|
Mieli XXI amžiaus skaitytojai!
Kaip greitai bėga laikas. Dar neseniai sutikome XXI amžių ir minėjome krikščionybės dviejų tūkstantmečių jubiliejų, o štai jau greitai pasitiksime 2005-uosius.
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis XXI amžius netrukus pradės savo 15-uosius gyvavimo metus. Žvelgiant į praėjusį laikotarpį, gali atrodyti, kad šiam laikraščiui neiškyla didelių sunkumų, nesusidaro kažkokių ypatingų problemų ir pan., nes laikraštis tolygiai auga, pastoviai, be sutrikimų išeina jam priklausomu periodiškumu, nelabai atsilikdamas nuo kitų didžiųjų laikraščių. Taip galvoja dauguma laikraščio skaitytojų, taip pat ir ištikimųjų bičiulių, gerbėjų. Jie žino, kad net daugelis Spaudos rėmimo fondo remiamų leidinių neišsilaiko, o štai XXI amžius net be to fondo ar Bažnyčios paramos be jokių žymesnių sustojimų vis dar eina. Sužlugo net Bažnyčios nuolatos remiamas, kadaise skaitytojų labai mėgstamas Katalikų pasaulis. Vadinasi, galima spręsti (ir tą daro kai kurie skaitytojai), kad XXI amžiui labai sekasi, jam jokių sunkumų nėra, dažnai pasigirstantys redakcijos nusiskundimai tėra tik bereikalingo triukšmo kėlimas ir jokios paramos jam nebereikia: jis ir taip gerai laikosi (ypač kai vis dar skleidžiami gandai esą XXI amžių išlaiko Bažnyčia savo milijonais).
Tačiau yra ir kita reikalo pusė, apie kurią irgi žino dauguma mūsų bičiulių: dėl per mažo ir nepastovaus skaitytojų skaičiaus, dėl netvirtos ir išsklaidytos katalikų bendruomenės, dėl valstybės sukurto Spaudos rėmimo fondo diskriminacinio požiūrio į krikščioniškos krypties laikraštį, dėl valdžios politikos mokesčių srityje ir minimalios algos didinimo politikos, dėl mažų platinimo galimybių XXI amžiui yra nuolatos iškilęs jo išlikimo klausimas. Mūsų redakcijos kolektyvas keičiasi (darbuotojai negali pragyventi iš gaunamos minimalios algos), negalime rasti (pasirinkti) profesionalių žurnalistų ir kitų darbuotojų. Mes neturime galimybių siųsti savo žurnalistus į pasitobulinimo kursus. Dar daugiau, to mums niekas jau daugiau nei dešimt metų nepasiūlo. (Paskutinis atvejis buvo, kai berods 1993 metais buvome pakviesti į Lietuvos katalikiškų leidinių redaktorių susitikimą su JAV katalikiškų leidinių leidėjų atstovais.) Mes neturime jokių lėšų vykti (ar siųsti žurnalistus) net į svarbius renginius Lietuvoje, jau nekalbant apie renginius užsienyje. Visa, ką mes padarome, tai tik didžiulių pastangų, bemiegių naktų, darbo be atostogų dėka. Tam, kad sunkiomis sąlygomis, kurias prilyginame tiesiog pirmosioms fronto linijoms, būtų leidžiamas katalikiškas laikraštis, mes turime imtis įvairiausių papildomų darbų, ypač knygų leidybos. Tai alina mūsų kūrybinį pajėgumą, atima visas jėgas, stumia mus į žiaurios realybės gniaužtus.
Aišku, mūsų skaitytojai atleidžia mums klaidas, kurias dažnai ne iš blogos valios darome, atleidžia ir už ne visada profesionaliai, kūrybiškai parengtą medžiagą, už supaprastintą tikrovės atspindėjimą. Esame jiems dėkingi už pakantumą, už supratimą mūsų kartais nekokybiškam darbui. Juk šiaip ar taip, didelė XXI amžiuje pateikiamos medžiagos dalis - tai skaitytojų ar neetatinių darbuotojų (talkininkų) korespondencija ar straipsniai. Tas mums labai praverčia, kai neturime pakankamai savų žurnalistinių pajėgų. Bet dėl to nereikia visai nusiminti, nes mūsų neetatiniai talkininkai dažnai turi žurnalistų profesijas ir jų darbas mums ir skaitytojams tikrai yra aukštai vertintinas. Todėl dauguma skaitytojų lieka patenkinti tiek publikuojamos medžiagos pristatymo lygiu, tiek jos tematika. Nepaisant to, pritarimo sulaukiame ne iš visų skaitytojų ir ne visai tematikai. Dažnokai kritikos iš kai kurių skaitytojų susilaukiame dėl politikos komentarų aštraus tono, kuris esą netinka katalikiškam laikraščiui. Tą reikia pripažinti, tačiau taip pat reikia pripažinti ir autoriaus teisę į minčių dėstymą. (Juk neperrašysi viso teksto tada dingtų jo autorystė.) Juolab P.Katino komentarus teigiamai vertina daugelis skaitytojų, išsilavinusių, kultūringų, turinčių aukštus mokslinius laipsnius, ir Lietuvoje, ir užsienyje. Kai kuriems skaitytojams nepatinka per ilgi straipsniai (bet mes, redakcijos darbuotojai, turime gerbti ir rašinio autorių, negalime sutrumpinti tokį rašinį iki minimumo), kitiems nepatinka per trumpi, paviršutiniški straipsniai. Vienu žodžiu, kiek skaitytojų, tiek ir nuomonių.
Įsiklausydami į kritišką kai kurių skaitytojų, netgi užimančių labai aukštas pareigas, požiūrį į XXI amžiuje publikuojamos medžiagos lygį, aktualumą, reikšmingumą, mes kartu turime pastebėti, kad laikraštį labai aukštai vertina profesionalūs žurnalistai, su kitų laikraščių leidyba susiję žmonės (aišku, jeigu jie neturi išankstinio nusiteikimo prieš jį, kas yra būdinga netgi kai kuriems katalikiškos žiniasklaidos atstovams, nevengiantiems vis surasti progos įgelti mums, o dar labiau ignoruoti mūsų egzistavimą). Mus teigiamai vertinantys žurnalistai, taip pat akademinėje ir kultūrinėje aplinkoje dirbantys asmenys tiesiog stebisi, sužinoję, kad leidžiame laikraštį be jokios nuolatinės paramos. Jie supranta, kad, norint leisti periodinį leidinį ir dar pakankamai aukšto lygio, tokia parama yra būtina. Tačiau to, nors ir gaila, kai kas niekaip nenori suprasti ir, rodydami savo priešiškumą, yra linkę kur nors užkulisiuose skleisti įvairiausius gandus ir net šmeižtus, sutirštinti spalvas vienu ar kitu klausimu. Bet profesionalai, dirbantys laikraščių leidyboje, žinantys jo darbo specifiką, supranta, kaip yra sunku ir sudėtinga leisti katalikiškos krypties laikraštį dabartinėse, Bažnyčiai ir tikėjimo skleidimui nepalankiose sąlygose.
Kaip galima paaiškinti tą faktą, kad katalikiško laikraščio likimu, jo kova už išsilaikymą rūpinasi tik paprasti skaitytojai?! Mes žinome, kokia kova vyksta, kai gaunama parama vienam ar kitam leidiniui. Nemunu, Literatūra ir menu, 7 meno dienomis rūpinasi atitinkamos kūrybinės asociacijos, jų atstovai įeina į Spaudos rėmimo fondo tarybą ir todėl per visą fondo egzistavimo laiką (jau beveik dešimt metų) gauna pakankamą paramą, tad išsilaikyti gali spaudinį leisdami net minimaliu tiražu, kurį ir taip dažnai nurašo į makulatūrą. Dažnai toks leidinys gauna paramą net iš kelių fondų ar šaltinių. Tačiau beveik niekam nerūpi, kaip išsilaiko ir kokiomis sunkiomis sąlygomis yra leidžiamas katalikiškas laikraštis.
Lietuvos spauda, kuri dažniausiai yra, tą reikia aiškiai pasakyti, liberalių ar prokomunistinių savininkų ir redaktorių rankose, nevengia vis iškelti jai būdingas ir labai aktualias kunigų nuodėmes. Štai neseniai pasirodė atradimų, kaip labdarą gaunantis kunigas esą nežino, kur padėjo gautus pinigus, ir daro išvadą, kad per Bažnyčią plaunami pinigai. Arba kitas šiomis dienomis vėl garsinamas skandalas, kai teisiamas kunigas už bažnytinių vertybių pavogimą ir sunaudojimą asmeniniams tikslams. Kai iš valstybės pavagiami milijonai, apie tai šnekama puse lūpų, o kai kunigas patenka į teismą, triukšmaujama per visas žiniasklaidos priemones po keletą kartų. Užkliūva net 85 metų iš Italijos atvykęs ir Lietuvos labui bei našlaičių gerovei dirbantis kunigas. Ir katalikiška spauda negali atremti šių puolimų, nes jos faktiškai jau nebėra arba iš jos reikalaujama rašyti tik siaurais, savo konfesijos sekėjams rūpimais klausimais. Tad katalikiškos spaudos įtaka Lietuvos visuomenei yra labai menka ir ji jau ne metais, o dienomis mažėja.
Tokiomis sąlygomis nenutrūkstamas XXI amžiaus leidimas yra nuostabus dalykas. Mes suprantame, kad visas mūsų darbas yra Dievo rankose, tik jo Apvaizda gelbsti Lietuvos katalikišką laikraštį.
Kviečiame visus skaitytojus prenumeruoti XXI amžių 2005 metams sau ir kitiems (kaip Kalėdų dovaną) ir taip prisidėti prie laikraščio išlikimo.
© 2004 "XXI amžius"
|