Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Darbai
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Paroda
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Šešios visą amžių kraujavusios
žaizdos motinos širdyje

Apie Lietuvos žuvusių partizanų motiną
Magdaleną Linionytę-Popierienę

Prof. Ona VOVERIENĖ

Magdalena Linionytė-Popierienė (1900-1977)

Apie Magdaleną Linionytę-Popierienę pirmą kartą išgirdau konferencijoje „Moteris ir rezistencija Lietuvoje“ (Vilnius, 1995) ir „Moterys kaltina. Komunizmo nusikaltimai Lietuvoje“ (Kaunas, 1996).

Pirmojoje konferencijoje istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė kalbėjo: „Pirmieji pokario metai – tai kraujuojantys kalavijai į motinų širdis. Kas gali apsakyti, ką jautė Motina, matydama ant gatvės grindinio numestus savo žuvusius vaikus? Galime tik nujausti.

Sūnūs tame kraujo verpete turėjo vieną išeitį – pakelti prie smilkinio granatą ar pistoleto vamzdį ir pasinerti į mirties ramybę.

Motinos tokios galimybės neturėjo, nes nerimas ir skausmas jas lydėjo tiek sūnui gyvam esant, tiek dar labiau – jam žuvus.

Sūnūs turėjo vieną – savo gyvybę. Motinos gyvybių turėjo tiek, kiek turėjo vaikų, ir su kiekvieno jų žuvimu širdis iš naujo kraujuodavo“ (Gaškaitė Nijolė. Lietuvos moterys – partizaninio judėjimo dalyvės // Lietuvaitė. Moteris ir Rezistencija Lietuvoje. V., 1998. P. 7).

Lietuvos laisvės kovose žuvo penki M.Popierienės sūnūs.

…Ir nuo tos skausmingos valandos
Ligi galo Motina raudos
Ir kasdien skaudžias maldas kartos,
Kad negrįžo iš kautynės tos,
Kad ištryško kraujas ant kaktos,
Kad iš rankos barbaro piktos
Ten ant gatvės dulkinos, karštos
Krito akmenys ant karžygio lavono…

                                              (Bronius Krivickas)

Julija Popieraitė-Savičienė savo atsiminimuose, pavadintuose jos straipsnyje „Giesmė Motinai“, rašė: „Mūsų gausi šeima – 9 broliai ir 3 seserys gyveno netoli Marijampolės, Dambaukos kaime. Trobelė dengta šiaudais, šalia prigludusi obelis ir gluosnis tarsi saugojo mūsų namus. Durpynas, iš kurio atsklisdavo pempių balsai, vyturėlio giesmė ir balta motinos skarelė – tai šviesūs laimingų vaikystės dienų prisiminimai. Iki šiol nesuprantu, iš kur mama sėmėsi jėgų visus priglausti, pamokyti, aprengti. Ji anksti kėlėsi, vėlai gulė, bet visada buvo linksma, gerumu švietė jos akys. Kai mirtis pasiėmė mūsų tėvelį, jai vienai teko visi rūpesčiai. Gal todėl anksti pabalo plaukai, veidą išvagojo raukšlės“ (Popieraitė-Savičienė Julija. Giesmė Motinai // Laisvės kovų archyvas. 1994, Nr. 3-4. P. 63-65).

1944 metais, sugrįžus frontui į Lietuvą, į rusų kariuomenę buvo paimtas vyriausias sūnus Klemensas Popiera (g. 1926). Netrukus svetimųjų žemėse jis buvo sunkiai sužeistas ir šlubuodamas grįžo į namus.

Kai antrajam sūnui Andriui (g. 1927) sukako šauktinio amžius, jis pasirinko kitą kelią: jeigu lemta žūti – tai geriau tėvynėje. Į okupanto kariuomenę jis nėjo, tapo Tauro partizanų apygardos kovotoju Naktiniu.

Žinojo, kad žus. Širdis jautė. Bet vis tiek rinkosi Lietuvos idealisto kelią – ginti pavergtą tėvynę ir jos žmones nuo tautos pavergėjų, jų daromų skriaudų, žudynių, trėmimų, tyčiojimosi iš jo tautiečių; kovoti tol, kol jėgos leis, ir tiek, kiek Dievo bus skirta. Artimųjų širdys plyšdavo skausmu, kai jis liūdnai dainavo:

Sudiev, sudiev, tu, mano motinėle,
Sudiev, sudiev, gal amžinai,
Ar dar aš čia, kada sugrįšiu –
Nei aš, nei tu jau nežinai.

Kai mano kraują laistys gatvėm,
Bus daugel, daugel pajuokos,
Žinok, Motule, kad aš žuvęs
Už brangią žemę Lietuvos.

                                              (Popieraitė-Savičienė Julija. Ten pat).

1946 m. vasario 18 d. Popierienę su trimis mažamečiais vaikais ištrėmė į Sibirą. Jos dukra Julija, tada Marijampolės gimnazijos gimnazistė, sužinojusi, kad veža žmones iš jos kaimo, atbėgo į Marijampolės stribyną ir čia, brezentu dengtame sunkvežimyje, iš tikrųjų pamatė savo mamą su dviem mažamečiais broliukais Petriuku ir Justinu bei sesute. Nežinojo šitie mažieji Lietuvos tremtiniai, į tremtį kaimynų suruošti ir rankelėse laikę krepšelius su maistu, įdėtu kelionei, kas jų laukia Sibire, kokia bus jų vaikystė.

Vyresnieji Popierų vaikai, kuriems pavyko pasislėpti nuo išvežimo, glaudėsi pas pažįstamus žmones. Amžina garbė tiems pasiaukojusiems Lietuvos žmonėms, glaudusiems to meto nelaiminguosius!

Po kiek laiko Julija gavo mamos laišką iš Sibiro, kuriame ji rašė, kad mažųjų kojos ištinusios nuo bado. Vyriausioji sesuo Viktorija ėjo per žmones, rinko maistą, drabužius ir siuntė siuntinius į Sibirą mamai. Kostukas, vienas iš Julijos Popierienės sūnų, anksti išėjo dirbti – piemenauti ir kitokius darbus dirbti – pas ūkininkus ir gavęs kokį rublį tuoj pat išsiųsdavo mamai.

1946 m. rugsėjo 20 d. žuvo Tauro partizanų apygardos „Geležinio Vilko“ rinktinės partizanas A.Popiera-Naktinis. Jam teko bendrauti su legendiniu Lietuvos partizanu Juozu Lukša-Skrajūnu, vėliau parašiusiu knygą Daumanto slapyvardžiu „Partizanai“, kurioje įamžintas ir Andrius. Jam buvo devyniolika metų, kai žuvo Lietuvos karžygiu.

Po kautynių partizanams pavyko A.Popieros ir kito kartu su juo žuvusio bendražygio kūnus paslėpti miške. Vėliau jie abu buvo palaidoti Šunskų kapinėse. Tai buvo pirmasis durklo dūris į motinos širdį - pirma visą jos gyvenimą kraujavusi žaizda.

1947 m. liepos 30 d. Raišupio kaime, Sasnavos valsčiuje, Karčiauskų sodyboje, apsupti didžiulio būrio enkavėdistų, didvyriškai žuvo Liūtas (pavardė nežinoma) ir penki jo bendražygiai: du broliai Vytas ir Kazys Mykolaičiai, Aidas ir Lakūnas, Vitas Bridžius-Žaibas, Viktoras Lelešius-Jovaras ir Jonas Popiera-Šalmas, antrasis M.Popierienės sūnus, žuvęs už Lietuvos laisvę.

Kaip teigia Kazimieras Savičius, buvęs Tauro apygardos partizanas, ši kova enkavėdistams kainavo per 60 jų kareivių gyvybių. Vakare partizanų kūnai buvo išniekinti Sasnavoje. Jų kraujas iki šiol maldauja teisingumo.

1948 metų kovo mėnesį areštavo J.Popieraitę; dar trys jos broliai buvo Lietuvos laisvės kovotojų gretose. Jai buvo tada septyniolika. Marijampolės MGB kalėjime ji rado krauju išrašytas sienas: „Lietuviai, kentėkit, tik per kančias atgims tauta, sugrįš laisvė…“, „Mirkim dvasia laisvi, o ne vergais!“ ir pan.

Ištrėmė ją į Šiaurės Uralą, Severouralsko rajoną. Čia ji susipažino su politiniu kaliniu, Lietuvos partizanu Kazimieru Savičiumi-Uranu, Sakalu, Vorkutos sukilimo dalyviu, 1955 metais už jo ištekėjo. Į Lietuvą grįžo tik 1967-aisiais.

1948 metų kovą žuvo trečiasis M.Popierienės sūnus – partizanas Antanas Popiera-Žilvitis. Su juo žuvo Gintaras Kostas-Kižys, o trečiasis partizanas Budrys pasidavė gyvas. Vėliau jis tapo išdaviku. Abu žuvusiuosius stribai numetė KGB būstinės kieme. Kur jie palaidoti, nežino niekas.

Motiną Sibire pasiekė ir šios žinios, kad žuvo jos trečiasis sūnus, o duktė Julija kalėjime. Kaip reikėjo motinai tokį skausmą ištverti? Kas apsakys, kas aprašys?

Viktoriją, kuri kiek galėdama rėmė motiną ir mažamečius broliukus bei sesutę Sibire, ištrėmė į Krasnojarską.

Trečią kartą areštavo Klemensą. Jis buvo partizanų ryšininkas Jupiteris. Kalėjo Vorkutoje. Grįžęs į Lietuvą, tuoj pat mirė 1980 metų kovą, taip ir nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės.

1952 m. sausio 31 d. Varnabūdės miške per mūšį, stovyklą apsupus NKVD kariuomenei, žuvo Tauro apygardos „Geležinio Vilko“ rinktinės Dešinio tėvūnijos vadas K.Kurtinys-Ąžuolas, broliai Bronius Popiera-Meška ir Kazys Popiera-Gegužis bei jų bendražygis L.Vokietaitis-Karys. Visų jų kūnai gulėjo išniekinti Marijampolės turgavietėje.

Ginkluotas partizaninis pasipriešinimas bolševikiniam monstrui ėjo į pabaigą. Lietuvos kaimuose liūdnai aidėjo dainos Lietuvos partizanams, žuvusiems už savo tautos ir savo valstybės, savo žemės laisvę:

Mes palikę arklą, knygą,
Ėjom gint šalelę mūs…

Oi, neverki, motinėle,
Kad sūnus kovoje žus!

Lai jums skamba Laisvės varpas!
Taip galingai ir labai –
Mes jau žuvom, - vos pražydę, -
Linkim laisvės Lietuvai.

Į istoriją pasitraukė visa tauriausių Lietuvos vyrų karta, išugdyta prieškario nepriklausomos Lietuvos mokyklos. Romantikai, idealistai, karžygiai, savo krauju parašę didingiausius tautos istorijos puslapius ir tapę idealizmo ir meilės savo tėvynei gražiausiais pavyzdžiais visam pasauliui.

Motina M.Popierienė Sibire išbuvo dešimt metų: kirto medžius, valė tvartelius, verpė, siuvo, griebėsi visokiausių darbų, kad tik nuo bado šmėklos apsaugotų jai likusius vaikus. Jos jaunėlis Petriukas elgetavo, o šiek tiek didesnis Justinas ganė kaimynų ožką, uždirbdavo pieno ir šiek tiek pinigų.

Vos tik atsirado galimybė, Julija su savo vyru Kazimieru nuskubėjo į Sibirą, parsivežė motiną.

M.Popierienė mirė 1977 metais. Ilsisi Marijampolės kapinėse.

Gaubia Lietuvą juodos raudonųjų sutemos. Nuo pat 1992 metų juodoje tamsoje skendi visa Aukštaitija (išskyrus Uteną), beveik visa Dzūkija (išskyrus Alytų), visa Suvalkija, visa buvusi Tauro partizanų apygardos teritorija, kur žuvo penki broliai – Andrius, Jonas, Antanas, Bronius ir Kazys Popieros bei tūkstančiai Lietuvos vyrų.

Tegul nemiršta viltis, kad sugrįš Lietuvos partizanų nerami dvasia, mūsų epochos didžiausias pasididžiavimas, į Lietuvą, kaip rašė partizanų poetas Vytenis:

Tik pavasaris kelią mums rodo
Į namus iš žaliųjų miškų.
Juo pareisim… Ir sutemos juodos
Nyks kaip šmėklos už mūsų pečių.

                                              (Kovos keliu žengiant. V., 1991. P. 182.)

Tada, kai komunizmo ir kagėbizmo šmėklos išnyks, nustos mus gąsdinti, vienoje gražiausio miesto gražiausių aikščių arba ant paties aukščiausio Lietuvos kalno bus pastatytas paminklas Lietuvos partizanų Motinai… Ji turės ir Magdalenos Popierienės, ir Onos Lukšienės, ir Stanislavos Motiekienės, penkių žuvusių partizanų motinos, ir kitų Lietuvos partizanų motinų bruožų, įamžinančių tos lietuvių kartos motinų didenybę ir pasiaukojimą.

© 2004 "XXI amžius"