Atnaujintas 2004 liepos 21 d.
Nr.55
(1258)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Humoras – vaistas ar nuodas?

Lietuvos valstybinis radijas transliavo Z.Kelmickaitės pokalbį apie lietuvišką humorą, kuriame dalyvavo Arūnas Valinskas – LNK „ryklys“ ir Vytautas Rubavičius – poetas, filosofijos daktaras.

Manau, kad pagrindinis dalykas, kurio nepalietė laida, nepaisant daug skambinusiųjų, – tai intencija. Dėl ko tokios humoro laidos rengiamos? Prajuokinti? Pasityčioti? Parodyti savo visagalybę? Uždirbti pinigų? O gal – padaryti visuomenę geresnę? Ugdyti humoro jausmą, kritišką, net teisingą požiūrį į įvykius? Ugdyti pagarbą vertybėms: valstybei, istorijai, tautai? O gal sumaišyti pelus su grūdais, kad niekas nebegalėtų susigaudyti, kurie teisūs, o kurie melagiai, kurie sukčiai, o kurie stengiasi tai demaskuoti? Kurie balti, o kurie juodi?

Tai būtų vienas labai pavojingų orientyrų.

Antra – kokiai auditorijai skirtas tas humoras. Aišku, ne džentelmenams, nors buvo užsiminta ir apie britų humorą. Yra pasakyta: „Džentelmenas skiriasi nuo kitų tuo, kad rodo pagarbą net jam nemandagiam žmogui“. Tačiau mūsų „humore“ pagarba net nekvepia. Net popiežiui. Net „Estonijai“.

Laidos forma buvo tiesiog gatvinė, ne veltui kažkuri klausytoja pasakė, kad vulgari. Taigi forma orientuota į klausytoją. Kokį? Inteligentą? Deja, orientuojamasi į Pravieniškių publiką. Tai būdavo akivaizdu ir „Radijo šou“. A.Valinsko „dviračiai“ – vis vien aukštesnis darinys (jis ir pats teigia, kad laidą daro, o ne kuria), bet juoką dažnai sukelia mėgstantiesiems kareivišką (anksčiau sakydavo „vežėjišką“) humorą.

Bėda dar ta, kad tokios laidos formuoja visuomenės skonį – jį arba tobulina, arba smukdo. Aišku, suaugęs žmogus gali išjungti televizorių arba gali smagiai pasijuokti iš pavykusio epizodo. Bet ką daro paaugliai, jaunimas? Jie gauna labai blogą pavyzdį, kaip reikia ant visko spjaudyti, nieko negerbti, nes visi – tik sukčiai, vagys, degeneratai ir t.t. Susidaro ydingas ratas, iš kurio nėra išeities.

Taigi kad ir ką darytum, kad ir kokią laidą rengtum, visada galima sau iškelti klausimą: ką statai, o gal griauni? Ar kartais su vystyklais neišmeti ir kūdikio?! Ar, valydamas gatves, nepervažiuoji buldozeriu ir per gėlynus? Ar, raudamas dilgėles bei piktžoles, neišrauni ir ąžuoliukų daigelių? Reikia pripažinti, kad kasdien rengti tokias laidas yra didelis ir nelengvas darbas. Kai kurie personažai tikrai talentingai kuriami: ir V.Šerėno „diedukai“, ir R.Kazlo vargonininkas, ir K.Kazlauskaitės Zita. Šie atlikėjai tikrai yra talentingi aktoriai. Bėda ta, kad į jų lūpas įdedami tekstai ne visada atitinka atlikėjų profesionalumą. Gal vertėtų ne tik politizuoti herojus, bet pasinaudoti neišsenkamų anekdotų rinkiniais – juk yra tokių aukšto lygio anekdotų. Ko verti anekdotai apie žydus! Anglų humoras būtų skirtas labiau išprususiai auditorijai. Yra ir lietuviško gero humoro. Kad yra daugybė talentingų kūrėjų, rodo ir tos „dainuškos“, kurių tekstus atsiunčia žmonės iš visos Lietuvos. Juk tai naujojo folkloro šedevriukai. Nepraraskime jų.

Taigi palinkėjimai LNK humoristams: esate talentingi, bet lipkite ant aukštesnio laiptelio, kad užkariautumėte ir kitą auditoriją, kuriai dabar kartelė per žemai. Jūs tą galite padaryti. A.Valinskui, kuris yra toks pat išradingas ir talentingas žmogus kaip ir kitas „dviratininkas“ V.Šerėnas, norėtųsi palinkėti „suaugti“ ir į savo veiklą pažiūrėti šiek tiek ir pedagoginiu (pagal principą: „Ką darai, daryk gerai“), ir medicininiu aspektais (gydyti, bet nepakenkti: pjaunant gangrenuojančią koją, nenupjauti sveikos). O jei galima apsieiti be chirurginio įsikišimo – būti terapeutu. Nes juokas yra labai veiksmingas vaistas ir gydytojas. Bet vaistai turi būti parenkami labai atsakingai.

Lilijana MIŠKINIENĖ

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija