Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Darbai
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Paroda
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Pokalbis su teisės profesore,
bet ne apie teisę...

Lilijana MIŠKINIENĖ

Profesorė Toma Birmontienė Sauliaus Venckaus (ELTA) nuotrauka

Per televiziją ne vieną kartą matėme Lietuvos teisės universiteto Konstitucinės teisės katedros vedėją profesorę dr. Tomą Birmontienę. Ypač daug kartų kaip ekspertę su baigiamuoju žodžiu Spaudos klube, kur dalyvaudavo daug aukšto rango valstybės pareigūnų. Ir visada jos itin švelnus ir korektiškas balsas bei kalba uždėdavo tašką ant visų problemų. Tiesiog tai būdavo suformuluota tiksliai, aiškiai ir trumpai. Stebino toks moteriškas švelnumas ir lyg trapumas bei tokie logiški samprotavimai ir išvados. Todėl kilo noras iš arčiau pažinti šią šviesią moterį ir pristatyti ją mūsų skaitytojams.

T.Birmontienė – vilnietė. Baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą. Ypač gražūs prisiminimai – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų pamokos bei kelionės-ekspedicijos į K.Donelaičio, M.Valančiaus, Maironio, A.Baranausko ir kitų rašytojų gyventas vietas. Nuo tada literatūra yra viena vertybių, prie kurių norėtųsi dažniau prisėsti. Deja, tam dažnai laiko nebelieka…

Abu su vyru – teisininku ir matematiku – sutaria gražiai. Gal kad abu gimę beždžionės metais? Tiesa, T.Birmontienė – „Avinas“, o vyras – „Vandenis“. Taigi į mano replikėlę, kad, ko gero, „Avinas“ skriaudžia „Vandenį“, nes horoskopų hierarchijoje yra pirmas ženklas, be to, ugnies ženklas, profesorė nusijuokė ir užgarantavo, kad „neskriaudžia“. Bet vis dėlto mano, kad šeimos galva, ko gero, yra ji, nors vyras turbūt mano atvirkščiai. Turi du vaikus. Sūnui jau 18 metų, jis neseniai išlaikė valstybinius brandos egzaminus. Dukrai – septyneri metai. Šeima profesorei yra vertybė, analogiška darbui. Ją labai brangina ir saugo nuo smalsių akių. Vyras geras, vaikai geri, vieni kitus myli – ko dar trūksta?

Būtent darbas – antra medalio pusė. T.Birmontienė jį labai mėgsta, myli savo studentus ir tikisi, kad jie atsilygina tuo pačiu. Taigi darbas jai teikia didelį malonumą. Baigusi Vilniaus universitetą, T.Birmontienė Maskvoje apgynė disertaciją (Vilniuje nebuvo galimybių), paskelbė daug straipsnių įvairiuose mokslo leidiniuose, jai buvo suteiktas profesorės vardas bei tapo Konstitucinės teisės katedros vedėja. Aišku, kad aplenktų daugybę vyrų, moteriai, jog įrodytų savo vertę, kartais tenka būti dvigubai stipresnei.

Apie tolesnę karjerą profesorė negalvojo – tobulinsis toliau savo srityje, bet į politiką eiti ji neketino eiti. Kai užsiminiau, kad jos pavardė buvo paminėta tarp pretendentų į Prezidento postą, tik nusijuokė – politika jai primena aukštus ir aštriabriaunius kalnus – vieni ten kopia kabindamiesi už ko tik gali, kitus lyg vėjas užpučia ir paskiau strimgalviais krenta žemyn, lyg sprogę balionėliai… Su ereliais pakyla, su vištomis tupia. „Kol kas tikrai negalvoju, mane visiškai patenkina mano darbas. Nors jei gyvenčiau kitur, gal Amerikoj kokioj, gal užsiimčiau verslu, kol kas Lietuvoje tai būtų per sudėtinga“. Tačiau neseniai prezidentas Valdas Adamkus pristatė T.Birmontienę kaip savo patarėją.

Ji mėgsta savarankišką veiklą. O laisvalaikio lieka labai mažai. Anksčiau, jaunystėje, labai mėgo buriuoti. Su A.Brazausku, sako, ir nedrįstų pasivaržyti. Bet buvo net jachtos kapitonė. Tiesa, jūrinėmis neteko plaukioti, moteriai tai jau per sunku būtų, bet ežeruose… O dabar – nei laiko, nei galimybių nėra. Tai brangus sportas ir pomėgis. O automobiliu niekaip nenori važinėti, nors ir teises turi. Jau patogiau taksi. Ir rūpesčių mažiau, ir dar pasikoreguoji darbus.

Žiniasklaida? Irgi žeidžia – neretai informacija persipina su bulvarinėmis naujienomis. Ir pasigenda santūresnio požiūrio į tą darbą, kurį ji atlieka. Bet, aišku, ji siekia išsilaikyti, atlaikyti konkurenciją ir suplaka viską į krūvą. O poveikis visuomenei – didžiulis, ypač jaunimui. Ir šeima čia jau nepagelbės, nes jaunam žmogui daugiau įtakos turi aplinka, draugai, mokykla nei šeima. Todėl žiniasklaidos atsakomybė, teisininkės nuomone, turėtų būti didesnė.

Tiesa, universitete T.Birmontienė domėjosi teatru, juo labai žavėjosi. Net vaidino Kiemo teatre. Bet, kaip teigia profesorė, užteko proto blaiviai įvertinti savo galimybes bei perspektyvas ir… pasiliko studijuoti teisę. O dabar teatras net nebetraukia – ne jos sritis. Teatras per daug moderniškas, agresyvus. Koncertai, muzika – kas kita. Klasika – Mocartas, Šostakovičius, Rachmaninovas, aišku, Šopenas, Sibelijus, romantikai. Ir dar patinka džiazas. Su malonumu lanko koncertus, taip pat ir namuose pasiklauso muzikos. Žavi dailė – Lietuvoje yra į ką pažiūrėti. Dabar susidomėjusi skaito Elizą Aljendę, Maksą Frišą ir kt.

Vasaromis T.Birmontienė mėgsta grybauti, pabūti miške. Ypač mėgsta pušynus. Pušis – jos mėgstamiausias medis. Jei turėtų savo vėliavą, tikriausiai joje būtų pavaizduota pušis. Ir gėlės – pievų, laukų. Taip pat ir paukščiai virš jų. Ypač myli kregždutes – jos visad čyvuliuodavo prie namų. Į Kanarus dar nebuvo nuvykusi. Bet kodėl gi ne? Gal kada nors. Juk Lietuvoje tokios trumpos ir šaltos vasaros – nė sušilti nespėji, ir jau ruduo.

Ar išvyktų visam laikui į užsienį? Ne, tikrai nenorėtų. Profesorė - įdomus derinys: itin moteriška, bet vyriško mąstymo ir nesižavi nei moteriškais žurnalais, nei grožio receptais, nei feminizmu ar sentimentais. Kaip ji pati sakė, mokėsi su Andriumi Kubiliumi vienoje klasėje – tai jis daug sentimentalesnis buvo už ją. Mat eilėraščius rašė…

Manau, kad pagrindinis prof. T.Birmontienės privalumas, kuris ir pagauna bendraujant su ja, pirmiausia sklindanti harmonija, kas šiais destruktyviais laikais yra didžiulis deficitas. Net keista suderinti profesorės statusą su ta švytinčia, malonia, jaunatviška moterimi sportiniais marškinėliais ir visą laiką sugebančia šiltai šypsotis. Be abejo, išėjusi didžiulę gyvenimo mokyklą, nes, norint praeiti pro tokias vyrų užtvaras, dauguma moterų žino, kaip tai yra nelengva – neretai tenka būti dvigubai pranašesnei, kad galėtum įrodyti savo vertę. O ji – sugebėjo. Ir, matyt, ne veltui jos pavardė buvo paminėta tarp kandidatų į Lietuvos Prezidento postą.

Bet profesorės kuklumas ir savikritiškumas irgi nebūdingas mūsų įžūliems laikams, kai lipama per kitų galvas ir antklodė tempiama ant savęs. Todėl, linkėdama jai visokeriopos sėkmės, siūliau keisti ir parašą – toks jis santūraus, uždaro ir tikrai kuklaus žmogaus. Net interviu, sako, daug kam atsakiusi, nes nemėgstanti jų. Todėl būdami dėkingi už tokį malonų susitikimą linkime išplėsti įvaizdžio formavimo diapazoną, nes, manau, po penkerių metų prof. T.Birmontienės pavardė turėtų rasti atgarsį daugelio rinkėjų širdyse. Juk turi ateiti moteris kurti Lietuvą. Ir ji turi turėti ne tik gerą galvą ir šiltą širdį, bet ir stiprią dvasią bei geležinę valią. O darbas Prezidentūroje jai tik dar labiau suteiks naudingos patirties.

© 2004 "XXI amžius"