Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Darbai
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Paroda
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Gyvenimu siekianti patvirtinti
skelbiamą tiesą

Knygos „Žodžio duona ir vynas“ viršelis

Nepastebimai bėgo dienos, tyloje ir vienatvėje gyvenant su Vilniaus leidyklos „Mažasis VYTURYS“ 2003 metais išleista žymios poetės Aldonos Elenos Puišytės apmąstymų, recenzijų, esė, pokalbių su žurnalistais ir rašytojais knyga „Žodžio duona ir vynas“. Jos paantraštė „Apie poeziją ir gyvenimą“ tarsi įspėja, jog rinkinį reikia skaityti labai dėmesingai, įsigilinti į kiekvieną eilutę, žodį, atidžiai įsižiūrėti į fotografų Romualdo Rakausko, Arnoldo Baryso, Zenono Baltrušio, Kęstučio Grigaliūno, Onos Pajėdaitės, Algimanto Žižiūno nuotraukas.

Knygos įžangoje poetas Robertas Keturakis akcentuoja: „Aldona E.Puišytė yra iš tos negausios rašytojų grupės, kurios kūrybinę ir žmogiškąją asmenybę lėmė sąžiningumas, ištikimybė savo pašaukimui. Nebuvo prieštaravimų asmenybės įsitikinimuose. Anaiptol – įtampa tarp nužmoginančios komunistinio totalitarizmo tikrovės ir dvasinio prieštaravimo tai tikrovei išryškino ir įtvirtino svarbiausias žmogiškas vertybes. Atsirėmus į jas, buvo galima išlikti savimi ir neišduoti to, kas sudaro ne tik asmenybės, bet ir okupacijų naikintos tautos dvasinį gyvastingumą“.

Kad A.E.Puišytė visą nelemtą sovietmetį, o ir kitu laikotarpiu neišsižadėjo savo politinių, filosofinių pažiūrų ir etikos normų, patvirtina ir toks sakinys: „Kai vis sunkiau atskirti meną nuo melo, lieka vienintelis kriterijus žodžio tikrumui pagrįsti – gyvenimo būdas“ („Amžino slėpinio dvelksmas“. 1986 02 08). Gal poetei teikė jėgų tikėjimas, kad „meno paskirtis – skverbtis į tuos gyvenimo šaltinius, iš kurių žmogaus dvasia semiasi ištvermės ir vilties...“ („Poezija – gyvenimo įprasminimas“. 1979). Apie taurią kūrybos misiją autorė rašo ir straipsnyje „Gilint šaltinį“ (1986): „Kūryba man lig šiolei – sakralinis aktas, gyvybės misterija, jautresnių sąskambių ieškojimas, vidinė pastanga priešintis abejingumui, tuštybei, netiesai, bandymas ištarti žodžiu, kas nušvito, gyvenimui prisilietus aštriąja briauna... Tikiu dvasine galia – keltis po negandos, patyčių, beviltiško liūdesio ir vėl prabilti – gal skaudžiau, tikresniu balsu“. Atsakydama į literatūros tyrinėtojo, kritiko Ramučio Karmalavičiaus klausimus, A.E.Puišytė pabrėžia: „Žavėjo ir tebežavi asmenybės, kūrybą suvokusios kaip didįjį pašaukimą, savo gyvenimu siekusios patvirtinti skelbiamą tiesą“ („Ieškant pavidalo, spalvos, melodijos...“ 1980). Gilindamasis į knygos autorės kūrybos ir žmogaus būties sampratą, jaučiausi it paniręs į skaidrias gydomąsias versmes. Kiekvienas poetės žodžio skiemuo dvelkė tikrumu, kėlė dvasią: nė šešėlio dvejonių, juo labiau – apsimetimo. Tai, kas rašoma, išgyventa, iškentėta, apginta, išsaugota. Klausykime: „Kūryba – ne madingų krypčių demonstravimas estradinėje gyvenimo scenoje, o neretai skausmingas ir tylus ėjimas dulkėta pakele, kojomis jaučiant žeidžiantį žvirgždą, žvilgsniu ieškant šviesulio tolumoje“ („Esame pasaulio ir begalinės visatos aidinčios stygos“. 1982). Viskas moralu, apšviesta ir sušildyta meilės, persmelkta amžino ryšio su Aukščiausiuoju, neapleidžiančiu ir stiprinančiu kritinėmis akimirkomis. „Štai iš kur poetei tiek drąsos, tiek valios geležinės...“ – perfrazavau mintyse garsius istorinio lūžio blaškytos ir nuskriaustos klasikės žodžius. Štai kodėl A.E.Puišytės poezija – lyg įšlaityje pabirusių pirmųjų žibuoklių mėlis, nuo kurio palengvėja krūtinėje.

Poetė augo garbingoje katalikų šeimoje. Dėdės teologijos daktaro kunigo Jono Puišio tėviškėje Jurgeliškiuose (Jurbarko r.) paliktoje bibliotekoje anksti perskaitė daug vertingų lietuvių ir užsienio rašytojų knygų. Artimiausias jai buvo Jurgio Baltrušaičio eilėraščių rinkinys „Ašarų vainikas“. „Jurgio Baltrušaičio poezija, - rašo autorė, - augte įaugo į mano širdį. (...) Prisiminimus, kad esi čia „Ne kaip lapas, vėjo pūstas, /Bet galingo Tėvo siųstas“, padėjo atsilaikyti, nepalūžti“/ („Jame gyvename ir esame“. 2001). Vieni iš daugybės poetės dvasios vedlių ir pasaulėžiūros formuotojų buvo katalikai filosofai Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis, Levas Karsavinas, poetai Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis, Frydrichas Helderlinas, R.M.Rilkė, T.S.Eliotas, mistikai šv. Augustinas, šv. Teresėlė, šv. Teresė Avilietė, F.V.Fersterio katalikiška pedagogika, Džovanio Papinio „Kristaus istorija“ ir, be abejo, Šventasis Raštas.

Rinkinyje „Žodžio duona ir vynas“ išspausdinti įdomūs, įsimintini, verčiantys mąstyti poetės pokalbiai su B.Brazdžioniu, R.Keturakiu, One Baliukonyte, Dovile Zelčiūte, Rita Baniene, Tomu Arūnu Rudoku, atsakymai į Rūtos Kanopkaitės, Ritos V.Cibulskaitės, Vilmos Kaladytės klausimus, Jono Juškaičio eilėraščių knygos „Varpai sudūlės nuo skambėjimo“, R.Keturakio eilių rinkinio „Krintantis vakaro paukštis“, Aldonos Ruseckaitės apysakos „Akmeninis obuolys“ ir kunigo bei poeto Roberto Grigo knygos „Rekrūto atsiminimai“ įžvalgūs kritiniai vertinimai, analizuojama Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės giesmių poema „Giria Žalioji“ („Grožio, sopulio ir vilties giesmės“. 2000), rašoma apie J.Baltrušaičio gimtinę ir gilias jos sąsajas su poeto kūryba: „Toji reali poeto tėviškė žodžio galia perkeista, sudvasinta, virto įprasmintu poetiniu regėjimu“ („Neiškertamas Paantvardžių ąžuolas“. 1992), bandoma išsiaiškinti kūrybos ir tikėjimo santykį („Žodžio duona ir vynas“. 1993). Rašinys „Apie kūrybą ir griovybą“ (1991) sklidinas karčių A.E.Puišytės atsiminimų apie sunkų ir klaidų jos eilėraščių rinkinių „Žalvario raktas“ (1970), „Kur meta plunksną vieversys“ (1978), „Po ąžuolu – šaltinis“ (1980), knygelių vaikams „Ledo mergelės“ (1974), „Sidabro varpelis“ (1976) veržimąsi iš cenzūros gniaužtų ir labirintų. Autorė dėkingai prisimena, kaip naudingais patarimais knygą „Kur meta plunksną vieversys“ gelbėjo poetas Marcelijus Martinaitis, kaip „Vagos“ leidyklos redakcijos vedėjas Vilius Gužauskas ir redaktorius poetas Antanas A.Jonynas stengėsi padėti išleisti cenzorių draskomus „Įvardijimus ir sąskambius“, kaip šios knygos likimu rūpinosi poetas J.Juškaitis. Nepamiršo autorė ir Algimanto Mikutos, R.Keturakio, Alfonso Bukonto, Mariaus Jonaičio, palankiai įvertinusių cenzūros nemylimas jos knygas. Argi galėjo poetė neprisiminti literatūrologės Viktorijos Daujotytės, užstojusios 1990 metais Nacionalinei kultūros ir meno premijai pasiūlytą, o Donatos Mitaitės piktavališkai spaudoje sukritikuotą jos eilėraščių rinktinę „Neužmirštuolių skliautas“? (Beje, tais „šviesiais“ laikais poetę į „teisingą“ kelią vedančių „geradarių“ buvo ne vienas ir ne du, ir autorei minėti kai kurių jų, dabar, manding, puikiai gyvenančių, pavardes buvo itin nemalonu.) Ir kaip gerai, kad tuoj pat ji galėjo tarti širdies gilumoje glūdinčius padėkos žodžius savo bendraminčiams ir bendrakelioniams sūnui Kęstučiui ir vyrui Edvardui (dabar jau išėjusiam į Amžinybę) Grigaliūnams, visuomet supratusiems ją ir padėjusiems ištverti. Kai Edvardui buvo siūloma bendradarbiauti su KGB, jis griežtai atsisakė.

Poetei brangiausios knygos – eilėraščių rinktinė „Neužmirštuolių skliautas“ (1989) ir „Šviesa pro erškėtį“ (1995). Pastaroji skirta artimiausiam žmogui Edvardui.

A.E.Puišytės poezija prasigavo pro visas kliūtis, jos mirtinai nesužalojo grėsmingas baisūnas – agresyvi, Dievą neigianti marksistinė ideologija. Gal todėl, kad 1991-aisiais poetės lūpos ištarė: „Jei (...) atsitiktų blogiausia, aš asmeniškai pasiruošusi priešintis. Patirtį turiu iš pokario metų. Mano tėviškėje slėpdavosi Lietuvos partizanai, nešdavau jiems valgyti. Ir dabar daryčiau tą patį. Patyriau sovietinio saugumo persekiojimus. Tik Gulage būti neteko. Jei būtų lemta, eičiau ir ten. Juk ši gėrio ir blogio grumtis – žūtbūtinė, apimanti ne vien regimą pasaulį“ („Laisvė – tai atsakomybė“. 1991).

Žodžio duona ir vynas... Sotinkimės juo, išalkusieji, gaivinkimės juo, ištroškusieji. Gėriui nuolat reikės patikimų, tvirtavalių kovotojų, ir viena jų – poetė Aldona Elena Puišytė.

Vladas VAITKEVIČIUS

© 2004 "XXI amžius"