Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

„Nenoriu antspaudų žmonėms aš dėti“

Klierikas Edvardas Gecevičius Kun. Valerijaus RUDZINSKO nuotrauka

Ši eilutė iš eilėraščio „Antspaudai“, drąsiai nurodanti žmogaus pasiryžimą, yra parašyta klieriko Edvardo Gecevičiaus. Deja, šis jaunas žmogus, neseniai sulaukęs vos 25–erių, rugpjūčio 17 dieną, nelaimingo atsitikimo metu, iškeliavo pas Viešpatį.

Gimė jis 1979 m. liepos 18 d. Alytuje, Algio ir Jadvygos Gecevičių šeimoje. Joje jau augo vyresnis brolis Arūnas. Edvardas mokėsi Putinų vidurinėje mokykloje. Joje baigė devynias klases, vėliau įgijo vidurinį išsilavinimą kartu ir elektriko specialybę. Yra studijavęs užsienyje, tobulinęs anglų kalbos žinias, ten dirbęs, sėmęsis praktikos ir įgūdžių apaštalaudamas tarp kalinių ir narkomanų. Vis dažniau pagalvodavo apie dvasinį pašaukimą, kurį atskleisti padėjo Nemunaičio parapijos klebonas kun. Valerijus Rudzinskas. Darbuodamasis parapijoje, Edvardas talkino sielovados reikaluose, daugiau nei metus buvo susijęs su parapijoje veikiančia „Pilnų namų“ bendruomene, globojančia visuomenės atstumtus ir jokios gyvenimo terpės neberandančius žmones: kalinius, narkomanus, alkoholikus. Šiai bendruomenei tarnauti E.Gecevičius įsipareigojo 2001 m. rugpjūčio 6 d. o metus prieš seminariją joje gyveno, apaštalavo, rengėsi dvasinėms studijoms. Galbūt bendrystė su tokiais žmonėmis sutvirtino Edvardo charakterį, išmokė jį ieškoti žmogaus vidinio, nors ir sužeisto, aptemdyto grožio, pastangų, ugdė gerumą, sąžiningumą, paskatino teikti žmonėms viltį, kalbėti apie vertybes, gydantį Dievą, krikščionių tikėjimo tiesas nusivylusiems, pasimetusiems, žlugusiems žmonėms. Būtent jie Edvardą išmokė kalbėti nuoširdžiai, suprantama kasdieniška kalba apie tikrus dalykus, liudijant asmeniniu gyvenimu ir pavyzdžiu.

2001 metais jis įstojo į Vilniaus šventojo Juozapo kunigų seminariją ir joje baigė tris kursus. Atlikdamas sielovadinę praktiką, buvo tiesiog užsidegęs apaštalauti nuskriaustiesiems, vykdavo pas kalinius, lankydavo narkomanus, stengėsi pasitarnauti nakvynės namuose. Mėgo sportą, domėjosi sociologija, psichologija ir filosofija, nemažai skaitydavo, o gautas žinias stengėsi panaudoti praktikoje, diskutuodavo. Turėjo humoro jausmą, nuosekliai laikydavosi pasirinktos pozicijos, linksmai, viltingai ir drąsiai pažvelgdavo kartais ir į labai komplikuotus gyvenimo klausimus. Paskutiniaisiais studijų metais seminarijoje buvo atsakingas už sportinį klierikų gyvenimą, organizuodavo varžybas, skatino kitus bičiulius treniruotis. Taip pat dalyvavo „Caritas“ dienos centro „Vilties angelas“ programoje, sekmadieniais rūpinosi vaikų iš probleminių šeimų užimtumu, diegė tikėjimo tiesas. Tik po netekties sužinojome, kad Edvardas piešė, apie eiles buvo tik kai kam prasitaręs. Prieš mirtį dar spėjo pamatyti „Pilnų namų“ bendruomenės narių ir talkininkų išleistą poezijos rinkinį „Žodžiu sparnuotu skelbiame gyvenimą“, kuriame publikuoti ir penki jo eilėraščiai.

E.Gecevičius palaidotas rugpjūčio 20 dieną Alytaus miesto kapinėse. Laidotuvėse dalyvavo „Pilnų namų“ bendruomenės nariai, Vilniaus seminarijos vadovybė, gausus būrys seminaristų, kurso bičiulių. Atsisveikinimo žodį tarė Nemunaičio parapijos klebonas kun. V.Rudzinskas, buvo perskaityta ir Kaišiadorių vyskupo Juozapo Matulaičio užuojauta, kurso vardu kalbėjo klierikas Justas Jasėnas. Tądien Nemunaičio parapijoje už velionį buvo aukojamos šv. Mišios, prisiminti jo darbai, ketinimai, nuoširdi tarnystė ir pagalba. Klebonas kun. V.Rudzinskas parodė Edvardo nutapytus paveikslus, kurių keli - „Kalnai“, „Skrydis“, „Laivas“ - eksponuojami „Pilnų namų“ bendruomenės koplytėlėje.

Ši netektis skaudžiai palietė bendrakursius ir parapijiečius. Kartu šis Dievo duotas ženklas neleidžia pulti į neviltį, o priešingai – vienytis, klausyti Viešpaties valios ir ją vykdyti. Visagaliui dėkojame, kad Jis dovanojo mums šį žmogų, su kuriuo drauge galėjome kartu būti, mokytis, turtinti ir tobulinti savo širdis, rengtis kunigystei. Viliamės ir esame įsitikinę, kad Jis mūsų nepaliks vienų plačiuose sielovados laukuose, bet uždegs mūsų širdis dar didesne meile ir karštesniu troškimu pasitarnauti artimui kasdienybėje.

Klierikas Justas JASĖNAS

© 2004 "XXI amžius"