Atnaujintas 2004 rugsėjo 17 d.
Nr.70
(1273)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Arkivyskupas Liudvikas Povilonis ir II Vatikano Susirinkimo nutarimai

Ramūnas LABANAUSKAS

Vyskupas Liudvikas Povilonis
1982 metais Romoje,
Šv.Petro aikštėje, susitinka
su popiežiumi Jonu Pauliumi II

Jau beveik 40 metų prabėgo nuo II Vatikano Susirinkimo pabaigos. Beveik tiek pat metų ir Lietuvoje vyksta įvairiapusė Bažnyčios reforma. Labai nelengvas buvo Susirinkimo nutarimų kelias į Lietuvą sovietmečiu. Tik nuo 1991 metų, Bažnyčiai Lietuvoje ėmus vadovauti naujai mąstantiems vyskupams Audriui Juozui Bačkiui ir Sigitui Tamkevičiui, Bažnyčios atsinaujinimas virto nebesustabdomu procesu. Per istoriškai trumpą laiką, kiek daugiau nei per dešimt metų, Bažnyčia Lietuvoje pasikeitė neatpažįstamai. Gimė nauja, atvira modernios Lietuvos visuomenės poreikiams Bažnyčia, visapusiškai įsijungusi į visuotinę Bažnyčią, palaipsniui tampančia globalizuoto pasaulio siela. Neatsiejama Bažnyčios dalimi tapo charizmatinis judėjimas, vaisingai perėmęs mūsų brolių protestantų evangelizacijos formas. Niekieno nebestebina gitarų muzika, improvizuota malda ar dalijimasis tikėjimo patirtimi vidinio išgydymo pamaldose ir net šv. Mišiose. Katalikų Bažnyčios Lietuvoje atstovų dalyvavimas gausiuose ekumeniniuose susitikimuose liudija, kad ir Lietuvos dvasininkai atsisakė pretenzijos laikyti Bažnyčią vieninteliu keliu, vedančiu į išganymą, kad ir jie suprato, jog visų religijų tikslas tas pats – žmogiškojo asmens visapusiška saviraiška ir laisvė. Negrįžtamai į praeitį nuėjo senoji Bažnyčia su savuoju tiesos monopoliu ir viduramžiška liturgija, kartu su sparčiai likviduojamais senaisiais altoriais ir atgyvenusiomis pamaldumo formomis. Todėl pats laikas būtų parašyti naujosios posusirinkiminės Bažnyčios Lietuvoje istoriją, įvardijant tuos hierarchus, kurie priešinosi neišvengiamam Bažnyčios atsivėrimui pasauliui, jos modernėjimui.

Vienas tokių hierarchų buvo Kauno arkivyskupas Liudvikas Povilonis, kai kurių net vadintas lietuviškuoju Lefebvru. Gimė jis 1910 m. rugpjūčio 25d. Šilgalių kaime (dabar Kupiškio r.). 1932 metais davė įžadus marijonų vienuolijoje. Mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, po to – Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete. Į kunigus įšventintas 1934 metais. Mokytojavo Marijampolėje, administravo marijonų spaudą, buvo „Šaltinėlio“ redaktorius. Atgavus Vilnių dirbo vienos tenykščių gimnazijų direktoriumi. Po karo kurį laiką gyveno Panevėžyje. Sovietų valdžiai uždarius marijonų vienuolyną ir Švč. Trejybės bažnyčią, perkeltas į Klaipėdos prelatūrą, paskirtas Rukų parapijos klebonu. Nuo 1954 metų – Klaipėdos parapijos klebonas. Kartu su vikaru B.Burneikiu rūpinosi Taikos Karalienės bažnyčios statyba. 1960-aisiais bažnyčia buvo sėkmingai pastatyta, tačiau sovietų valdžia ją nusavino. Kun. L.Povilonis buvo apkaltintas nelegaliu statybinės medžiagos gavimu bei sukčiavimu ir 1962 m. sausio 26 d. nuteistas aštuoneriems metams priverčiamojo darbo. Bausmę atliko Pravieniškių sustiprinto režimo lageryje. Po ketverių metų amnestuotas. 1966-1969 metais dirbo Vilniaus bažnyčiose. 1969-aisiais konsekruotas tituliniu Arcavocos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo augziliaru. Nuo 1973 metų – Kauno arkivyskupijos ir Vikaviškio vyskupijos koadjutorius su paveldėjimo teise. 1979-aisiais paskiriamas Vilkaviškio ir Kauno vyskupijų administratoriumi. Apaštalų Sostas 1984 metais jam suteikė arkivyskupo titulą. Arkivyskupas L.Povilonis mirė 1990 metais. Anot kun. P.Račiūno, buvo geras diplomatas, principiniuose dalykuose valdžiai nenusileido, drąsiai kovojo už Klaipėdos bažnyčios atgavimą, kunigų rekolekcijose ragindavo katechizuoti vaikus, sakydavo pamokslus, pritraukiančius būrius inteligentų.

Tačiau būta ir kitos, viešai neafišuojamos, arkivyskupo L.Povilonio gyvenimo pusės: arkivyskupas buvo verčiamas vienokia ar kitokia forma bendradarbiauti su KGB. Tai leidžia teigti vienas 1954 metų KGB dokumentas, kuriame arkivyskupas įvardijamas kaip agentas 2345. Netiesiogiai tai patvirtintų ir kai kurie jo gyvenimo faktai: įtartinas jo paleidimas prieš terminą iš Pravieniškių sustiprinto režimo darbo stovyklos, kurioje jam buvo sudarytos išskirtinės sąlygos, leidimas dirbti Vilniaus bažnyčiose ir įšventinimas į vyskupus sovietų valdžios pritarimu.

Kiek arkivyskupo neigiamą požiūrį į II Vatikano Susirinkimo nutarimus sąlygojo jo bendradarbiavimas su KGB, ne taip lengva atsakyti. Nes su KGB bendradarbiavo ir kai kurie aktyvūs liturginės reformos šalininkai, pavyzdžiui, prel. Č.Krivaitis. Tuo tarpu sovietinio režimo požiūris į II Vatikano Susirinkimą ir jo nutarimus buvo labai nevienareikšmis. Žinoma, sovietų valdžiai buvo visiškai priimtina tai, kad Bažnyčia atsisakė tiesos monopolio, kad ji pripažino katalikų ir nekatalikų (tarp jų ir komunistų) „bendradarbiavimo taikos vardan“ išsaugojimo svarbą (Susirinkimo eigoje sovietų propagandos priemonės išreiškė savo paramą vadinamiesiems progresyviesiems), tačiau, kita vertus, į modernų žmogų atsisukusi ir jo poreikiams neabejinga, aktyvesnį pasauliečių veikimą visose gyvenimo sferose akcentojanti, harmoningesnio santykio su mokslu ieškanti Bažnyčia galėjo tapti rimtu konkurentu ideologinėje kovoje. Todėl sovietų valdžia tik kontrpropagandiniais sumetimais leido sukurti Liturginę komisiją (taip siekdama paveržti iniciatyvą iš analogiškos vysk. V.Brizgio komisijos), tikėdamasi, kad reformos vykdymas nesuaktyvins religinio gyvenimo, nes, anot KGB, dauguma dvasininkų skeptiškai žiūrėjo į liturginę reformą.

Gal ir dėl šios priežasties Lietuva net ir Vidurio bei Rytų Europos fone beviltiškai vėlavo – lietuviško Mišiolo įvedimas užtruko 20 metų (naujos Mišiolo rubrikos Lietuvoje įsigaliojo 1966 m. gegužės 1d.). Nuo 1968 metų lotynų kalbą šv. Mišiose pradeda keisti lietuvių kalba: iš pradžių gimtąja kalba skaitoma tik Evangelija, vėliau prisideda skaitiniai, tikėjimo išpažinimas, Komunijos dalijimo apeigos, palaiminimas. Nuo 1977 metų visose Lietuvos diecezijose įsigaliojo reformuotas Mišiolas. Nuo tada laikyti šv. Mišias senuoju ritualu uždrausta. 1986 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Vyskupų Konferencija paskelbė, kad įvedamas lietuviškas Mišiolas. Taigi sovietmečiu reforma apsiribojo praktiškai tik lietuvių kalbos palaipsniu įvedimu ir tik patys drąsiausi kunigai – S.Tamkevičius, J.Lauriūnas, dar keli kiti – drįso laikyti šv.Mišias versus populo. Nors tarp Lietuvos kunigų netrūko drąsių, gal kiek neįprastų, sumanymų. Vienas tokių buvo kun. Tvarijonas, dalies kunigų vardu pasiūlęs tokius Mišių eigos pertvarkymus: per metines šventes visiems tikintiesiems suteikti bendrą nuodėmių atleidimą, leisti, kad Komunija būtų konsekruojama tikinčiųjų rankose ir būtų priimama individualiai. Tam, anot jo, bažnyčios prieangyje reikėtų pastatyti stalą su komunikantais. Kunigas ir visi žmonės sukalbėtų visuotinę išpažintį, tada visi atsiklauptų ir paimtų komunikantą į dešiniąją ranką. Kunigas šias žmonių rankose laikomas ostijas konsekruotų, o tada visi kartu jas priimtų. Žinoma, šie pasiūlymai liko neišklausyti.

Neabejotina, kad lėtą reformos eigą labiausiai lėmė konservatyvi arkivyskupo L.Povilonio laikysena. Juk jis jau nuo 1973 metų buvo vienas svarbiausių Lietuvos Bažnyčios vadovų, vadintas net ir Lietuvos primu. Žinoma, jis nesipriešino atvirai Vatikano norimoms reformoms ir, kiek tai iš jo buvo reikalaujama, rūpinosi naujųjų Mišiolų atgabenimu į Lietuvą, netrukdė dirbti kun. V.Aliulio vadovaujamai vertėjų grupei, bendradarbiavo su vysk. V.Brizgio sukurta liturgine komisija vertimo sklandumui užtikrinti, dalyvaudavo ekumeniniuose susitikimuose. Tačiau visa tai darė tik priverstinai. Be to, jo konservatyvumas buvo pakankamai sąmoningas, nes jis turėjo galimybę susipažinti su pačia naujausia teologine literatūra.

Arkivyskupo L.Povilonio laikysenai II Vatikano Susirinkimo atžvilgiu daug medžiagos teikia jo susirašinėjimas su kai kuriais Lietuvos ir išeivijos dvasininkais (laiškai saugomi Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje, Račiūno fonde F 187). Ypač informatyvus šiuo požiūriu jo susirašinėjimas su kun. Stanislovu Mažeika, tuo metu buvusiu vienintelės Maskvoje katalikų Šv.Liudviko bažnyčios klebonu.

Kaip ir arkivyskupas, jis priklausė marijonų kongregacijai, daug kartų sovietinės valdžios išleistas į Vakarus, dalyvavęs vadinamuosiuose taikos gynėjų renginiuose (kartu buvo neabejotinas KGB agentas). Su arkivyskupu L.Poviloniu susirašinėjo dar prieš jo įšventinimą į vyskupus. Arkivyskupas, kaip matyti iš jo laiškų, visiškai juo pasitikėjo. Kun. S.Mažeika dirbdamas Maskvoje turėjo galimybę susitikti su įvairiausių šalių katalikų dvasininkais ir išgirsti apie reformos eigą tose šalyse. Arkivyskupas labai vertino jo pateikiamą informaciją ir ne vieną kartą ją panaudojo kunigų rekolekcijose, taip dar labiau juos nuteikdamas prieš reformas.

Kaip matyti iš toliau pateikiamų laiškų ištraukų, kun.S.Mažeikos nuogąstavimai būdingi visai konservatyviajai dvasininkijai: fragmentinis lietuvių kalbos įvedimas sukelia liturginę sumaištį, gimtosios kalbos apskritai griauna Katalikų Bažnyčios vienybę, ekumenizmas kelia pavojų tradiciniam Bažnyčios mokymui ir t.t. Lengvai įžvelgiamas ir palaipsnis kritikos griežtėjimas ir konceptualėjimas (tas pats būdinga ir arkivysk. L.Poviloniui): jei iš pradžių kritikuojamas tik pasirinktas liturginės reformos vykdymo būdas, tai vėliau II Vatikano Susirinkimo nutarimuose jau įžvelgiamas racionalizmas, suabejojama, ar Susirinkimas apskritai laikytinas Šventosios Dvasios veikimo vaisiumi. Teigiama, kad tolesnis tikėjimo racionalizavimas privesiąs prie Kristaus dievystės neigimo: „Geriau, kad tos nutarimų knygpalaikės ir nespausdintų. Bent nebūtų taip į akis krintanti kilnių idėjų kompromitacija” (kun. S.Mažeikos laiškas kun. L.Poviloniui, 1968 02 12).

„Darosi anarchija. Jau norėjau rašyti bendrą laišką visiems Lietuvos vyskupams… Liturginė komisija – Krivaitis ir Aliulis – tokia pat, kaip Laurusevičius ir Kiškis. Dar ir J.Labukas panašiu atrodo. Tai manija. Taip galvoju ir taip rašau todėl, kad turiu progos su daugeliu iš įvairių kraštų tuo klausimu pasikonsultuoti. Ten liturginės reformos pliusų ir nesimato... Aš ne konservatorius ir dar per daug nenusenęs. Liturginei reformai reikia gero pasiruošimo... Tas pats ir pas mus: geriau jos kol kas nepradėti. Bet kur tau Krivaitis, Aliulis, Kiškis ir kiti atsilaikys pagundai, kad jie visa galva pranašesni už kitus... Popiežiaus parašas po naujuoju mišiolu dar ne viskas. Dar reikalingas gyvenimo, praktikos parašas. ...užpernai lankydamas Prancūzijoje bažnyčias, radau Švenčiausią laikomą tokiuos kampuos, kur zakristijonas pastato žvakių degimo kotą ar net šlavėjos pastato šluotas... Reiškia, Švenčiausias jau nereikalingas... Daro, daro tie liturgistai, kaip buvo pirmuosiuose amžiuose, o tai lygu suaugusiam vyrui tempti vaiko kelnaites. Kelnaitės plyš ir visa gėda išlįs... Darosi įspūdis, kad Bažnyčią apsėdo koks racionalizmas ar dar kas pikčiau. Bet reikia pripažinti: reformuotose Mišių maldose yra tokių perliukų, kuriuos norėčiau tuoj įsivesti. Aš abi rankas už juos keliu. ...tegul tie persigyrę Vakarai su savo liturginėmis reformomis išsirūgsta... o tada ir mes reformuosimės liturgijoje, bet visi vienu sykiu, tikrai, rimtai... Lietuvoje bažnyčios istorija Krivaitį, Aliulį, visus kiškelius, laurusevičius, o gal dar ir V.Labuką teis jų įsigytais „nuopelnais” (kun. S.Mažeikos laiškas vysk. L.Poviloniui, 1971 01 18).

„Tokią pat nuomonę ir aš turiu. Yra ir Lietuvoje kunigų, nepatenkintų dėl vis nuolatinio kaišioliojimo lietuviškų gabaliukų į Mišias. Dabar rengiamasi išleisti rotatoriumi spausdintą kai kurių Mišių gradualų lietuvišką vertimą. Tuo tikslu... šaukiamas vyskupų ir liturginės komisijos posėdis. Aš rengiuosi pasisakyti už neleidimą, o taip pat už tai, kad mums tikslingiausia būtų gerai įsisavinti vatikanines šv.Mišias lotynų kalba ir per tą laiką ruošti lietuviškus tekstus... Tačiau ten mano toks balsas bus vienintelis ir jis nieko nenulems” (vysk. L.Povilonio laiškas kun. S.Mažeikai, 1971 01 22).

„Dabar kas diecezija vis kitokia liturgija, jau net ir kas parapija vis kitaip darosi... Aliulis su kitais kunigais jau statė prezbiterijoj stalą... ir rengėsi atsikreipę į bažnyčią laikyti Mišias ištisai lietuvių kalboje. Tik atvažiavęs V.Labukas liepė stalą nuimti ir daryti viską be mandrybių... Daugelis iš jų (rašo apie Lietuvos kunigus) „šlovina” Krivaitį ir Aliulį, bet pagal jų dūdelę šoka. Kunigai turėtų taip pasakyti: duokite mums naujai atspausdintas liturgines knygas... iš kurių mums patiems būtų aišku ir parapijiečiams galėtume paaiškinti, kodėl senos apeigos taip jau išsyk pasidarė negeros, kuo geresnės naujosios ir nuo kada tas naująsias apeigas reikia pradėti pilnumoje...” (kun. S.Mažeikos laiškas vysk. L.Poviloniui, 1971 09 16).

„Jūsų mintims apie liturginę reformą pritariu šimtaprocentiniai... Bet kokiai tolimesnei pas mus nevykusiai reformai aš, kiek tai nuo manęs priklausys, visomis jėgomis priešinsiuos. Kas padaryta, tai padaryta, to nebeatšauksi. ...dabar mums reikia visą dėmesį kreipti į kunigijos paruošimą reformai” (vysk. L.Povilonio laiškas kun. S.Mažeikai, 1971 09 25).

„Su liturgine reforma mes neskubame, nes neturime jokios galimybės praktiškai ją įgyvendinti. Gal ir į gera tai išeis. Kai pasaulyje reformos pasieks galutinę stadiją, tada gal ir mes kai ką padarysime. Visi įvykiai Apvaizdos lėmimuose” (vysk. L.Povilonio laiškas prel. L.Tulabai, 1972 01 05).

„V.Vaivods įsivedė naujas apeigas lotyniškai. Kuo jos geresnės už senąsias?.. Naujosios apeigos turi būti daromos gimtąja kalba ir veidu į liaudį – jos yra dialogas su tikinčiais. Bet tam reikia visos eilės sąlygų, kurių mes kol kas neturime. Taigi mes kol kas liekame „atskalūnais” (kun. S.Mažeikos laiškas vysk. L.Poviloniui, 1973 01 23).

„Taip augant žemės gyventojams, Katalikų nuošimtis jų skaičiuje mažėja. O po Vatikano II ir dabartiniame ekumenizme atsivertimų nuošimtis gerokai krito. Štai čia pabrėžiau keletą kritiškų (?) minčių. Jų pilnesniam išvystymui vienos galvos maža. Tik ilgesnė diskusija spaudoje galėtų duoti tikresnės... Mes, lietuviai, – mažiukė tauta, bet savęs nemenkinkim ir neliaupsinkim tų Vakarų. Vakaruose visokios „košės” nors traukiniu vežk! Tik turėkime sąlygas ir lietuviškas genijus gali suspindėti” (kun. S.Mažeikos laiškas vysk. L.Poviloniui, 1973 07 27).

„O ar bus išlaikytas visuomet doktrinalinis vienumas?.. Jeigu jau buvo vyskupų, kurie nusimetė visą išorinį grožį ir „uxores duxerunt”, tai ar negalės būti ir tokių, kurie ekumeniško šišo pagauti apiprotestantės? Iš viso Vakaruose, o ypač „pažangiosiose” JAV, lėkštagalvių nestinga. Ir čia ne vien vietinės kalbos, bet dar labiau pats Vatikano II Susirinkimas prie to gali pastūmėti. Mano galvojimu, tas Susirinkimas pravestas nepsichologiškai. Šalia visų šiandienininių techniškų „stebuklų”, kuriais lėkštagalviai tiesiog pritrenkti, dar ir Vatikanas II užpylė visokių atmainų ir laisvių alyvos. Iš viso man Vatikano II atrodo daugiau racionalizmo padaras, negu Šv.Dvasios kūrinys. Suprantama, Vatikano Kurijos pareigūnams taip sakyti negalima. Jie greit gali apkaltinti suspectus haeresi” (kun.S.Mažeikos laiškas vysk. L.Poviloniui, 1973 09 18).

„Matyt, kad gimtoji kalba Mišiose nieko gera neduoda, nes vienos audiencijos kalboj popiežius pasakė apie reikalą grįžti prie lotynų kalbos... Tiems (rašo apie kun.J.Lauriūną) visiems reikės grįžti algal prie lotynų kalbos... Mes gal ir išliksime per daug naujovių nepaliesti. Kai visos reformos nusistovės, tada tiksliausia pas save viską iš karto įsivesti. Pas mus Lietuvoje svarbiausias rūpestis turi būti ne liturginės reforma, bet kunigijos ateitis” (vysk. L.Povilonio laiškas kun. S.Mažeikai, 1973 10 05).

„Sunku pavyti Ameriką su visom „naujenybėm”. Kunigas amerikonas sakykloje sutrauko rožančių ir sako: „Daugiau mes šito prietaro nečiupinėsim!” Tokia kryptimi einant, atsiras nauji ir paskutiniai „prietarai”: Kristaus Dievybė ir Jo Prisikėlimas iš numirusių. Pažangoms nėra galo... V.Labukas kalbėjo, kad mišiolą išleis lietuvių kalboje. Stebiuosi seno žmogaus nesubrendimu. Jau taip pas mus visokiausių pašlijimų. Perdėm lietuviškas mišiolas būtų visų pašlijimų „apvainikavimas”... Ne pirmą kartą Bažnyčia pergyvena sukrėtimus. Praeis ir dabartiniai... Kol kas pakvietimo negavau (kalba apie kard. Vilebrandso pakvietimą) ir gerai. Nė nemanau savo senos nosies ir dar negražios atkišti bažnyčiai...” (kun.S.Mažeikos laiškas vysk. L.Poviloniui, 1975 01 14).

„Aš nesu jo (naujojo mišiolo) šalininkas. Vis dėlto daugelis kunigų nori lietuviško mišiolo. Jeigu pavyks gauti naujus lietuviškus mišiolus... tai dar ilgai nusitęs lietuviško mišiolo išleidimas... Kartais aš ir pagalvoju, kaip gerai, kad pas mus yra tokia santvarka, kurioje mes neturime galimybės skubėti su reformomis. Apvaizda veikia ir per netikinčiuosius. Ji ir ateistus panaudoja savo planams įgyvendinti” (vysk. L.Povilonio laiškas kun. S.Mažeikai, 1975 01 18).

„Kard. Willebrands norėjo, kad pamatęs aš Romoje liturgines naujenybes, sugrįžęs ir pas save taip padaryčiau. Tuo tarpu aš visai nemanau taip daryti, kaip ten pas juos yra. Ir gerai, kad kardinolo iškvietimo ligi šiol dar negavau... O kardinolo mintis... buvo ir ta, kad per Mišias rodyčiau bažnyčiai nosį... Tik nepasakė, kad tai (katalikų skaičiaus mažėjimas) paseka visų ekumeniškų ir liturginių judėjimų... Ir mūsų Labukas planuoja lietuvišką mišiolą. Tegul sau sveikas laikosi įsikabinęs Vakarų uodegos” (kun. S.Mažeikos laiškas L.Poviloniui, 1975 02 19).

„...gal ir jums teko girdėti apie tokią Eton (profesorius turi galvoje Econ) (prancūziškoje Šveicarijoje) kun. Seminariją, kurią atidarė vienas prancūzas vyskupas. Seminarija buvo privataus pobūdžio, nes tas vyskupas tik tituliarinis... Seminarijoje yra prieškonziliarinė drausmė ir tvarka: klierikai dėvi sutaną, kasdien daro mąstymus, eina klausyti šv. Mišių, kurios laikomos tik lotyniškai pagal Pijaus V-ojo Ordo Missae. Ir štai seminarija perpildyta... Žinoma, jis neiškentė nepolemizavęs su naujosios krypties atstovais. Reformos – liturginės ir kitos – esančios ne kas kita kaip protestantiškos dvasios Bažnyčioje perėmimas. Neaplenkė nei popiežių, kurie tas reformas patvirtino. Ir taip nepasijuto, kaip atsistojo šalia organizuotos Bažnyčios, pats save pakėlęs į jos teisėjus. Pereitą savaitę jam atimti visi leidimai laikyti tą seminariją... Tai paminiu kaip akivaizdų įrodymą, kad tie, kurie jaučiasi šaukiami, ieško ne tiek išmokti „prisitaikyti pasauliui”, kiek pasisemti sau dvasinių jėgų ir pasirinkti gyvenimo būdą, kuris padėtų jiems išlikti tikra „druska” pasauliui... Tai jaučia ir čia senesnieji, įžvalgesnieji. Bet kodėl praktikoje nevykdo? – Daug jėgų tai kliudo, ne paskutinėje vietoje tam tikra mados jėga ir kitos paslaptingos neapčiuopiamos jėgos...” (prof. kun. P.Rabikausko laiškas vysk.L. Poviloniui, 1975 07 11).

„Jūs papasakojot, kaip stipriai modernizmas veržiasi į vokiečių dvasininkijos ir seminarijos auklėtinių tarpą... Kelia rūpesčių kunigų pasinešimas į modernizmą. Pas mus to modernizmo nedaug... Ten (Vokietijos savaitraščiuose) įdedamos fotografijos naujai šventinamų kunigų. Ilgiausiais plaukais, su barzdomis ir ūsais. Mes čia, kunigai, į juos pasižiūrime ir stebimės, kodėl vyskupai leidžia. Tiesa, teko kažkur skaityti, kad tikėjimo atgimimas ateina per hipius... Tačiau dabar, bent man, sunku tinkamai tą suprasti... Dar daugiau nerimo kelia gimtosios kalbos įvedimas į Mišias... Gal ir Apvaizdos lėmimas, kad mes neturime galimybės atsispausdinti mišiolų lietuvių kalba. Dėl to gal mes vėliau nutolsime nuo lotynų kalbos... Taigi mes, katalikai, įsivesdami visokių naujumų, artėjame prie kitų tikėjimų. Protestantai ir pravoslavai nedaro jokių reformų, nors jie daug kalba apie ekumenizmą. Jie laukia, kol katalikai prie jų priartės. Kažin ar tas prives prie gero. Reikia tačiau Apvaizda pasitikėti. Ji didingai vedė Bažnyčią per istorijos audras... Mums vis dėlto reikia susimąstyti, kaip... pasisavinti gyvenimo būdą, kuris padėtų išlikti druska pasauliui” (vysk. L.Povilonio laiškas prof. kun. P.Rabikauskui, 1975 07 21).

„...Tridento susirinkimas stovi aukščiau už Vatikano II. Jis atsakė: Vatikano II nesupranta net ir kai kurie vyskupai... Nuo Sekminių įvedu pas save naują liturgiją pilnumoje... Pereinu prie naujų apeigų ne iš meilės joms, bet verčiama aplinkybių... Naujos apeigos manęs nedžiugina. Man atrodo, kad jos yra produktas Vakarų pasaulio, kuris nuo liuksusų yra ir ištižęs ir dvasiniai nusilpęs. Bažnyčia kažkodėl pradėjo tokiam pasauliui pataikauti” (kun.S.Mažeikos laiškas vysk.L.Poviloniui, 1976 05 31).

„Galima suprasti, kad ir arkivyskupas Lefevre dėl to jaudinasi. Tiktai jo bandymas apsieiti be Vatikano II suvažiavimo ir kaltinimas popiežiui prilygsta, kaip sako vokiečiai, des Kindes mit dem Badewasser laukan išpylimui. Gal ir Jums teko girdėti, kad tas arkivyskupas suspenduotas; atrodo, kad jis eis į schizmą” (prof.kun. P.Rabikausko laiškas vysk.L. Poviloniui, 1976 08 12).

„Vatikano II nutarimų iškreiptas vykdymas ar, teisingiau sakant, nevykdymas čia sukėlė tikrą religinio gyvenimo chaosą tiek dogmatikoje, moralėje ir liturgijoje... Dabar viskas grįžta atgal. Ypač padėjo pop. Pauliaus Jono II kieta ranka. Jis labai suvaržė kunigų sekuliarizacijos leidimus, įspėjo seseris dėl supasaulėjimo. Amerikietės vienuolės labai nori gauti kunigystės šventimus... Yra ir protingesnių. Jų tarpe ir Putnamo seserys. Atrodo, į normalesnes ribas pereina ir charizmatinis sąjūdis, kuris man vis dėlto keistas. Tesidžiaugia trapistų vienuolynai ir eilė kitų kontempliatyvių vienuolynų. Jie, matyt, Dievą permaldauja ir savo tautiečių šėtono „garbinimą”ir kitas baisenybes.

Mano nuomone, didžiausias pavojus Amerikos katalikams – tai dogmatinis ir moralinis liberalizmas... jie labai linksta į protestantizmą... Kai kurios liturginės reformos save pateisino. Daugelis tikinčiųjų jokiu būdu nenorėtų grįžti prie Tridentinių Šv.Mišių. ...Gražu, kada visi tikintieji aktyviai dalyvauja Šv.Mišiose. Gaila, kad jos prarado iškilmingumą. Teigiamas dalykas – kunigo atsisukimas į žmones, nesąmonė altorių sugriovimas kai kuriose bažnyčiose. Nejauku duoti Šv.Komuniją į vaikų kartais purvinas rankas” (kun. P.Račiūno laiškas vysk.L. Poviloniui, 1979 09 04).

„Juk Vatikanas II seniai pageidauja, kitur seniai įvesta gimtąja kalba, net pas mūsų kaimynus lenkus, o mes visai atsilikę ir negalime suprantamiau dalyvauti Tokioje Aukoje! Koks tikslas neleisti naudotis aukščiausios Instancijos įsakymu? Lefebrį net suspendavo dėl konservatiškumo. ...Kur įvesti bent tie trupinėliai gimtąja kalba mūsų parapijose, žmonės džiaugiasi ir daug aktyviau dalyvauja. To Vatikanas II ir popiežiai nori... Ar vyskupai savose vyskupijose neturi teisės tų trupinėlių įvesti, remdamiesi Vatikanu II ir popiežiaus noru?.. Argi Lietuvos Bažnyčiai yra naudinga neleisti suprantamiau ir aktyviau dalyvauti nekruvinoje Aukoje?.. Ar nejuokinga, kad kunigai verčiami lotyniškai kalbėti, o bažnyčia į tai lietuviškai atsakinėja?..” (kun. A.Šeškevičiaus laiškas vysk. L.Poviloniui, 1982 11 13).

„Ačiū už lapkričio 13 laišką, kuriame, be ko kita, sugretinote mane su Lefebru. Galbūt aš toks esu...” (vysk. L.Povilonio laiškas kun. A.Šeškevičiui, 1982 11).

„Lefebrą priminiau ne palyginimui, bet pabrėžimui, kad Roma rimtai nori naujų apeigų. Rašiau „kitų vardu”: ką kiti pašnibždomis kalba, aš išdrįsau raštu pareikšti. Juk galima susitarti, suderinti. Užsienyje net yra vyskupų tarybos ir... pagal Vatikano II nutarimus. Ekselencija esate Lietuvos Primas, todėl duodate toną visai Lietuvos Bažnyčiai, visiems vyskupams. Girdėjau ir iš vyskupų, kad tamsta paprašytas dėl tų lietuviškų apeigėlių įvedimo...” (kun. A.Šeškevičiaus laiškas vysk. L.Poviloniui, 1982 11 25).

„Man nepatiko pagrindinėse šv.Mišiose jaunimo su šokiais dalyvavimas... Nepatiko, kad šv.Komuniją dalino pasauliečiai, net moterys, kai tuo tarpu kunigai be darbo sėdėjo ir snaudė” (arkiv. L.Povilonio laiškas prel. A.Bačkiui, 1986 09 27).

„...kai kas ir iš viso nepatiko (rašo apie Vokietijoje vykusią katalikų dieną), kaip, pav., pamaldose baleto gabaliukai, šv.Komunijos dalinimas pavestas moterims. Jau yra blogai, kai pasaulietiniais dalykais ramsto tikėjimą” (arkiv.L.Povilonio laiškas prel. A.Bačkiui, 1986 10 10).

(Citatų kalba netaisyta)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija