Imperijos ilgesys
Atėjus į Kremlių prezidentui V.Putinui ir jo čekistinei
komandai, tapo ne tik koktu, bet ir baisu skaityti Rusijos laikraščius,
kurie M.Gorbačiovo perestrojkos laikais buvo gaudyta gaudomi kaip
atsvara vis dar sustabarėjusiai Lietuvos SSR komunistinei spaudai.
Dabar tokie leidiniai kaip Literaturnaja gazeta, Komsomolskaja
pravda, buvę pakankamai liberalūs, nevengę aštriausių temų, komunistinio
ir sovietinio marazmo atskleidimo, tapo imperijos atkūrino šaukliais.
Juose spausdinami didžiuliai patriotų, politologų, politikų, Valstybės
Dūmos narių šovinistiniai straipsniai, kuriuose nevengiama kaimyninių
šalių niekinimo ir grasinimų joms. Leidžiama suprasti, kad neilgai
trukus jos visos vėl atsidurs Maskvos glėbyje ir net maldaus, kad
taip atsitiktų kuo greičiau.
Rusijos Valstybės Dūmos narė dienraštyje Komsomolskaja
pravda paskelbė straipsnį Rusijos imperija santarvės pavyzdys,
kurį bemat persispausdino kiti Rusijos nacionalpatriotiniai ir komunistiniai
leidiniai. Senokai teko skaityti tokią demagogiją. Štai ką rašo
Dūmos deputatė Natalija Naročnickaja:
Rusijoje istoriškai stačiatikiškoje imperijoje,
kuri buvo daugianacionalinė dar nuo pagoniškų Kijevo kunigaikščių
laikų, nebuvo jokių tarpnacionalinių konfliktų. Visos imperijos
tautos turėjo teisę ir galimybes išpažinti bet kokį tikėjimą, melstis
įvairiems dievams. Tačiau priklausomybė vieningai imperijai buvo
pagrindinis vertybių šaltinis. Prisiminkime rašytojo I.Kuprino apysakos
Dvikova sceną, kurioje vaizduojama, kaip vieno rusų armijos pulko
kariai priima priesaiką. Iš pradžių stačiatikių šventikas prisaikdina
visus stačiatikius, vėliau katalikų kunigas kelis lenkus, po to
štabo kapitonas Dicas prisaikdina keliolika liuteronų, matyt, pabaltijiečių,
mula totorių; vieninteliam pagoniui ant špagos smaigalio atnešamas
gabalėlis duonos ir jis mėnuliu, žvaigždėmis prisiekia savo ištikimybę
imperatoriui valdovui. Ką gi, Kuprino apysakoje iš tiesų yra toks
epizodas. Tačiau kokias išvadas daro Rusijos Dūmos deputatė? Ogi,
pasirodo, nė vienoje pasaulio demokratinės šalies armijoje tokių
dalykų nėra buvę. Dar įdomiau. N.Naročnickaja, ir ne tik ji, aiškina
Rusijos imperijos, o vėliau Sovietų Sąjungos vykdytą ekspansiją
ir tautų bei teritorijų užgrobimus. Pasirodo, anot N.Naročnickajos,
nepaneigiamas istorijos faktas yra tas, jog, skirtingai nuo Europos,
Rusijos imperijos plėtimasis visada vykdavo tiktai taikiu būdu,
o didžioji dauguma kaimyninių tautų tapdavo imperijos dalimi savanoriškai
ir daugeliu atveju ilgai prašėsi priimamos po Rusijos valdovų skeptru.
Argi jos būtų savanoriškai stojusios į bendražmogišką, neturinčią
religijos valstybę? Priešingai, jos būtų su siaubu atsiribojusios
nuo tokio šėtoniško plano. Rusija buvo tikrosios imperijos pavyzdys,
ir šį žodį reikia nedelsiant reabilituoti, - rašo N.Naročnickaja.
š tiesų tokio melo ir absurdo neteko skaityti net
Stalino laikų istorikų traktatuose. Tačiau po V.Putino atėjimo ne
tik Dūmos deputatai, bet ir mokslinius laipsnius turintys istorijos
profesoriai rimtais veidais įrodinėja: Visiems istorikams privalo
būti aišku, kad Rusija nebuvo kolonijinė Vakarų tipo imperija, o
imperija kaip aukščiausia valstybės kūrimo forma ir į šį kuriamąjį
darbą buvo įtrauktos visos tautos. Baku nafta priklausė armėnams,
totorių mulos puikiai sugyveno su rusų valstiečiais baudžiauninkais,
kunigaikštis Bagrationas (gruzinas P.K.) išlieka mylimiausiu Rusijos
didvyriu, atidavusiu savo gyvybę ginant Maskvą, Pabaltijo baronai
buvo pagrįstai laikomi pačiais ištikimiausiais Rusijos imperijos
gynėjais, - rašo vienas tokių istorikų. Na, o minėtoji N.Naročnickaja
dėsto toliau: Rusijos gyventojas (rossijanin) tai ir rusas,
ir totorius, ir baškiras, ir čečėnas. Mes visi rossijanai, tai
yra Rusijos piliečiai. Tačiau nereikia pamiršti, kad Rusija įeina
į pasaulio istoriją kaip valstybės (deržavos) pagrindas ir varomoji
spyruoklė, o į tą valstybę įsijungė kitos tautos, kurios supranta,
kad rusų tauta ir jos stačiatikių kultūra yra pagrindinės valstybės
(deržavos) veiksnys.
et ne tai svarbiausia. Pastaruoju metu imperiniai
Maskvos siekiai jau nebeslepiami ne tik Valstybės Dūmoje, bet ir
aukščiausių politikų sluoksniuose. Jų esmė tokia sunkiausias,
tiesiog tragiškas Rusijos imperijos periodas buvo pirmasis devintojo
dešimtmečio laikotarpis. Esą B.Jelcino vyriausybė, kurios vienintelė
atrama buvo posovietiniai vakariečiai (zapadniki), pamiršo Rusijos
valstybės, kaip imperijos, paskirtį. O visas kitas pasaulis, anot
vieno rusų nacionalpatrioto politiko, puikiai išnaudojo sacharovišką-gorbačiovišką
infantilizmą ir išstūmė Rusiją iš visų teritorijų, palikdamas jai
išėjimą tik į Ledinuotąjį vandenyną.
Ilgalaikis Vakarų pasaulio uždavinys nustumti
Rusiją nuo Baltijos ir Juodosios jūrų. Kaip tik Petro Didžiojo pasiekimai,
Rusijos išėjimas prie Baltijos ir Juodosios jūrų radikaliai pakeitė
jėgų išsidėstymą kontinente. Tie laimėjimai ištisus 200 metų nedavė
ramybės Europai, todėl Rusijos išstūmimas į Eurazijos Šiaurės rytus
yra Rusijos, kaip didžiosios imperijos, galas, siekiant, kad, esant
rinkos ekonomikai, jos ekonomika negalėtų būti konkurecinga vien
todėl, kad Rusija stumiama į rajonus, kur yra dviejų metrų pašalas,
o šildymo sezonas tęsiasi devynis mėnesius. Išsaugoti išėjimą prie
Baltijos jūros ir Kaliningrado sritį kaip labai svarbų gynybos faktorių
dabar yra vienas svarbiausių Rusijos uždavinių, teigia N.Naročnickaja.
anašių publikacijų apie viso pasaulio skriaudžiamą
stačiatikybės tvirtovę Rusiją pastaruoju metu Maskvos spaudoje
nors vežimu vežk. Įdomiausia tai, kad apie stačiatikybę ėmė rašyti
bei kalbėti tie, kurie dar visai neseniai garsėjo kaip mokslinio
ateizmo profesoriai ir mokslų daktarai. Ir ypač mėgstama nuklysti
į istoriją. Antai ta pati Dūmos deputatė N.Naročnickaja dėsto, kad
Vakaruose nuo seno ir iki šiol rusus vadina barbarais, kokiais jie
buvo ir pasiliko per visus amžius. Ji teigia, jog tai yra absoliutus
melas ir istorijos klastojimas, ir primena, kad karalius Henrikas
VIII nukapojo savo priešininkams kur kas daugiau galvų nei Ivanas
Rūstusis. Be to, skelbiama, kad tas galvažudys Ivanas buvo labai
humaniškas ir dievobaimingas, nes kasdien melsdavosi už tuos, kuriems
nukirto galvą ar ketvirčiavo. Dargi savo maldose kiekvieno jų vardą
paminėdamas. Štai koks kilniaširdis ir dievobaimingas, pasirodo,
buvo tas caras kraugerys! Esą vien per garsiąją Baltramiejaus naktį
buvo nužudyta keturis kartus daugiau žmonių nei per visus 30 Ivano
Rūsčiojo valdymo metų. Bet vis tiek Rusija laikoma kaip barbarų
šalis, o Vakarai humanizmo ir laisvės simboliu, - piktinasi Dūmos
deputatė. Aišku, kalbėdama apie Ivaną Rūstųjį, Prancūzijos ir Anglijos
karalius, nei ji, nei kiti pastarojo meto imperijos atgaivinimo
šaukliai nė žodeliu neužsimena, kad vien tautų vadas ir mokytojas
Josifas pasiuntė į aną pasaulį nepalyginti daugiau nekaltų žmonių
nei visi karaliai ir carai kartu sudėjus. Tačiau apie bolševikų
žiaurumus Rusijoje jau seniai nekalbama ir nerašoma nė žodžio. Ypač
po V.Putino atėjimo į Kremlių. Savo straipsnį Dūmos deputatė N.Naročnickaja
užbaigia žodžiais: Neatidėliotinas Rusijos uždavinys atsikratyti
nihilistinio požiūrio į savo istoriją, ramiai, bet ryžtingai suvokti,
kad Vakarams nereikalinga stipri ir tolygi jiems Rusija. Tiktai
Rusija yra pagrindinė atsvara globalizmui įsigalėti. O dėl JAV,
tai ji yra karingojo mesianizmo valstybė, visiškai neliberali, nepripažįstanti
ir neleidžianti niekam imtis istorinių iniciatyvų.
Taigi Kremlius vėl imasi istorinių iniciatyvų,
kurių, beje, jam niekada nestigo per visą Rusijos, vėliau Sovietų
Sąjungos egzistavimo laikotarpį. O pagrindinė jų diktuoti savo
valią pasauliui. Jau nekalbant apie artimiausius kaimynus, virš
kurių nuolat sklando tai plėšrus dvigalvis erelis, tai pjautuvas
ir kūjis.
Petras KATINAS
© 2004 "XXI amžius"
|