|
Trys dienos kelyje iš Kryžių
kalno į Šiluvą
U-a, Šiluva! Mes atėjom!, skelbė beveik 500 piligrimų minia, saulėtą sekmadienio pavakarę įžengusi į Lietuvos šventovę Šiluvą. Tris dienas trukęs piligriminis žygis Kryžių kalnas Šiluva, startavęs rugsėjo 10 dieną Kryžių kalne, baigėsi rugsėjo 12 dieną šv. Mišiomis, kuriose Dangiškajam Tėvui buvo dėkojama už ištvermę, kelionės draugus, meldžiamasi už likusius namie ar savo širdyse dar neišgirdusius kvietimo eiti Jo keliu.
Po Eucharistijos šventės, pabaiga tapo ranka pasiekiama. Nors dar buvo žadėtas krikščioniškos muzikos koncertas, visi gyveno atsisveikinimo nuotaikomis. Atsisveikinimo minutės visada sunkiausios, o ir jos bėgo pašėlusiu greičiu. Paskutinė vakarienė, kurios nebesinorėjo valgyti bijant gerklėje užstrigsiančio kąsnio, savo kuprinės paieškos ant žemės iškrautų daiktų krūvoje, paskutiniai žodžiai naujiesiems draugams, kelionės palydovams, pažadai nepamiršti, beprasmiškas bandymas įtikinti save, kad tai dar ne pabaiga, o tik trumpas poilsis ir vėl eisime toliau... Ne, kelionė nesibaigė! Po trumpo atokvėpio einame toliau, tik jau skirtingais keliais. Tik jau nebe visi kartu, o po vieną. Kas grįžo į mokyklas, universitetus, kas prie kasdieninių darbų, kas skaičiuos pirmus, o gal paskutinius mėnesius kariuomenėje... Bet norisi tikėti, kad į kasdienybę grįžome kitokie nei išėjome. Negali žmogus nepasikeisti, negali likti abejingas tam Dievo veikimui, kurį tomis dienomis tikrai buvo labai paprasta pajusti. Draugiški šypsenomis ginkluoti veidai, bendrakeleiviui atiduotas paskutinis vandens gurkšnis, pakelėse vyskupo palaiminimui suklupę žmonės, vaišinę mus obuoliais, slyvomis, pienu, vandeniu... Eini, žmogus, ir negali patikėti, kad visa tai vyksta su tavimi! Ir tas kelias dažnai dulkinas vieškelis ar daugybės skubančių kojų ištryptas miško takelis tapo toks savas, toks brangus ir nepamirštamas... 65 kilometrai tarsi ištirpo toje visaapimančioje euforijoje nepaisant pūslėtų kojų, maudžiančių raumenų, nerudeniškos kaitros ar paskutinę dieną užklupusio lietaus, visą kelią skambėjo giesmės, dainos, neleidžiančios prarasti vilties net ir labiausiai pavargusiems. Visus savo pavyzdžiu įkvėpė geroji žygio dvasia Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, kurio šypsenos, nuoširdumo ir padrąsinančių žodžių užteko visiems: ir pavargusiam kareiviui, ir kantriai eilėje prie žirnių košės stovinčioms skautėms, ir iš pakeleivingų mašinų mojantiems žmonėms...
Neįmanoma į raidžių rėmus sutalpinti šios patirties tai reikia išgyventi, pajausti. Dar ir dabar mintimis klaidžiojame ant Salduvės piliakalnio, aplink ilgai rusenusį naktinį laužą Rėkyvos ežero pakrantėje, po savo paprastumu didingas kaimų bažnytėles, po pievas prie Gauštvinio ežero, kur gulėjome aukštielninki ir gėrėjomės krintančiomis žvaigždėmis... Tomis akimirkomis dangus atrodė taip arti!
Ko jauni žmonės ieškojo kelyje tą rugsėjo savaitgalį? Naujų draugų ir bendraminčių? Savęs? Dievo? Ir ar rado visa tai? Žiūrint į pavargusius, bet spinduliuojančius piligrimų veidus, draugų rankas, bijančias paleisti viena kitą, šv. Mišių metu riedančias ašaras, nuplaunančias ne tik kelionės prakaitą, bet galbūt ir širdį nugulusias dulkes, neliko abejonių eita buvo ne veltui... Tai tikroji piligrimystė kelionė į save, kelionė į žmonių širdis, kelionė pas Tą, Kuris kartu su mumis gėrė kareivių paruoštą karštą arbatą, mirkė ežere pūslėtas ir pavargusias kojas ir kurio buvimu šalia kartais taip sunku patikėti... O juk tikėjimas ir yra tik ėjimas. Jei tik žinai teisingą kryptį...
Emilija KAROBLYTĖ
© 2004 "XXI amžius"
|