Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Josifas Slipis – Katalikų Bažnyčios kardinolas ir Ukrainos graikų apeigų (Rytų) katalikų patriarchas

Ona Mickevičiūtė

Josifas Slipis lageryje apie 1960 metus

Popiežius Jonas Paulius II meldžiasi prie kardinolo Josifo Slipio palaikų Šv.Sofijos sobore Romoje

Prieš dvidešimt metų mirusio Josifo Slipio (Slipyj) pavardę žino Vakarų Ukrainos graikų apeigų (Rytų) katalikai (unitai). Tai dvasininkas, kovojęs už savo šalies nepriklausomybę, daug metų praleidęs kalėjimuose ir lageriuose, kur susitiko su įkalintais lietuvių kunigais, tarp kurių buvo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Kard. J.Slipį artimai pažinojęs mons. A.Svarinskas paskatino susipažinti su didžiojo ukrainiečių dvasininko gyvenimu.

Graikų Katalikų Bažnyčia kovojo už nepriklausomybę

Didžioji Ukrainos gyventojų dalis iš seno buvo priėmę stačiatikybę. Tačiau Vakarų Ukrainos žemėms patekus į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos sudėtį, jose pradėjo plisti ir katalikybė. Istorijos bėgyje, kai Ukraina tapo pavaldi Rusijai, imta siekti, kad unitai išpažintų stačiatikybę. Rusijos siekiai paversti Ukrainos graikų apeigų katalikų dvasinius vadovus pavaldžiais Maskvai nebuvo sėkmingi, nors ir carų, ir sovietų valdžios uždarydavo graikų katalikų bažnyčias arba jose leisdavo tik stačiatikių pamaldas bažnytine slavų kalba.

Sovietiniais metais Ukrainos graikų katalikų dvasininkai dirbo pogrindyje, juos ypač piktai puolė ateistinė valdžia. Du šios Bažnyčios hierarchai buvo sunaikinti gulage, dauguma kunigų atsidūrė Sibire, nes ganytojiška veikla buvo vertinama kaip antisovietinė.

Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčia buvo verčiama bendradarbiauti su Visos Rusijos stačiatikių patriarchu, bet bendravo su Romos popiežiais ir sulaukdavo jų paramos. Tačiau buvo metų, kai santykiai buvo labai įtempti. Katalikų ir Graikų Katalikų Bažnyčias labiausiai suartino popiežius Jonas Paulius II.

Josifas Slipis - dviejų Bažnyčių aukštas hierarchas

Ukrainos Bažnyčia išugdė daug iškilių asmenybių. Tarp jų – ir Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios patriarchas Josifas Slipis, kuris vadinamas Vakarų Ukrainos legenda.

Ukrainos graikų apeigų katalikų dvasininkai visuomet buvo kartu su savo liaudimi, o pati religinė tradicija visuomet buvo siejama su šios tautos siekiais atgauti nepriklausomybę. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ukrainiečių tauta atsidūrė tarp dviejų ugnių – sovietų valdžios ir hitlerinių okupantų. Šios valdžios Ukrainoje turėjo savo konkrečių tikslų, tačiau tai nebuvo Ukrainos tikslai. Vienintelis žmogus – būsimasis patriarchas J.Slipis palaikė šalies dvasią, rašė laiškus savo Bažnyčios kunigams, oficialiai pasisakė prieš abiejų okupantų veiksmus.

J.Slipis gimė 1892 metais Ternopolščinoje, neturtingoje šeimoje. Suimtas ir įkalintas 1945 metais, po aštuoniolikos metų, praleistų Rusijos gulaguose, buvo išleistas į Romą ir paskutinius savo gyvenimo metus praleido Romoje bei Vatikane ir iškeliavo Amžinybėn 1984 m. rugsėjo 7 d., t.y. prieš dvidešimt metų.

Paleistas iš kalėjimų 1963 metais, jis paskelbė Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios patriarchatą ir tapo jos patriarchu. Šios institucijos nepripažino Maskvos patriarchatas, todėl Romos Katalikų Bažnyčios vadovai vengė aiškiai remti Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčią, nes Maskvos stačiatikių hierarchai grasino nutraukti santykius su Roma.

Pirmasis dekretas, kurį paskelbė į Vatikaną iš sovietų kalėjimų ištrūkęs ukrainiečių dvasininkas, buvo apie Ukrainos katalikų universiteto įkūrimą. Jo idėja (jau po kardinolo mirties) buvo pradėta įgyvendinti apie 1990-uosius Lvovo dvasinėje akademijoje, o 2002 metais toks universitetas pagaliau pradėjo veikti.

Romoje patriarchas pastatė graikų apeigų katalikų Šv.Sofijos bažnyčią. Ten, kriptoje, kurį laiką buvo saugomi jo balzamuoti palaikai. Pats kardinolas J.Slipis yra prašęs: „Kai mūsų Šventoji Bažnyčia ir mūsų Ukrainiečių Tauta bus laisva, nugabenkite karstą, kuriame ilsėsiuos, į gimtąją Ukrainos Žemę ir paguldykite Šventojo Juro Bažnyčioje Lvove, greta Dievo tarno Andrejaus karsto”.

1992 m. rugsėjo 27-30 d. palaikai buvo pargabenti į Lvovą. Nuo oro uosto iki Šv.Juro soboro pakeliui stovėjo minios, kurios meldėsi ir sveikino garbingą savo tautos atstovą, grįžtantį į gimtinę. Iš visos Ukrainos susirinko apie pusė milijono žmonių ir tris dienas jie ėjo atsisveikinti su savo patriarchu. (Ir po iškilmių karstas su palaikais dar dvi paras buvo paliktas atsisveikinti.) Kardinolas J.Slipis grįžo į nepriklausomą Ukrainą, apie kurią svajojo ir dėl kurios kovojo.

Josifas Slipis gynė lietuvių kunigą A.Svarinską

Sovietmečiu J.Slipis neslėpė savo požiūrio į ateistinę valdžią, todėl daug metų praleido kalėjimuose ir lageriuose. Ten jam teko bendrauti su lietuvių dvasininkais, nuteistais kalėti už sąžinės laisvę. Vienas tokių žmonių, su kuriuo jį suvedė gulagas, buvo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Jiedu kartu praleido daugiau nei trejus metus, vienoje kameroje – daugiau nei metus ir vienas kitą artimai pažino ir gerbė visą gyvenimą.

Po 20 metų, 1983-iaisiais, jau atgavęs laisvę ir gyvendamas Vatikane, Graikų Katalikų Bažnyčios patriarchas kardinolas J.Slipis bandė apginti jau kelintą kartą į kalėjimą patekusį kun. A.Svarinską. Jis rašė: „Mudu nešėme bendrą kančių, pažeminimo ir nerimasties kryžių. Nelaisvėje A.Svarinskas buvo man ištikimas kaip Titas Pauliui, aš patyriau daug jo užuojautos, paramos ir pagalbos. Jis yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir lietuvių Tautos garbė. Šis ištikimas Kristaus Bažnyčiai ir Evangelijai kunigas nenusikalto nei valstybei, nei jos įstatymams“. Apie jų bendravimą gerai žinota ir Ukrainoje, todėl kai 1992-aisiais patriarcho palaikai buvo pargabenti į Ukrainą, mons.A.Svarinskas buvo įtrauktas į Perlaidojimo komitetą.

Lietuvių kunigų pažintis su ukrainiečių kardinolu lageryje

Buvusio sovietų lagerių bei kalėjimų kankinio mons. A.Svarinsko atmintyje išlikę daug įdomių atsiminimų apie buvusį Lvovo dvasinės akademijos rektorių J.Slipį, kuris ir lageryje mėgo rengti konferencijas, pokalbius. Labai dažnai ukrainiečių arkivyskupas kalbėdavosi su lietuviais, su kuriais puikiai sutarė.

Kai mirė Ukrainos graikų apeigų katalikų vyskupas metropolitas grafas Andrejus Šeptickis (greta jo palaikų Šv.Juro sobore ilsisi ir kard. J.Slipio palaikai), šios Bažnyčios vadovu buvo išrinktas J.Slipis, kilęs iš paprastų valstiečių. Jis buvo labai gabus, baigė kelis institutus ir universitetus, bažnytinę diplomatinę akademiją. Yra parašęs kelis daktaro darbus - istorijos ir teologijos. Istoriko diplomą pripažino ir Sovietų Sąjungoje. Mokėjo nemažai kalbų, gerai buvo pramokęs graikų kalbą.

Pasak mons. A.Svarinsko, pokaris Ukrainai buvo sunkus, vyko partizaninis karas. Berods 1946 metų balandį sovietai sunaikino Graikų Katalikų Bažnyčią, uždarė ir prijungė prie Stačiatikių Bažnyčios. Kunigus, kurie su tuo nesutiko, išsiuntė į lagerį. Iš dvylikos vyskupų net dešimt mirė lageryje.

„Susitikau su kardinolu J.Slipiu 1959 metais. Buvau apie jį girdėjęs, bet nepažinojau. Tuo metu buvau lageryje. Atvežė naują lagerininkų etapą. Matau, ateina žmogus su ūsais, juoda barzda ir su juoda skrybėle. Mes žinojom, kad atveža Ukrainos arkivyskupą, ir norėjom gražiai sutikti. Lageryje lietuvaičiai kunigai turėjo smuiką ir akordeoną. Pagrojo „Lietuva, Tėvyne mūsų”. Jis suprato, skrybėlę nusiėmė ir pastovėjo, kol baigėm. O paskui sveikinosi. Mokėjo nemažai žodžių lietuviškai ir su lageryje buvusiais lietuvių kunigais bei kanauninkais pasisveikino mūsų gimtąja kalba”, - prisimena pažintį su kard. J.Slipiu mons. A.Svarinskas.

Pasak monsinjoro, J.Slipis tuo metu turbūt žinojo, kad Romos popiežius jį pakėlė kardinolu. Kai lietuvių kunigai paklausė, ar naują Mordovijos lagerio gyventoją vadinti „Ekscelencija“, ar „Eminencija“, jis atsakė: „Kaip norit“.

Kunigai lageryje dalijosi viskuo

„Taip ir pradėjom gyventi kartu. Iš pradžių jis gyveno viename barake su kanauninku P.Rauda. Lagerio kunigai aukodavo šv. Mišias, ir aš tarsi pasidariau kardinolo adjutantu. Jis turėjo vieną gerą savybę – labai daug rašė. Dažniausiai rašė laiškus Ukrainos kunigams – bet ne vieną lapą, o visą sąsiuvinį. Rašydavo arkivyskupas apie Ukrainos Bažnyčios ir tautos istoriją, nes ją labai gerai išmanė.

Kartais prašydavo rasti jam kokią eilutę iš Naujojo Testamento. Mes turėjome rusišką Šventąjį Raštą, tai paieškodavau jam eilutės arba paragrafo. Parašęs prašydavo: „Otec Alfons, spriač (paslėpk)“. O kur lageryje paslėpsi? Bet sekėsi, nes nė karto nebuvom įkliuvę.

Arkivyskupas J.Slipis aštuonerius metus jau buvo praleidęs Krasnojarsko srities Machlakovo prieglaudoje. Ten jis parašė Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios istorijos šešis tomus, bet jį sugavo rašant, teisė ir perkėlė iš kalėjimo į lagerį. Kardinolas jau buvo laimingai išsiuntęs rankraštį ir greitai ta „Istorija“ atsidūrė užsienyje. O kai jį pagavo rašantį, dalį rankraščių atėmė, bet J.Slipis ir vėl atkūrė savo knygą. Kadangi jis rašė istoriją iš atminties, užsienyje leidžiant tą rankraštį datas ir dar daug įvairių dalykų Romoje, Vatikano archyvuose, sutikrino lietuvis kunigas dr.Jatulis. Už tai jis buvo paskelbtas Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios prelatu, - pasakojo mons.A.Svarinskas. (Tai jis sužinojo iš paties prel. Jatulio, pas kurį gyveno tremtyje Vokietijoje, kai Gorbačiovo laikais atgavo laisvę.) – Labai dažnai išprovokuodavom ukrainiečių arkivyskupą, ir jis ateidavo pasikalbėti su lietuviais. Pasakodavo Ukrainos istorijos, susijusios su Lietuva, atkarpas, labai gerai išmanė ir Vatikano raštus. Jis man pasakė vieną labai įdomų dalyką: Lietuvos užsienio reikalų ministerija Nepriklausomybės laikais rėmė ukrainiečių studentus Vilniaus universitete ir perduodavo jiems lėšų. Lėšos keliaudavo per Belgiją į Lvovo kuriją.

Lietuvių ir ukrainiečių dvasininkai sugyvenom labai gražiai ir manėm, kad ateityje turėtume draugauti su ukrainiečiais, nes jie yra didelė tauta ir mūsų tikrieji draugai”.

Monsinjoro žodžiais tariant, J.Slipis kalbėdavosi ir su teologijos daktarais lenkais. Tuo metu lageryje buvo ir dabartinio popiežiaus Jono Pauliaus II geras pažįstamas prel. Vladislavas Bukovinskis, kilęs iš Krokuvos, o dirbęs Žytomiro vyskupu Ukrainoje. Prel. V.Bukovinskis turėjo fenomenalią atmintį. Jis paimdavo laikraštį, perskaitydavo ir tuoj pat viską pakartodavo.

Mordovijos lageryje arkivyskupas J.Slipis šventindavo kunigus. Kartu kalėjo 25 katalikų kunigai: dvylika lietuvių, aštuoni ukrainiečiai, trys lenkai ir vienas latvis.

Kartais būdavo ir linksmų istorijų. Mons. A.Svarinskas prisimena: „Kanauninkas P.Rauda gaudavo siuntinių, juose būdavo ir geros kavos. Aš turėdavau ją virti. Lageryje kavą išvirti nėra taip lengva. Virdavau „kitaikoje“ – lauko virtuvėlėje, bet reikėdavo patvoriais prisirinkti malkų. Jų pririnkdavo lietuviai. Kartą kavos buvo nedaug, tai kan. Rauda patarė virti skystesnę. Vieną puodelį visuomet nunešdavau arkivyskupui Slipiui, kuris buvo gyvenęs užsienyje ir pamėgęs kavą. Kai P.Rauda nunešė jam tos skystos, jis paprašė: „Otec kanonik, a nielzia li pomienše vody? (Tėve kanauninke, ar galima būtų mažiau vandens?)“.

Be to, jis labai mėgo mūsų dainas. Turėjom akordeoną ir smuiką, tai gana dažnai pagrodavom. O kai ukrainiečių hierarchą kviesdavo KGB ir tardydavo, apie tą pokalbį jis papasakodavo vienam ukrainiečiui ir vienam lietuviui. Tas lietuvis būdavau aš, nes saugumiečiai buvo įpratę, kad aš daug vaikštau po lagerį.

Dar prieš mūsų susitikimą lageryje J.Slipis buvo nuvežtas į Kijevą. Ten pareikalauta, kad jis parašytų Adenaueriui laišką, kaip katalikas katalikui, kad vokiečiai nevarytų aršios propagandos prieš sovietus, nes pakenks ukrainiečių katalikams. Tačiau J.Slipis atsakė, kad negali pjauti šakos, ant kurios pats sėdi, nes vokiečiai ukrainiečius giną, o sovietai puolą. Už tai jį pusmetį pralaikė Kijeve ir vėl atvežė į lagerį“.

Monsinjoras gydo ukrainiečių patriarchą

Kartą kun.A.Svarinskui teko gydyti arkiv. J.Slipį. „Kai Sovietų Sąjungai vadovavo N.Chruščiovas, invalidams ir pensininkams lageriuose dirbti nereikėjo. Buvo galima laisviau vaikščioti ir net knygas skaityti. Bet žiemą būdavo blogai, nes tualeto būdelė buvo per 50 metrų nuo barako, be to, užtverta tik iš šonų, o apačia - atvira. Seni žmonės mažai vaikšto, prastai valgo, tai užkietėja viduriai. Taigi arkivyskupas J.Slipis sušalo ir susirgo plaučių uždegimu. Lageryje, jei nėra 37,4 laipsnių karščio, vadinasi, nesi ligonis. Lagerio viršininko žmona, dantų gydytoja, nenustatė J.Slipiui aukštos temperatūros, surado tik 36,8. Kai ji pranešė apie arkivyskupo ligą, lagerio vadovybė liepė jai nekišti nosies ne į savo reikalus, vadinasi, buvo nutarę jį nužudyti. Aš lageryje apie aštuonerius metus dirbau ligoninėje, buvau šioks toks medikas, sanitarinės dalies felčeris. Kunigas Račiūnas buvo gavęs iš mamos siuntinį, kur būta ir didelių tablečių penicilino. Gydžiau arkivyskupą J.Slipį slapta, nes jis niekuo nepasitikėjo, iš kitų žmonių vaistų neimdavo. Po trijų dienų temperatūra pradėjo mažėti, patriarchas atsigavo, pradėjo valgyti. KGB įtarė, kad aš jį gydžiau, nes pastebėjo, kad kažko duodavau. Pakvietė į „sančastį“ ir pasakė: „Imk „špricus“ ir eik gydyt savo Slipio“. Tuomet pradėjau jam leisti peniciliną, nes KGB suprato, kad nepavyks arkivyskupo nužudyti. Jis palengva išgijo, o mane už tai išsiuntė į specialų baudžiamąjį kalėjimą, vadinamą akmeniniu maišu, kuriame išsėdėjau 27 mėnesius.“

Šv.Mišios ir išpažintys sustiprinto režimo kalėjime

„Išgirdau, kad ir arkiv. J.Slipį žada atvežti į tą patį 200 kalinių baraką, kuriame gyvenau. Gerai sutariau su viršininku mordviu, kuris buvo baigęs Vilniuje KGB mokyklą, tad kai atvežė arkivyskupą, viršininkas liepė man jį pasiimti į savo kamerą. Kameroje kartu sėdėjo du kaliniai iš kažkokios sektos, ukrainietis kunigas, dabar jau vyskupas, Pavlo Vasilek, arkivyskupas J.Slipis ir aš. Jis mums labai daug pasakodavo apie savo keliones po Europą.

Kasdien mudu aukodavome šv. Mišias, jis man lotyniškai atsakinėdavo, atlikdavom visas apeigas, turėdavom razinų ir neraugintos duonos. Prižiūrėtojai, pastebėję, kad Mišių metu per „Credo“ iškeldavau rankas, klausdavo: „Ką tu ten darai priešais Slipį?“ Atsakiau, kad tai „proizvodstvennaja gimnastika“, t.y. gamybinė mankšta.

Be to, tapau arkivyskupo nuodėmklausiu. Tai buvo mano „karjeros viršūnė“ ir daugiau gyvenime jau nepasiekiau. Bet KGB pamatė, kad mums labai gerai, ir perkėlė mane į kitą kamerą. Tada susitikimo vieta liko tik pirtis. Sueidavom visi politiniai kaliniai, nusirengdavom ir tada buvo galima atlikti išpažintį. Sustodavom kampe nuogi ir vienas pas kitą atlikdavome išpažintį.

Buvo ir kita vieta. Tarp kamerų, koridoriuje, mums rodydavo filmus apie Leniną, bet niekas neidavo jų žiūrėti. Lietuviai ir ukrainiečiai eidavome, bet nežiūrėdavome, o šnekėdavomės apie savo reikalus. Prižiūrėtojai būdavo patenkinti, kad „žiūrim“, - pasakoja monsinjoras.

Arkiv. J.Slipis užstojo kun. A.Svarinską

Mons. A.Svarinskas prisimena, kad 1963 metais, po kelių savaičių, jo lagerių draugas iš ten buvo išlaisvintas. J.Slipiui atsiuntė telegramą Visos Rusijos stačiatikių patriarchas ir pasveikino atgavus laisvę. Vadinasi, jis žinojo apie J.Slipio kalinimą. Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios hierarchas norėjo vykti į Lvovą, bet negavo leidimo. Jį tiesiog deportavo į Romą.

Monsinjoras prisimena, kaip arkiv. J.Slipis jį užtarė: „Kai patriarchas atgavo laisvę, lagerio prižiūrėtojai labai tuo stebėjosi ir klausinėjo, kada paleis ir mane. Atsakinėjau, kad greitai, nes J.Slipis susitars su Italijos valdžia, kad man atsiųstų lėktuvą. Prižiūrėtojai mordviai labai stebėjosi ir pagarbiai žiūrėjo į mane. 1964 metais paleido ir mane.

Grįžau į Lietuvą, bet mano vargai tęsėsi. Kunigu aš buvau įšventintas kalėjime, įšventino vyskupas Ramanauskas, bet grįžus man neleido kunigauti, manęs neregistravo kaip piliečio.

Tuo metu J.Slipis gyveno Romoje ir kaip Sovietų Sąjungos pilietis kartą nuėjo į SSRS ambasadą Italijoje minėti revoliucijos metinių. Ambasadoje jis susitiko su iš Lietuvos į Vatikaną atvykusiu kanauninku J.Stankevičiumi, kuriam taip pat buvo liepta prisistatyti į SSRS ambasadą.Ten kard. J.Slipis pakalbėjo su kan. Stankevičiumi apie mano padėtį, ir netrukus buvau valdžios pripažintas bei pradėjau kunigo karjerą Miroslavo parapijoje, netoli Alytaus“.

Paskutinis atsisveikinimas

„1989-aisiais trečią kartą išėjau iš kalėjimo, iš kurio mane paleisti pareikalavo JAV prezidentas R.Reiganas, ir nuvykau į Romą. Ten apsilankiau priemiestyje, kur už suaukotus pinigus patriarchas J.Slipis buvo pastatęs Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčią, ir pasimeldžiau kriptoje prie savo kalinimo laikų bendražygio balzamuotų palaikų.

Tai buvo ypatingas žmogus, ypatingas dvasininkas, pažintis su kuriuo buvo man irgi ypatinga“, - virpančiu balsu ir su ašaromis akyse prisimena monsinjoras.

© 2004 "XXI amžius"