Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Darbai
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Paroda
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Niekada nepamiršo Lietuvos

Birutė NENĖNIENĖ

Kazys ir Jadvyga Karužos, laimingai santarvėje nugyvenę 65-erius metus, džiaugiasi vaikais ir vaikaičiais. Ypač malonu įsiamžinti prie vaikaitės Daivos Venskutės paveikslų, alsuojančių lietuviškumu Asmeninio archyvo nuotrauka

Visada rūpėjo

Visuomenės veikėjas, šaulys, literatas Kazys Karuža, 1944-aisiais pasitraukęs iš Lietuvos, savo tėvynės ir gimtinės krašto Vilkaviškio niekada nepamiršo. Sapnuose šimtus kartų regėtą tėvų ir savo jaunystės šalį vėl aplankė Atgimimo pradžioje. Tuomet K. Karuža susirūpino atkurti Šaulių organizaciją, užmezgė pirmuosius ryšius. K.Karuža daugelį metų Los Andžele (Kalifornija) vadovauja išeivijos J. Daumanto kuopos šauliams. Vilkaviškio šauliai savo kuopą pavadino vyresniojo Kazio brolio Petro Karužos vardu.

Broliui atminti

P. Karuža, buvęs Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos gimnazistas, prieškariu Vilkaviškio apskrityje rūpinosi suburti pavasarininkus ir šaulius, pradėjo rašyti eilėraščius. Studijavo Vytauto Didžiojo univesitete, dirbo ir talkino tuomečiuose krikščioniškos krypties leidiniuose. Daugelio amžininkų vadintas perspektyviu kūrėju, krikščioniškos minties poetas nespėjo sužibėti ryškia žvaigžde, mirė jaunas, tesulaukęs 28-erių, nuo netikėtai užklupusios ligos.

Liko vienintelė jo poezijos rinktinė „Giesmės apie daiktus ir žmones“, įvairiuose leidiniuose daugybė straipsnių, kuriuose keliami egzistenciniai klausimai, nagrinėjamos amžinosios temos, sielojamasi dėl moralinių ir dvasinių vertybių išsaugojimo.

Brolio atminimą po daugelio metų įamžino K.Karuža, išleisdamas knygą „Petras Karuža“. Kitoje knygoje - „Laikas ir įvykiai“ įtaigiai ir su meile papasakojo apie Vilkaviškio krašto žmones, Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį.

Tapo Garbės piliečiu

Atsiradus galimybei laisvai bendrauti su Lietuva, K.Karuža keletą kartų lankėsi ir Vilkaviškyje. Atsiuntė ir atvežė gausybę paties išsaugotų nuotraukų, laiškų, tekstų, knygų, informacijos prieškario Lietuvos pašto ženklų kolekciją Vilkaviškio krašto ir kitiems Suvalkijos regiono, Kauno, Vilniaus muziejams.

Už muziejines istorines vertybes, už nuolatinę paramą šauliams, švenčiant Vilkaviškio miesto herbo 300 metų jubiliejų, K.Karužai buvo suteiktas Vilkaviškio Garbės piliečio vardas. Krašto muziejuje parengta ir veikia jo veiklai ir gyvenumui nušviesti skirta ekspozicija.

Paskutinį kartą jis į Lietuvą atvažiavo specialiai dėl to, kad vaikystės ir jaunystės žemėje – Vilkaviškyje – paminėtų savo 90-ąsias gimimo metines. Pernai, minint 95-ąjį gimtadienį, dar kupinas entuziazmo, būtų ryžęsis nelengvam skrydžiui per Atlantą. Tačiau visada jo keliones į Lietuvą laiminanti ir niekada gimtinės neaplankiusi ištikimoji gyvenimo draugė žmona Jadvyga neišleido, įvertindama tai, jog Kazio širdis ne per stipriausia.

Gyvenimo darna

Vasarį J. ir K. Karužos Los Andželo šv. Kazimiero parapijoje gražiai paminėjo savo bendro gyvenimo 65-metį. K. Karuža, gyvenimą Amerikoje pradėjęs nuo paprasčiausių darbų, stengėsi pirmiausia suteikti išsilavinimą savo dukrai ir sūnui. Lietuvoje mokytojavusi nuo Tauragės kilusi žmona Jadvyga visada rūpinosi šeimos židiniu, neprieštaraudama vyro polinkiui į jokio pelno neatnešančią, bet dvasią praturtinančią veiklą. Jų vila netoli Šv. Kazimiero bažnyčios Los Andžele tapo lietuviškų susibūrimų traukos tašku. K.Karuža didžiuojasi mokslo siekiančiais vaikaičiais. Bet ypač jo širdį glosto vaikaitės Daivos Venskutės veikla. Neužmirštamų sausio įvykių metu 1991-aisiais ji atvyko į Lietuvą, dirbo vertėja parlamente, po to parašė prisiminimus. K.Karuža didžiuodamasis ją vadina „sukilėle“.

Rūpi viskas

K.Karužai rūpi kiekvienas Lietuvos įvykis, politinė situacija, jo pažįstamų žmonių gyvenimai ir vaikų pasirinkti keliai. Reikia tik pavydėti jo atminties ir širdies platumo. Kiekvieną pavasarį jam rūpi, kad Lietuvoje neliktų užmirštas brolio Petro vardas. Brolis Petras gimė ir mirė pavasarį. Jis ir dukrytė Petronėlė bei Karužų tėvai Andrius ir Katriutė ilsisi Vilkaviškio kapinėse. Kazio rūpesčiu jiems pastatytas paminklas, kapas prižiūrimas. Įvairiomis progomis čia kelią suranda šauliai ir jaunieji šauliukai, knygnešiukai, kiti moksleiviai ir suaugusieji. K.Karužai visada tai svarbu ir dažnai informaciją nori išgirsti paskambinęs telefonu.

Pagerbtas atminimas

K.Karužos prašymu vieną gegužės sekmadienį Vilkaviškio krašto muziejus pakvietė šaulius bei Karužų gimines ir pažįstamus į šv. Mišias Vilkaviškio Katedroje pasimelsti ir pagerbti brolio Petro, tėvų ir visos giminės atminimą. Po šv. Mišių šauliai nuvežė gėlių prie Karužų kapo. Parapijos salėje apie šios šeimos visuomeniškumą, nuopelnus kraštui kalbėjo Krašto muziejaus direktorius A. Žilinskas, Marijampolės apskrities 4-osios šaulių rinktinės vadas R. Mertinkaitis.

Vilkaviškio P.Karužos šaulių kuopa po kelerių metų pasyvumo pasirodė miesto gatvėse, su vėliava iš štabo būstinės atžygiavo į Katedrą. Kartu buvo šauliai iš Žaliosios, Pajevonio, Kybartų, kitų vietovių.

Renginio organizatoriai išpildė K.Karužos prašymą - buvo vaišių stalas ir skambėjo muzika, bendravo užjūrio šaulio širdžiai mieli žmonės.

© 2004 "XXI amžius"