Atnaujintas 2004 liepos 21 d.
Nr.55
(1258)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Imperijos ilgesys

Atėjus į Kremlių prezidentui V.Putinui ir jo čekistinei komandai, tapo ne tik koktu, bet ir baisu skaityti Rusijos laikraščius, kurie M.Gorbačiovo perestrojkos laikais buvo gaudyta gaudomi kaip atsvara vis dar sustabarėjusiai Lietuvos SSR komunistinei spaudai. Dabar tokie leidiniai kaip „Literaturnaja gazeta“, „Komsomolskaja pravda“, buvę pakankamai liberalūs, nevengę aštriausių temų, komunistinio ir sovietinio marazmo atskleidimo, tapo imperijos atkūrino šaukliais. Juose spausdinami didžiuliai „patriotų“, politologų, politikų, Valstybės Dūmos narių šovinistiniai straipsniai, kuriuose nevengiama kaimyninių šalių niekinimo ir grasinimų joms. Leidžiama suprasti, kad neilgai trukus jos visos vėl atsidurs Maskvos glėbyje ir net maldaus, kad taip atsitiktų kuo greičiau.

Rusijos Valstybės Dūmos narė dienraštyje „Komsomolskaja pravda“ paskelbė straipsnį „Rusijos imperija – santarvės pavyzdys“, kurį bemat persispausdino kiti Rusijos nacionalpatriotiniai ir komunistiniai leidiniai. Senokai teko skaityti tokią demagogiją. Štai ką rašo Dūmos deputatė Natalija Naročnickaja:

Rusijoje – istoriškai stačiatikiškoje imperijoje, kuri buvo daugianacionalinė dar nuo pagoniškų Kijevo kunigaikščių laikų, nebuvo jokių tarpnacionalinių konfliktų. Visos imperijos tautos turėjo teisę ir galimybes išpažinti bet kokį tikėjimą, melstis įvairiems dievams. Tačiau priklausomybė vieningai imperijai buvo pagrindinis vertybių šaltinis. Prisiminkime rašytojo I.Kuprino apysakos „Dvikova“ sceną, kurioje vaizduojama, kaip vieno rusų armijos pulko kariai priima priesaiką. Iš pradžių stačiatikių šventikas prisaikdina visus stačiatikius, vėliau katalikų kunigas – kelis lenkus, po to štabo kapitonas Dicas prisaikdina keliolika liuteronų, matyt, pabaltijiečių, mula – totorių; vieninteliam pagoniui ant špagos smaigalio atnešamas gabalėlis duonos ir jis mėnuliu, žvaigždėmis prisiekia savo ištikimybę imperatoriui valdovui“. Ką gi, Kuprino apysakoje iš tiesų yra toks epizodas. Tačiau kokias išvadas daro Rusijos Dūmos deputatė? Ogi, pasirodo, nė vienoje pasaulio demokratinės šalies armijoje tokių dalykų nėra buvę. Dar įdomiau. N.Naročnickaja, ir ne tik ji, aiškina Rusijos imperijos, o vėliau Sovietų Sąjungos vykdytą ekspansiją ir tautų bei teritorijų užgrobimus. Pasirodo, anot N.Naročnickajos, nepaneigiamas istorijos faktas yra tas, jog, skirtingai nuo Europos, Rusijos imperijos plėtimasis visada vykdavo tiktai taikiu būdu, o didžioji dauguma kaimyninių tautų tapdavo imperijos dalimi savanoriškai ir daugeliu atveju ilgai prašėsi priimamos po Rusijos valdovų skeptru. „Argi jos būtų savanoriškai stojusios į bendražmogišką, neturinčią religijos valstybę? Priešingai, jos būtų su siaubu atsiribojusios nuo tokio šėtoniško plano. Rusija buvo tikrosios imperijos pavyzdys, ir šį žodį reikia nedelsiant reabilituoti“, - rašo N.Naročnickaja.

š tiesų tokio melo ir absurdo neteko skaityti net Stalino laikų istorikų traktatuose. Tačiau po V.Putino atėjimo ne tik Dūmos deputatai, bet ir mokslinius laipsnius turintys istorijos profesoriai rimtais veidais įrodinėja: „Visiems istorikams privalo būti aišku, kad Rusija nebuvo kolonijinė Vakarų tipo imperija, o imperija kaip aukščiausia valstybės kūrimo forma ir į šį kuriamąjį darbą buvo įtrauktos visos tautos. Baku nafta priklausė armėnams, totorių mulos puikiai sugyveno su rusų valstiečiais baudžiauninkais, kunigaikštis Bagrationas (gruzinas – P.K.) išlieka mylimiausiu Rusijos didvyriu, atidavusiu savo gyvybę ginant Maskvą, Pabaltijo baronai buvo pagrįstai laikomi pačiais ištikimiausiais Rusijos imperijos gynėjais“, - rašo vienas tokių istorikų. Na, o minėtoji N.Naročnickaja dėsto toliau: „Rusijos gyventojas („rossijanin“) – tai ir rusas, ir totorius, ir baškiras, ir čečėnas. Mes visi „rossijanai“, tai yra Rusijos piliečiai. Tačiau nereikia pamiršti, kad Rusija įeina į pasaulio istoriją kaip valstybės („deržavos“) pagrindas ir varomoji spyruoklė, o į tą valstybę įsijungė kitos tautos, kurios supranta, kad rusų tauta ir jos stačiatikių kultūra yra pagrindinės valstybės („deržavos“) veiksnys“.

et ne tai svarbiausia. Pastaruoju metu imperiniai Maskvos siekiai jau nebeslepiami ne tik Valstybės Dūmoje, bet ir aukščiausių politikų sluoksniuose. Jų esmė tokia – sunkiausias, tiesiog tragiškas Rusijos imperijos periodas buvo pirmasis devintojo dešimtmečio laikotarpis. Esą B.Jelcino vyriausybė, kurios vienintelė atrama buvo posovietiniai vakariečiai („zapadniki“), pamiršo Rusijos valstybės, kaip imperijos, paskirtį. O visas kitas pasaulis, anot vieno rusų „nacionalpatrioto“ politiko, puikiai išnaudojo sacharovišką-gorbačiovišką infantilizmą ir išstūmė Rusiją iš visų teritorijų, palikdamas jai išėjimą tik į Ledinuotąjį vandenyną.

Ilgalaikis Vakarų pasaulio uždavinys – nustumti Rusiją nuo Baltijos ir Juodosios jūrų. Kaip tik Petro Didžiojo pasiekimai, Rusijos išėjimas prie Baltijos ir Juodosios jūrų radikaliai pakeitė jėgų išsidėstymą kontinente. Tie laimėjimai ištisus 200 metų nedavė ramybės Europai, todėl Rusijos išstūmimas į Eurazijos Šiaurės rytus yra Rusijos, kaip didžiosios imperijos, galas, siekiant, kad, esant rinkos ekonomikai, jos ekonomika negalėtų būti konkurecinga vien todėl, kad Rusija stumiama į rajonus, kur yra dviejų metrų pašalas, o šildymo sezonas tęsiasi devynis mėnesius. Išsaugoti išėjimą prie Baltijos jūros ir Kaliningrado sritį kaip labai svarbų gynybos faktorių dabar yra vienas svarbiausių Rusijos uždavinių“, – teigia N.Naročnickaja.

anašių publikacijų apie viso pasaulio „skriaudžiamą stačiatikybės tvirtovę“ Rusiją pastaruoju metu Maskvos spaudoje – nors vežimu vežk. Įdomiausia tai, kad apie stačiatikybę ėmė rašyti bei kalbėti tie, kurie dar visai neseniai garsėjo kaip „mokslinio ateizmo“ profesoriai ir mokslų daktarai. Ir ypač mėgstama nuklysti į istoriją. Antai ta pati Dūmos deputatė N.Naročnickaja dėsto, kad Vakaruose nuo seno ir iki šiol rusus vadina barbarais, kokiais jie buvo ir pasiliko per visus amžius. Ji teigia, jog tai yra absoliutus melas ir istorijos klastojimas, ir primena, kad karalius Henrikas VIII nukapojo savo priešininkams kur kas daugiau galvų nei Ivanas Rūstusis. Be to, skelbiama, kad tas galvažudys Ivanas buvo labai humaniškas ir dievobaimingas, nes kasdien melsdavosi už tuos, kuriems nukirto galvą ar ketvirčiavo. Dargi savo maldose kiekvieno jų vardą paminėdamas. Štai koks kilniaširdis ir dievobaimingas, pasirodo, buvo tas caras kraugerys! Esą vien per garsiąją Baltramiejaus naktį buvo nužudyta keturis kartus daugiau žmonių nei per visus 30 Ivano Rūsčiojo valdymo metų. „Bet vis tiek Rusija laikoma kaip barbarų šalis, o Vakarai – humanizmo ir laisvės simboliu“, - piktinasi Dūmos deputatė. Aišku, kalbėdama apie Ivaną Rūstųjį, Prancūzijos ir Anglijos karalius, nei ji, nei kiti pastarojo meto imperijos atgaivinimo šaukliai nė žodeliu neužsimena, kad vien „tautų vadas ir mokytojas“ Josifas pasiuntė į aną pasaulį nepalyginti daugiau nekaltų žmonių nei visi karaliai ir carai kartu sudėjus. Tačiau apie bolševikų žiaurumus Rusijoje jau seniai nekalbama ir nerašoma nė žodžio. Ypač po V.Putino atėjimo į Kremlių. Savo straipsnį Dūmos deputatė N.Naročnickaja užbaigia žodžiais: „Neatidėliotinas Rusijos uždavinys – atsikratyti nihilistinio požiūrio į savo istoriją, ramiai, bet ryžtingai suvokti, kad Vakarams nereikalinga stipri ir tolygi jiems Rusija. Tiktai Rusija yra pagrindinė atsvara globalizmui įsigalėti. O dėl JAV, tai ji yra karingojo mesianizmo valstybė, visiškai neliberali, nepripažįstanti ir neleidžianti niekam imtis istorinių iniciatyvų“.

Taigi Kremlius vėl imasi „istorinių iniciatyvų“, kurių, beje, jam niekada nestigo per visą Rusijos, vėliau Sovietų Sąjungos egzistavimo laikotarpį. O pagrindinė jų – diktuoti savo valią pasauliui. Jau nekalbant apie artimiausius kaimynus, virš kurių nuolat sklando tai plėšrus dvigalvis erelis, tai pjautuvas ir kūjis.

Petras KATINAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija