|
Priešrinkiminės komedijos
Antanas Uosis
Paskutinis mėnuo prieš rinkimus palengva virsta ne priešrinkimine kampanija, o gyvu turgaus šurmuliu. Politinių varžytuvių dalyviai, kaip išradingi fokusininkai, vienas po kito traukia vis patrauklesnius pažadus. Galima būtų ginčytis, teigiant, kad ši įžanga į Seimo rinkimus niekuo nesiskiria nuo kitų metų įvykių. Juk ir 1992, ir 1996, ir 2000-aisiais rinkėjai nušlavė valdžioje esančias politines partijas, atidavę balsų daugumą jų oponentams.
Ir visgi yra kelios keistos aplinkybės, kurios leidžia mums tvirtinti, kad šie rinkimai kitokie negu visi iki tol buvusieji. Niekada iki šiol nebuvo tokia aiški valdžios kritikų persvara. Prisiminkime, Darbo partijos reitingai seniai perkopė per 30 proc., o jų artimiausių persekiotojų socialdemokratų ir socialliberalų populiarumas sukasi tik apie 10 proc. Kitos politinio žaidimo senbuvės dar turės pakovoti dėl savo išlikimo ir perkopti 5 proc. barjerą. Šis įspėjimas galioja ir arogantiškiesiems liberaldemokratams, kurie žada gauti keliasdešimt Seimo mandatų. Kas kita vienmandatės Seimo rinkimų apygardos. Čia rinkimų baigtis dažnai būna nenuspėjama, ypač kaimiškose apygardose. Išimtį tesudaro kitataučių gyvenama Rytų Lietuva ir rausvasis Palatvijys. Deja, visi praėję rinkimai ir čia taip suvėlė tradicinius ir netradicinius rajonus, kad tiksliai prognozuoti nesiima nė vienas politologijos specialistas.
Tiesa, tokių drąsuolių visgi atsiranda. Štai vienas visų galų profesorius, pripažindamas darbiečių pranašumą, visgi tvirtina, kad V.Uspaskich negaus pusės Seimo mandatų. Tokios tuščios prognozės yra ne ką vertingesnės už internetinius ginčų portalus, kur pašnekovai pliekiasi, negailėdami laiko ir nesirinkdami žodžių. Lyginant tokius pasvarstymus, taip pat galima teigti, kad V.Uspaskich negaus pusės balsų, tačiau tą pusę ar net daugiau turės prisijungęs sau palankius paksistus ir K.Prunskienės gerbėjus. Šių prognozių (pirmosios ir antrosios) vertė apylygė. Skirtumas tik tas, kad pirmoji jų autoritetingai pranešama interneto portaluose ir solidžiuose žurnaluose, o jos autorius vadinasi garbiu profesoriaus vardu, antrasis gi tėra paprastas virtualios erdvės naršytojas. Tad už ką tokie profesoriai gauna algą?
Visgi išankstinis rinkėjų nusistatymas nėra viską lemianti jėga. Netgi žinodamos bendras žmonių simpatijas, partijos dar gali pagerinti (arba pabloginti, jei pridarys kvailysčių) savo rezultatus. Tai kaipgi rinkimams rengiasi pagrindinės tradicinės šalies partijos?
Bėda yra ta, kad tos partijos nelabai turi laiko užsiimti pagrindinių savo programinių nuostatų pristatymu rinkėjams. Šalies politinis gyvenimas pastaraisiais mėnesiais primena audringą jūrą (jei norite, drumzliną balą). Beveik visos politinės milžinės ginasi įvairiausio plauko įtarimų vienos įtarinėjamos kyšių ėmimu, kitoms pateikiami dar sunkesni kaltinimai. Kas, kad liberalcentristai tiesiogiai išnyko iš įtariamųjų, kaltinamųjų paėmus nemažas pinigų sumas, sąrašo? Jų lyderiui, bet kokia kaina siekusiam sostinės mero kėdės, dabar inkriminuojamos dar didesnės nuodėmės. Šalies teisėsaugos organai, formaliai kovojantys su korupcija, meta vis naujas kompromituojančios medžiagos porcijas. Šįkart užsipultas net kairiųjų jėgų mohikanas A.Brazauskas. Visi žino, kad Premjeras ir šiaip yra turtingas žmogus (prakutęs dar anais laikais) ir dėl keliasdešimt tūkstančių litų nerizikuos savo reputacija. Bet kaltinimai pakimba ore ir metami vieno ar kito politiko adresu. Šis susigūžia ir būna priverstas atsimušinėti.
Regis, visai nesvarbu, ar tie kaltinimai yra pagrįsti. Įvykiai chaotiškai krypsta ta linkme, kai mūsų rinkėjams bandoma įkalti į galvas mintį, kad visi tie politikai yra korumpuoti ir neverti būti valdžioje. Todėl žmonėms ir teigiama, kad Lietuvą išgelbės tik nauji veidai. Jiems neva atstovauja naujasis lietuvių gelbėtojas iš geografinio šalies centro, dosniai žarstantis ledus vaikams ir pažadus jų tėveliais bei seneliams.
Žmonės juo tiki. Ir negalima jų už tai smerkti. Šiandien jau pasigirsta balsų, su nuostaba konstatuojančių, kad lietuviai prarado savigarbą, nežino ir nevertina savo istorijos, ėmė tikėti visokiausiais perėjūnais. Bet ir tie, kurie stebisi tokia mūsų permaina (dažnai tai būna mūsų vadinamieji liberalai), turėtų pripažinti, kad ir jie yra prisidėję prie tokios mūsų piliečių dvasinės degradacijos. Ir tikrai - ar prieš keturiolika metų, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, buvo galima tikėtis, kad ateis tokia diena, kai Seimo rinkimus žadės laimėti įtartinos biografijos rusas suvirintojas, lyg burtų lazdele mostelėjus tapęs milijonieriumi? Kas, ar ne tie profesionalūs išminčiai daug metų kasdien šaipėsi iš lietuvių tautos ir mūsų istorijos? Kas be paliovos kartojo, kad šiandien patriotas lygu idiotui, mūsų valdovai tebuvo šunsnukiai, kas sugalvojo kosmopolitinį naujadarą Lietuvos žmonės, pakeitusį mums įprastą Lietuvių tautą? Beje, šiuos ir kitus bandymus falsifikuoti mūsų praeitį išsamiai aptarė akad. Z.Zinkevičius paskutinėje savo knygoje Istorijos iškraipymai.
Dabar šie liberalaus pliurpalizmo apologetai stebisi, kodėl tėvynę palieka šimtai tūkstančių jos piliečių, o šalia pilietinės visuomenės želmenėlių daug ryškiau keroja sovietmečio nostalgijos brūzgynai. Neatsakingų žmonių protų drumstėjų propaganda, šimteriopai sustiprinta vadinamosios laisvosios (laisvos nuo visko, netgi padorumo) žiniasklaidos ruporų, davė savo vaisių. Jie jau šiandien kartūs. O koks moralinis nuosmukis mūsų laukia rytoj?
Nereikia stebėtis, kad tokiomis aplinkybėmis ir tarpsta visokie gelbėtojai ir tvirtos rankos žadėtojai. Pasirodo, lietuviai tvarkos trokšta net daugiau negu mūsų išjuokiami gudai ar rusai. Kalbame apie despotinę tvirtą ranką.
Rinkimai nežada jokių gerų permainų. Pavargę tradicinių partijų lyderiai ir jų ideologai guodžiasi, kad dalis rinkėjų paskutiniu momentu atsikvošės ir neleis populistams laimėti daugumos. Jie nesugeba prisipažinti, kad kovai su populizmu tegalima pristatyti rimtą partinį darbą, o ne nuosavų praeities nuopelnų gromuliavimą. Kai kasdienį alinantį darbą su rinkėjais pakeičia savigyra arba oponentų menkinimas, iki pralaimėjimo dažniausiai telikęs vienas žingsnis. Pasklaidžius šių rinkimų kandidatų sąrašus su nemalonia nuostaba pastebi, kad liūto dalį daugelyje partijų sudaro seno raugo partiniai (tarp jų ir TSKP) funkcionieriai arba jų atžalos bei dainuojančio Sąjūdžio laikotarpio įžymybės. Naujų veidų - tik vienas kitas, o ir tie dažniausiai yra antros ar net trečios kartos aktyvistai, buvusių bei esamų lyderių giminės ir artimieji.
Žinoma, savi, patikimi kadrai yra naudingesni. Bet kur nauja politikų karta? Juk praėjo jau pusantro dešimtmečio nuo Baltijos kelio, taigi laiko išauginti naujus lyderius buvo pakankamai. O gal čia kaltas tas faktorius, kad Lietuva vadinama švogerių respublika?
Tačiau tada nereikia piktintis žmonių noru matyti politikoje naujus veidus. Mūsų rinkėjų atmintis nėra labai ilga. Ji siekia tik kokios paskutinės savaitės loterijos ar praeito mėnesio realybės šou laikus. Todėl juokas, kai 2000-ųjų rudenį į Seimą pateko beveik 100 naujų narių, kurie apie politiką neturėjo nė mažiausio supratimo, gali pavirsti tik tyliu kikenimu, palyginti su juoko audra, kuri kils po šių rinkimų. Bet juoksimės tik iš savo kvailumo.
Kol tradicinės partijos sudarinėja vykusias ir nevykusias koalicijas ir bendradarbiavimo sutartis, Darbo partija ir toliau renka savo populiarumo taškus. Net Bažnyčios hierarchai su pasipiktinimu pastebėjo, kad šiemečiai Šiluvos atlaidai virto vos ne darbiečių reklamine akcija. Vyskupų kreipimasis į tikinčiuosius įžvalgus ir savalaikis. Tik kiek žmonių į jį įsiklausys? Juk iš 79 proc. šiaudinių Lietuvos katalikų aktyvūs tik 8-10 procentų
Kol kas kiekviena partija verčiasi kaip išmano. Socialdemokratai tyliai zonduoja po rinkimų susitarimo su V.Uspaskich galimybę, o konservatoriai guodžiasi internetinio Omni portalo apklausa, kur jiems žadama net 38 proc. (!) balsų. Tokias apklausas tegalime pavadinti savęs padrąsinimu. Čia prisimintinas jau senstelėjęs anekdotas, kai, apklausus Lietuvos gyventojus, paaiškėjo, kad 100 proc. jų naudojasi internetu. Beje, apklausa buvo pravesta internete!
Politologijos šulai ir įvairūs ekspertai-apsišaukėliai yra nenuoširdūs ir dar dėl vienos priežasties. Juk Darbo partijos fenomeną padėjo kurti ir jie patys. Šios partijos aktyvistus instruktavo ne tik pabrėžtinai atvirai atsivežami ekspertai iš Vakarų, bet ir Lietuvos politologų žiedas. Kažkaip visažinės mūsų žiniasklaidos priemonės nutylėjo, kad, pavyzdžiui, šį pavasarį visą savaitę pajūryje darbiečių elitą apmokėtame seminare politologiškai švietė tie patys autoritetai, kurie viešai paniekinamai vadina Darbo partiją populistais ar dar bjauresniais epitetais. Šis faktas žurnalistų dėmesio nesusilaukė. Įdomu, ar ne?
Dabar tie patys rinkimų specialistai ir komentuotojai piktinasi tuo, kad trečdalis tautos žada balsuoti už populistus. Tiesa, trečdalis dar ne pusė. Bet dar trečdalis rinkėjų visai nežada eiti balsuoti. Tad trečdalis gali pavirsti puse atėjusiųjų, ir šis smulkmeniškas politinis spektalėlis gali pavirsti rimta tragedija.
Ką tada pasakytų tokie politologijų žinovai? Imtų dainuoti kitokią dainelę? Turbūt. Juk pinigai nekvepia!
© 2004 "XXI amžius"
|