Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Darbai
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Paroda
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Gabrielė

Milda Telksnytė,

Vygandas Račkaitis

Viena paskutiniųjų Liudvikos Didžiulienės-Žmonos nuotraukų

Anykštėnai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis keletą metų rašė knygą apie knygnešių talkininkę, varpininkę, pirmąją moterį beletristę Liudviką Didžiulienę-Žmoną. Ši biografinė apybraiža jau parengta spaudai ir atiduota leidyklai. Jos leidybą remia Lietuvos kultūros ministerija.

Čia pateikiamoje knygos „Kaip lašas mariose…“ ištraukoje autoriai pasakoja, kaip L.Didžiulienė-Žmona 1924 metų rudenį rengėsi G.Petkevičaitės-Bitės išleistuvių vakarui Panevėžio gimnazijoje, prisiminė savo susitikimus ir pažintį su ja.

Kai jos susipažino, abi buvo jaunos. Abi lietuviškų raštų mylėtojos, knygnešių talkininkės, globėjos. Kaip į Griežionėles, taip ir į Puziniškį dažnai užsukdavo knygnešiai, palikdavo spaudą kitiems platintojams. Ir supažindino jas Jurgis Bielinis. Juk jis buvo tarsi gyva grandis tarp tikrų lietuvninkų šviesuolių, kuriems rūpėjo tėvynės laisvė, švietimas, kultūra. Atnešdavo Jurgis ne tik spaudą, bet ir laiškus, linkėjimus...

Siejo Gabrielę ir ją, Liudviką, tie patys siekiai, idealai, o paskui jos tapo, galima sakyti, ir plunksnos sesėmis. Abi rašė „Varpui“, ten siuntė pirmuosius savo kūrinius, pramynė kelią į literatūrą kitoms lietuvėms moterims. Džiaugėsi Gabrielė perskaičiusi „Varpe“ Liudvikos prozos kūrinius „Tėvynės sūnus“ , „Dėl Tėvynės!“. Po metų buvo išspausdinta ir jos apysaka „Vilkienė“, kuri Liudvikai buvo labai artima savo tematika, veikėjų paveikslais. Tarsi pačios rašyta... Kaip sakoma, lipo prie širdies ir vėliau sukurti Bitės apsakymai. Abi jos rašė aukštindamos pasiaukojusiuosius dirbti tautos labui, priešpastatydamos gėrį ir šviesą blogiui ir tamsai, tikėdamos, jog geri pavyzdžiai patrauks, pakylės...

O kada ir kur jos pirmą kartą susitiko? Kai tiek metų prabėgo, sunku atmintyje viską atrinkti, iš eilės sudėlioti. Juk daug sykių susitikta, kalbėtasi. Gal tai buvo Puziniškyje? Ne, ne Puziniškyje, pagaliau prisiminė. Prieš akis iškilo to pirmojo susitikimo vaizdiniai, tarsi išplaukę iš rūko ėmė ryškėti.

... Mintauja, 1892 metų vasara. Jablonskių butas, kur vyksta slaptas varpininkų susirinkimas. Lietuvoje jiems rinktis jau pavojinga. Tad suvažiavo į Mintaują, pas Jablonskius, į dukrelės krikštynas... Susirinko nemažas būrelis. Šalia Liudvikos ir jos Stanislovo sėdi panelė Gabrielė. Nedidukė, su kuprele, giedro veido, mąslių akių. Tada jai buvo tik trisdešimt. Jaunai, žvaliai atrodė ir Juozas Tumas – Vaižgantas. Vešlūs plaukai, nepaprastai gyvas, visus pastebintis, linksmai šnekinantis. Jo vieno ten buvo pilna. Susirinkimui pirmininkauja daktaras Adomas Sketeris. Kas tada galėjo pagalvoti, kad jis po kelerių metų taps Liudvikos žentu!

Aptarė jie „Varpo“ leidybos, platinimo klausimus, kalbėjo apie būtinybę bendradarbiauti, pritraukti į talkininkų būrį daugiau lietuvių šviesuomenės. Visų akys vis krypo į Vincą Kudirką, norėjo išgirsti jo nuomonę. Bet jis lyg nebūtų čia pats svarbiausias. Linkęs patylėti ir pasiklausyti, ką kiti kalba. Sėdi tylus, susimąstęs, liesame, išblyškusiame, bet vis dar gražiame veide liūdnai spindi didelės akys. Baigiantis susirinkimui prabilo ir Kudirka. Jis prašė visus rašyti „Varpui“, savo rašiniais pakelti tautos dvasią, papasakoti ir apie caro valdininkų savivalę, suktybes. Kalbėjo viena ranka remdamasis į kėdės atkaltę, kita ranka vis aukštyn atmesdamas ant kaktos krintančius, neklusnius plaukus. Metęs žvilgsnį į Gabrielę ir Liudviką, užsiminė, jog reikėtų imtis plunksnos ir moterims, galėtų jos rašyti ir eilėraščius, ir prozos kūrinius. Štai Lenkijoje kiek jau yra moterų poečių, rašytojų, o Lietuvoje – nė vienos...

Po susirinkimo Kudirka padėkojo Jablonskiams už prieglobstį, trumpai pakalbėjo su kiekvienu. Priėjęs prie Liudvikos pasakė:

– Ačiū, kad platinate „Varpą“. Girdėjau, turite didelę biblioteką, daug gerų knygų. Jablonskis pasakojo...

– Taip, turime. Skaitome patys ir kitiems duodame, – patvirtino ji.

– Tai jums, ponia Liudvika, yra iš ko mokytis rašyti. Gal kokį apsakymą ar apysaką pabandytumėte sukurti, atsiųstumėte „Varpui“...

– Man seniai tai rūpėjo, – prisipažino Liudvika. – Tikrai pabandysiu.

Tasai Kudirkos paraginimas, lyg jis būtų atspėjęs jos svajones, neišėjo iš galvos ir grįžus namo. Ilgai nelaukusi ėmė rašyti savo pirmąjį apsakymą. Reikia tesėti pažadą...

Tąsyk Liudvika paskutinį kartą matė Vincą Kudirką. Po kelerių metų Gabrielė kartu su Povilu Višinskiu, Petru Avižoniu, Juškytėmis važiavo į Naumiestį aplankyti jau mirties patale gulinčio Vinco Kudirkos. Paskui ji pasakojo savo įspūdžius, koks liūdnas, ašaras spaudžiantis buvo tas susitikimas, paskutinis pasimatymas su didžiuoju varpininku.

Tada susirinkusieji „Varpo“ bičiuliai atšventė ir Jablonskių naujagimės krikštynas, kurios buvo gera priedanga susirinkimui. Davė mergytei Onos vardą, jos krikšto tėvai buvo Vincas Kudirka ir Gabrielė Petkevičaitė. Tada ji dar nesivadino Bite. Tame varpininkų susirinkime dalyvavo ir Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Argi jis galėjo pamanyti, jog toji vystykluose gulinti mergytė bus jo marti? Užaugo Jablonskių Onutė, tapo gydytoja, ištekėjo už Gabrieliaus Landsbergio sūnaus Vytauto. Jis architektas. Įdomu būtų dabar pamatyti Onutę. Papasakotų apie jos krikštynas, krikštatėvius...

Taip, taip, ne Puziniškyje, o tada Mintaujoje Liudvika pirmą kartą susitiko Gabrielę. Paskui ten sėdėdamos už vaišių stalo jos nuoširdžiai išsikalbėjo, išsisakė savo lūkesčius. Po to jau buvo kiti susitikimai.

Tinka jai vadintis Bite. Globojo, šelpė, telkė bendram tikslui – tautiškumo atgaivai, visiems kaip medų dalijo savo meilę. Nuo bitelės vaizdo geriausiai ir būtų pradėti savo kalbą. Liudvika pasiėmė popieriaus lapą ir ėmė rašyti širdies ir šviesių atsiminimų padiktuotus žodžius:

„Sveika, Bite! Mūsų numylėtoji Bite!

Iš tiesų nė koks kitas vardas nebūtų labiau atsakantis ir niekam taip gerai nepritiktų, kaip mūsų garbingajai veikėjai. Bitė! Lietuvos Bitė, per tiek metų Lietuvos jaunuomenę spiečiun spietusi, ją gaivinusi, saldžiu medum vaišinusi ir prie darbo, prie bendro darbo rūpestingai raginusi!

Nemanyk, Bite mieloji, kad mes būtume užmiršę Tamstą ir Tamstos didžius nuopelnus, ne, neužmiršome. Nors (čia kalbant, čia paliekant) lietuviai nerangūs, bet nemaršūs. Ir kaip užmiršti mūsų mylimąją, mūsų brangiąją Bitę!

Jaunute mergaitėle būdama, „Aušrai“ prašvitus, nubudai ir ėmei kelti iš miego mažas, smulkias biteles, ir žadinai, ir raginai žodžiu ir pavyzdžiu, rūpindama prie darbo.

„Varpui“, didžiajam „Varpui“ nuskambėjus, skambinai draug, skambinai taip garsiai, kad net visa Lietuva užgirdusi nustebo ir sujudėjo! Ir ėmė telktis visos Lietuvos jaunos ir senos, didelės ir mažos bitelės, ir telkėsi jos, ir spietėsi aplink Tamstą, mieloji Bičių Karaliene!

Garbingoji mūsų veikėja, kurios šventę šiandien švenčiame, tai pirmutinė inteligentė, susipratusi esant lietuvaitė, ir visas savo aukštos dvasios spėkas dėjusi Lietuvos ir lietuvių labui“.

Parašiusi šiuos gal kiek pakylėtus, tačiau taip apibendrintai nusakančius Bitės nuopelnus, apibūdinančius jos asmenybę žodžius, Liudvika susimąstė, ką dar reikėtų pridėti. Jeigu pradėtum viską rokuoti, ką ir kiek Bitė yra nuveikusi, būtų ilga ir nuobodi šneka. To ir nereikia, susirinkusieji jos pagerbti nepamiršo, žino. Kas norės, pasakys, turės už ką dėkoti. Tačiau ji, Liudvika, negali nepaminėti „Žiburėlio“, tos jau tiek metų veikiančios šelpimo draugijos, kurios iniciatorė, siela – Bitė. Kiek reikėjo vargti, kiek pastangų įdėti, kad sukauptų lėšas ir galėtų šelpti gabų jaunimą, padėtų jam siekti mokslo! Argi Jonas Biliūnas būtų galėjęs mokytis Leipcige, Ciūriche, ar būtų spėjęs parašyti pačius geriausius savo kūrinius, jei ne „Žiburėlio“ pašalpa?! Povilas Višinskis, Žemaitė, Petras Avižonis... Kur ten visus sušelptuosius išminėsi. Labai pravertė „Žiburėlio“ pašalpa ir Liudvikos vaikams – Vandai, Antanui. Taip reikėjo ir trūko tų papildomų rublių, kai jie ėmė studijuoti universitetuose.

O kas suskaičiuos, kiek jaunų žmonių glaudėsi Puziniškyje po Bitės tėvonijos pastoge? Gabrielei jie būdavo tarsi jos pačios vaikai. Mylimi, globojami. Tenai, Puziniškyje, pas Bitę ir Vandutė praleido visą vasarą. Pailsėjo prieš važiuodama mokytis į užsienį. Reikia tarti Bitei ačiū už tuos, kurių jau nebėra šiame pasaulyje, už tuos, kurie dabar toli, negali atvykti į jos pagerbimo vakarą. Raginama užplūdusio dėkingumo jausmo Liudvika vėl ėmė rašyti savo kalbą:

„Nebuvo ji turtuolė, bet ji, tikroji Lietuvos Bitė, rinko, taupė sau atsakydama, kad turėtų ką dalyti reikalaujantiems. Ji žinojo, ką daro! Ji turėjo tikslą, turėjo aukštą šventą pareigą – atgaivinimą Lietuvos!..

Kiek vargo turėjai su savo spiečiais, tai Tamsta viena težinai!.. Spiečiai augo, didinosi ir pagaliau tapo milžiniškais spiečiais, taip, kad pati viena negalėjai datesėti jų aprūpinimui ir įkūrei „Žiburėlį“.

„Žiburėlis“ tasai, lyg senybinių Žinyčių šventoji ugnelė, žiba, žiebia ir šildo, o kurstomas ir palaikomas mūsų didžios Vaidilutės, žibėjęs žibės ir niekad neužges.

Vaidilute mūsų! Tamstos nuopelnai nesuskaitomi ir neapkainojami! Jie turi būti Lietuvos atgijimo istorijoje aukso raidėmis užrašyti!

Ačiū tai mūsų Bitei, tai bičių karalienei, jos spiečiams ir spieteliams, turime dabar laisvą, neprigulmingą, nepriklausomą Lietuvą. Mūsų, mūsų nuosavą Lietuvą!..“

Išguldžiusi ant popieriaus šiuos sakinius, Liudvika padėjo plunksną. Daug galima gerų žodžių pasakyti Gabrielei, bet gal ir gana. Bus daug norinčių kalbėti.

Liudvika perskaitė, ką išdėstė savo kalboje. Paskubom, negražiai rašyta. Reikia dailiau ir didesnėmis raidėmis perrašyti, gal dar ką pridėti ar išbraukti. Tegul paguli iki vakaro. Netruks perrašyti. Tai jau kaip ir pasiruošta tam iškilmingam rytojaus vakarui.

Tačiau mintys apie Bitę vis dar nepaliko, sukosi galvoje. Štai atmintyje regi ją pakiliai nusiteikusią, apsuptą būrelio moterų Šiaulių gegužinėje. Bitė aiškina, jog laikas visoms telktis, turėti savo organizaciją, siekti lygių teisių su vyrais. Gabrielės priprašyta Liudvika tada skaitė pranešimą apie liūdną moters padėtį Lietuvoje. Moterys yra tautos motinos, joms negalima likti nuošalyje nuo kultūros, švietimo, tapti vyrų vergėmis. Tąkart kažkaip savaime įvykusiame susibūrime moterys nutarė vienytis, sušaukti Lietuvos moterų suvažiavimą, steigti savo organizaciją. Aišku, didžiausias organizacinio darbo krūvis teko Bitei. Po poros metų, 1907-aisiais, Kaune įvyko moterų suvažiavimas, jam pirmininkavo Bitė, ji buvo išrinkta tada įsteigtos Lietuvos moterų sąjungos Garbės pirmininke. Taigi daug jos visur pasidarbuota, daug atiduota energijos. Tikra bitelė!

Priėjusi prie lango ir žvelgdama į pilkame rudens danguje it juodas plėnis vėjo blaškomas kuosas, susimąstė: o kada gi ji paskutinį kartą buvo susitikusi su Bite? Perbėgo atmintyje praėjusius metus. Egi, tai buvo Vilniuje, kai Liudvika dalyvavo Lietuvių Mokslo Draugijos suvažiavime, o paskui buvo nuėjusi pas Šlapelienę aplankyti savo krikšto dukters Gražutės. Ten rado atėjusią Bitę. Jiedvi tada ilgokai pasikalbėjo, pasiguodė. Bitė pasakojo, koks sunkus sekinantis darbas „Lietuvos žinių“ redakcijoje, tik spėk suktis, dažnai tenka vakarais, parėjus iš darbo, pasėdėt prie rankraščių taisymo, straipsnių rašymo. Apie savo apsakymus, apysakas, pjeses nėra ko svajoti. Per keletą metų beveik nieko nesukūrė. Kalbėjo Bitė ir apie tai, kad jaučianti žurnalisto profesijai reikalingų žinių stoką, būtų gerai nuvažiuoti Heidelbergan ar Paryžiun pasiklausyti laikraštininkystės kursų, bet važiuoti nėra nei laiko, nei lėšų, be to, mokslą sunkintų ir metai, juk jau per penkiasdešimt perkopė.

Nusiskundė tąkart Bitė ir dėl nelengvų gyvenimo sąlygų. Alga menka, nuomojamas butas senamiestyje, Koževnaja gatvėje, drėgnas, niūrus, pro langus mato tik mūrus. Kartu gyvena atvežti iš Puziniškio trys mažamečiai paliegusio brolio vaikai – Jonukas, Levukas, Broniukas, nemažai ir su jais rūpesčio. O dar laikinai pasiprašo prieglobsčio koks nors benamis rašytojas, aktorius. Žino, kad mielaširdingoji Bitė neatstums, priglaus... Jau pavargusi tąkart atrodė Gabrielė. Jos mielą veidą buvo pradėjusios vagoti pirmosios raukšlės.

Guodėsi ir Liudvika. Vyras ir sūnūs ištremti į Sibirą, Vanda važinėja po užsienio sanatorijas, iš paskutiniųjų gelbsti savo dukrelę nuo džiovos. Ant vienos Liudvikos pečių Griežionėlės, visas ūkis, nuo ryto iki vakaro prapuolusi darbuose. Ir jai dabar ne rašymas, kūryba galvoje.

Išsisakiusios savo vargus, godas, susitikusios tada pas Šlapelius, jiedvi atsisveikino, linkėdamos viena kitai sveikatos, ištvermės, tikėjosi vėl netrukus pasimatyti. Ir štai nuo to laiko praėjo dvylika metų. Susitiks tik rytoj.

© 2004 "XXI amžius"