo pasiekęs rekordinę 86 milijonų dolerių sumą. Būtent 1991-aisiais popiežius Jonas Paulius II sušaukė į Romą nacionalinių konferencijų pirmininkus ir paragino juos, pagal Bažnyčios kanonų teisės nurodymus (1271 kanonas), prisidėti dieceziniais įnašais prie Šventojo Sosto svarbių institucijų išlaikymo.

Į šį kvietimą buvo teigiamai atsiliepta, ir dėka parapijų, vienuolijų bei asmeninių tikinčiųjų įnašų (duodamų per savąsias vyskupijas) paramos Šventojo Sosto biudžeto sąmata nuo 1993-iųjų aštuonerius metus buvo teigiama. Nuo 2001 metų biudžetas vėl tapo deficitinis, nes turėjo įtakos, anot Konsoliduotą finansinę atskaitą pristačiusio Šventojo Sosto ekonominių reikalų prefektūros vadovo kardinolo Serdžijaus Sebastianio, pablogėjusi bendroji ekonominė padėtis pasaulyje, o taip pat dolerio vertės kritimas. Nors Vatikanas priklauso vadinamajai euro zonai, dažniau didžioji pajamų bei įnašų dalis Šventąjį Sostą pasiekia doleriais, todėl šios valiutos silpnėjimas neigiamai atsiliepė jo finansinei padėčiai.

Beje, pasaulio vyskupijų įnašai Šventajam Sostui, iki šiol kasmet nuolat didėję, pastaraisiais metais pradėjo truputį smukti. 2003-iaisiais diecezinės dovanos sudarė 98,6 mln. dolerių (6 mln. eurų), o 2002-aisiais – 105,8 mln. dolerių (85,6 mln. eurų). Nepaisant dėl kunigų seksualinių skandalų iškilusių didelių finansinių sunkumų, Jungtinių Valstijų diecezijos savo įnašais Šventajam Sostui kaip visada lieka sąrašo pradžioje. Po jų pagal finansinę paramą yra Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Austrijos, Kanados, Pietų Korėjos ir Lenkijos vyskupijos.

Į minėtą diecezinių įnašų sumą neįeina pasaulio tikinčiųjų tiesioginės aukos Šventajam Tėvui (vadinamieji „Petro grašiai“), kurias popiežius Jonas Paulius II disponuoja savo nuožiūra karitatyviniams tikslams. 2003 metais „Petro grašių“ surinkta – šios rinkliavos pasaulio parapijose dažnai vyksta per Petrinių liturginę šventę – 55,8 mln. dolerių, tai yra 5,7 proc. daugiau nei 2002 metais. „Petro grašių“ rinkliavos istorija siekia VIII amžių, kada į krikščionybę atsivertę Anglijos gyventojai, kaip vienybės su Romos vyskupu išraišką, nusprendė siųsti reguliarius įnašus Šventajam Tėvui, kuriuos, kaip minėta, jis skiria pasaulio varguoliams padėti.

Biudžetas kontroliuojamas specialios Kardinolų tarybos

Šventojo Sosto biudžeto tvarkymas tiesiogiai gula ant 72 metų italo kardinolo S.Sebastianio pečių, kurį sąlyginai galima vadinti Vatikano finansų ministru. Prieš pradėdamas eiti Ekonominių reikalų prefektūros vadovo pareigas 1997 metais, jis dirbo Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje – buvo nuncijumi įvairiose šalyse. Reikiamą paramą atsakingame poste kardinolui S.Sebastianiui suteikia dar 1981 metais popiežiaus Jono Pauliaus II įkurta Kardinolų taryba organizacinėms ir ekonominėms Šventojo Sosto problemoms tirti. Šiai tarybai, finansiniams reikalams aptarti susirenkančiai bent du kartus per metus, priklauso penkiolika kardinolų – svarbių pasaulio diecezijų ganytojai ir su monetarinėmis operacijomis susijusių Romos Kurijos struktūrų vadovai.

Popiežiaus paskirtais Kardinolų tarybos nariais yra Kelno (Vokietija) arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris, Londono arkivyskupas kardinolas Kormakas Merfis O’Konoras, Niujorko arkivyskupas kardinolas Edvardas Iganas, Los Andželo arkivyskupas kardinolas Maiklas Mehonis, Romos vyskupijos generalinis vikaras kardinolas Kamilijus Ruinis, Bombajaus (Indija) arkivyskupas kardinolas Ivanas Diasas. Šventajam Sostui toje taryboje atstovauja jai pirmininkaujantis valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas, minėtasis kardinolas S.Sebastianis, Vatikano miesto – valstybės savivaldos pirmininkas kardinolas Edmundas Šoka, Apaštalų Sosto paveldo (APSA) administratorius kardinolas Atilijas Nikora. Ši Kardinolų taryba, kaip įprasta, peržiūrėjo Šventojo Sosto biudžeto suvestinę, kuri po to liepos pradžioje buvo pateikta popiežiui Jonui Pauliui II galutinai patvirtinti. Beje, Šventojo Sosto ir Vatikano miesto – valstybės savivaldos biudžetai tvarkomi atskirai, todėl Kardinolų taryba faktiškai susipažino su dviem finansinėmis ataskaitomis.

Vatikano savivalda gauna pajamų iš gausiai lankomų muziejų administravimo, populiarių pašto ženklų leidybos, monetų bei kitų dirbinių kalybos, pašto patarnavimo. Tačiau ir išlaidos nemažos, nes meno vertybes reikia restauruoti, konservuoti, atlikti kitą brangiai kainuojančią priežiūrą. Vatikano mieste – valstybėje dirba daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių, kurių beveik trečdalis dirba vienoje labiausiai žinomų ir brangiausiai kainuojančių Šventojo Sosto institucijų – Vatikano radijuje. Kaip tik parama radijui, kuriame vyksta plataus masto modernizacija – sena technika keičiama šiuolaikine skaitmenine – Vatikano savivaldos biudžetui 2003 finansiniais metais atsiėjo beveik trylika milijonų dolerių (10,5 mln. eurų).

Dėl šių papildomų išlaidų Vatikano radijui, Vatikano miesto – valstybės biudžetas antrus metus yra deficitinis, nors pats „minusas“ sumažėjo beveik per pusę (45 proc.) ir buvo lygus dešimt milijonų dolerių (8,8 mln. eurų). (2002 metais Vatikano savivaldos biudžeto deficitas siekė net 18 mln. dolerių, tuo tarpu 2001-aisiais sąmata dar buvo „perteklinė“: pajamos viršijo išlaidas keturiolika milijonų dolerių.)

Teigiamas taupymo rezultatas institucinėje veikloje

Pradedant Šventojo Sosto 2003 metų konsoliduotos finansinės ataskaitos aptarimą, ją pristatydamas kardinolas S.Sebastianis operacinę dalį sąlyginai suskirstė į keturias kategorijas. Pirmojoje, pavadintoje „Institucinė veikla“, nurodomos išlaidos (eurais, nes, kaip minėta, Šventasis Sostas priklauso šiai valiutinei zonai) Romos Kurijos dikasterijų, kurios atlieka tarnystę Visuotinei Bažnyčiai ir, žinoma neduoda jokių piniginių pajamų. Ekonominių reikalų prefektūros vadovas sakė, kad, atsižvelgiant į pastarųjų metų finansinius sunkumus bei pasiremiant Kardinolų tarybos rekomendacijomis, institucinėje veikloje buvo stengiamasi taupyti kaip galima daugiau, buvo apsiribojama tik būtiniausiomis išlaidomis.

Tai davė teigiamą rezultatą: 2003 metais, palyginti su 2002-aisiais, Šventojo Sosto bendrosios institucijų išlaidos sumažėjo 8,6 mln. eurų (nuo 106 mln. eurų 2002 metais iki 99,4 mln. eurų 2003-iaisiais. Kaip minėta, Šventojo Sosto institucinei veiklai finansuoti pasitelkiami pasaulio vyskupijų įnašai, kurie pernai, palyginti su ankstesniais metais, taip pat sumažėjo nuo 85,4 mln. iki 79,6 mln. eurų. Todėl, nors ir labai taupant, Romos Kurijos dikasterijoms nepavyko išvengti deficito, kuris 2003 finansiniais metais buvo lygus 19,7 mln. eurų (2002-aisiais šio sektoriaus veikla buvo užbaigta su 20,6 mln. eurų deficitu). Taupymas Šventojo Sosto institucinėje veikloje yra ribotas, – kardinolas S.Sebastianis sakė, kad vien tik personalo sąskaita išlaidos sumažintos milijonu eurų, - nes tai gali neigiamai atsiliepti darbo objektyvumui ir kokybei. Todėl ir ateityje pasaulio tikinčiųjų bendruomenė turės rodyti dosnumą dikasterijų labai svarbiai veiklai palaikyti.

Kitame konsoliduotos biudžetinės ataskaitos sektoriuje, pavadintame „Finansinė veikla“, kalbama apie Šventojo Sosto paveldo keliu sukauptų piniginių fondų investicinę politiką. (Šios lėšos yra iš Italijos valstybės kompensacijų, gaunamų pagal 1929 metų Laterano sutartis už buvusios Popiežiaus valstybės žemių ir kitos nuosavybės praradimą.) Šis Vatikano finansinės veiklos sektorius, kurį tvarko Šventojo Sosto paveldo administracija bei kai kurios kitos institucijos, deja, pernai taip pat buvo nustolingos. Ataskaitoje nurodoma, kad investicijų debitas praėjusiais 2003 metais buvo lygus 11,6 mln. eurų. (Šis deficitas, palyginti su ankstesniais metais, sumažėjo 4,7 mln. eurų: 2002-aisiais buvo lygus 16,3 mln. eurų.)

Finansinė veika ir paramos žiniasklaidai svarba

Konsoliduotoje finansinėje ataskaitoje, aptariant Šventojo Sosto paveldo investicines nesėkmes, nurodomi sunkumai pasaulio ekonomikoje, išaugęs tarptautinis terorizmas ir karas Irake, Izraelio ir palestiniečių konfliktas. Šis sektorius daug prarado ir dėl valiutinių fliuktuacijų (dolerio vertės kritimas euro atžvilgiu): kalbama apie 32,8 mln. eurų praradimą 2003 metais (2002-aisiais – 45 mln. eurų nuostolis). Be abejonės, pastaruoju metu sąlygos investicijoms Europoje buvo sunkios (ypač jeigu Šventojo Sosto tradicinės įplaukos gautos doleriais), tačiau šio sektoriaus veiklą būtina gerinti nelaukiant visiško tarptautinės ekonominės konjunktūros atsigavimo. Investicinės politikos „stabilus“ nuostolingumas gali kelti ir kompetencijos klausimą, todėl reikia APSA-ai gerokai pasitempti (2001 metais finansinės veiklos pelnas dar siekė 33 mln. eurų).

Galima pasidžiaugti, kad trečioji Šventojo Sosto finansinės ataskaitos dalis, kurioje kalbama apie turimo nekilnojamojo turto nuomą, vėl buvo gana pelninga. 2003 metais iš nekilnojamojo turto nuomos gauta netgi 49,5 mln. eurų pajamų, kurios gerokai pralenkė išlaikymo išlaidas (27,1 mln. eurų). Taigi šis rentos pelnas siekė 22,4 mln. eurų (2002-aisiais pelnas buvo lygus 19,1 mln. eurų) ir, nepaisant tam tikro išlaikymo kainos didėjimo, gali visiškai patenkinti (2001 metais nekilnojamo turto išlaikymo išlaidos buvo sumažėjusios penkiais milijonais eurų).

Pagaliau ketvirtojoje Konsoliduotos finansinės ataskaitos dalyje pateikiamos labai svarbios, tačiau ir didelių išlaidų reikalaujančios Šventojo Sosto žiniasklaidos institucijų išlaidos: dienraščio „L’Osservatore Romano“, leidžiamo su kelių kalbų savaitiniais priedais, Televizijos centro ir garsiojo Vatikano radijo. Kaip žinoma, žiniasklaida daugiausia išsilaiko iš komercinės reklamos, tačiau Šventojo Sosto informacinės struktūros šia veiklos sritimi dėl suprantamų priežasčių neužsiima, todėl jų tinkamam technologiniam lygiui palaikyti reikia didelių investicijų.

Taupant ir šioje srityje, Šventojo Sosto išlaidos žiniasklaidai šiek tiek sumažėjo: nuo 42,4 mln. eurų 2002 metais iki 41,9 mln. eurų 2003-aisiais. Pajamos (įskaitant žiniasklaidai skirtą daugiariopą finansinę paramą, ypač Vatikano radijui, taip pat ir iš minėto Vatikano savivaldos biudžeto) beveik nepasikeitė ir liko apie 40,7 mln. dolerių. Taigi žiniasklaidos deficitas šiek tiek sumažėjo ir nėra labai didelis – tik 1,2 mln. eurų. Šventojo Sosto naująją metinę finansinę ataskaitą peržiūrėjusios Kardinolų tarybos pareiškime ypač iškeliama žiniasklaidos rėmimo svarbą. „Bažnyčia labai jautri šios srities priemonių naudojimui, kurios reikalauja žymių finansinių resursų ir nuolatinio technologinio atnaujinimo, tačiau atlieka svarbią ir vaisingą informacinę tarnybą Šventojo Tėvo ir visuotinės Bažnyčios veiklai ir mokymui, – sakoma kardinolų pareiškime. – Jie taip pat prisideda prie pastoracinės formacijos ypač tose šalyse, kurios turi ribotus evangelizacinius resursus“.

© 2004 "XXI amžius"