Pirmasis puslapis
Aktualijos
Credo
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Eucharistijos metai – dėkojimo metas

Jėzaus amžinasis gimimas iš Tėvo, laikinasis - iš Švenčiausios Motinos ir eucharistinis – šventosiose Mišiose.

Jėzus pirma įsikūnijo žmogumi, o paskui Istorinis Kristus įsikūnijo Eucharistijoje. Jėzus nusižemino gimdamas, o dar daugiau – tapdamas Eucharistija. Bet Jo dieviškumas paslėptas ir istorijoje, ir Eucharistijoje.

Dievo Tėvo paskutinis kūrinys yra žmogus – visų Jo kūrinių žiedas. Sūnaus paskutinis stebuklas žemėje – šventoji Eucharistija – visų stebuklų vainikas.

Eucharistija reiškia dėkojimą. Dėkojimą gyvenimu. Eucharistinis diferencialas mus integruoja.

Evangelijos žodžiu įsikūnija Dievo Žodis Eucharistijoje: žmogus ir Dievas susitinka Žodyje.

Eucharistijoje Jėzus yra asmeniškai – subjektyviai, bet Ostija yra pasaulio realybėje objektyviai. Šv.Eucharistija yra objektyvus Jėzaus buvimas gamtoje, o Bažnyčia – objektyviai yra visuomenėje. Šv.Eucharistija formaliai yra Viešpaties Jėzaus dovana, o materialiai – Bažnyčios.

Inkarnacija induizme ir budizme – iškreipta Eucharistijos prasmė.

Jėzaus žodžiu Jam paaukota mūsų duona tampa Jo kūnu. Ne tik mūsų sielą, bet ir mūsų kūną atpirko Jėzus – į mūsų sielą Jis ateina duonos pavidalu.

Šv.Eucharistija – penkių dalių vyksmas: aukojimas, konsekracija, komunija, dėkojimas, gyvenimas. Transsubstancija ir consubstancija.

Eucharistija – būties sakramentas: Kristus dalijasi su mumis savo buvimu.

Eucharistija – Bažnyčios brangiausias turtas visoje jos istorijoje.

Senajame Testamente – aukojimas, Naujajame Testamente – konsekracija šv.Mišiose.

Kaip visi Jėzaus stebuklai, Konsekracijos stebuklas padarytas iš meilės žmogui.

Žydų vynas ir pagonių vanduo viename Meilės kielike. Senąją Sandorą liudija akmuo, Naująją – Duona.

Gyvybės palaikytojos duonos padauginimo dieną Jėzus pažadėjo Švenčiausiąjį Sakramentą, o savo mirties Vigilijoje dovanojo jį per Apaštalų rankas savo būsimai Bažnyčiai. Tai Jo testamentas, paskutinė valia.

Kaip žmogiškoji prigimtis ištirpo, bet neišnyko, Dievo prigimtyje Jam įsikūnijus, taip duona ir vynas ištirpsta Eucharistijoje.

Dievo Žodis žmonių duonoje – sudvasintas Kūnas ir sudaiktintas Žodis. „Ir Žodis tapo Kūnu“ – ir Duonoje. Ne: „Aš esu valgis“, bet: „Mano Kūnas yra Valgis“. Mes paverčiame duoną savo kūnu, o Jėzus savo Kūną – į Duoną.

Duona yra pirmoji būtinybė gyvybei, todėl ją Jėzus išrinko savo buveine Žemėje. Eucharistine buveine. Jėzus pirma ateina pas visus ant altoriaus, o paskui pas kiekvieną – Komunijoje: Eucharistija daugelyje komunikantų kaip viena Sekminių Ugnis iš daugelio liepsnų.

Argi matome duonoje įdėtą žmogaus triūsą? Saulės spindulius? Taip nematome ir Jėzaus žodžių stebuklo. Saulės spindulius valgome duonoje, o Duonoje – Malonės spindulius.

Saulė turi teisę sakyti grūdui: tai mano kūnas, ir vynuogei – tai mano kraujas.

Jėzus Duonoje atidavė žmonių valiai savo Kūną iki pasaulio pabaigos. Jis nepaliko Bažnyčios be Duonos ir Vyno. Į juos sudėjo savo Atpirkimo kančios paslaptingą maistingumą. Atpirkėjo ir atpirktųjų eucharistinis santykis.

Kaip augaluose betarpiškai įsisavinta saulės energija, taip Eucharistijoje sukaupta Malonė. Eucharistijoje duonos maistingumas, kuris buvo substancija, tapo akcidencu – dvasinio maistingumo nešėju.

Gundymo vaisius ir Išganymo Duona. Žemiškoji duona pavergia, o dangiškoji išlaisvina. Per valgį atėjo nuodėmė į žmogų. Šventuoju Valgiu nugalima nuodėmė – žmogus išgelbstimas. Pirmieji tėvai paragavo mirties medžio vaisiaus. O mes maitinamės kryžiaus Vaisiumi amžinajam gyvenimui.

Uždraustas vaisius Rojuje ir įsakyta Jėzaus Duona Bažnyčioje. Pirmajam nupuolimui nuo uždrausto medžio: „Jei valgysite – mirsite“. Žmonių išganymui nuo Išganymo medžio: „Jei nevalgysite mano Kūno, neturėsime amžinojo gyvenimo“.

Eucharistija – nuo Betliejaus tvartelio iki pasaulio bažnyčių tabernakulių per Golgotos kryžių: Jis čia ir Kūdikis, ir Jaunuolis, ir Vyras, ir gyvas, ir nukryžiuotas, ir pažemintas, ir išaukštintas.

Eucharistija – nuolatinė Jėzaus auka Tėvui, įkūnyta duonoje, valgoma vertų ir nevertų: nevertų rankų, kurios Jį dalija, ir nevertų širdžių, kurios Jį priima.

Komunija Jėzaus pažadu yra būsimojo prisikėlimo iš mirusiųjų užstatas. Bažnyčios hierarchijos sprendimu pasauliečiams duodamas tik Viešpaties Jėzaus Kūnas Komunijoje, kad nevertai priėmusieji ją nebūtų nors Jo Krauju kalti. O begalinis gailestingume!

Ostija – paslapties uždanga ar pati paslaptis? Tabernakuliai kaip Naujosios Sandoros Skrynia su tikrąja Mana ir spinduliais pražydusia monstrancija. Neregėdami vidinio Eucharistinio spindėjimo, vaizduojame jį išorinį. Monstrancija nesididžiuoja auksu, o tik šventąja Duona.

Bet argi monstrancija nepanaši į erškėčių vainiką?

Jėzaus užeiga kelionėje į žmonių širdis yra tabernakulis. Jis – Jėzaus gailestingumo sostas. Teisingumo soste Jėzų pamatysime Paskutiniame teisme. Koks nykus tuščias tabernakulis Didįjį penktadienį!

Vienas Jėzaus Kūnas visose pasaulio Ostijose visais laikais. Amžinosios puotos šventieji Trupinėliai…

Pirmąja Komunija Jėzus tegul ateina į vaikų širdis pirmiau už nuodėmę – amžinosios lenktynės!

Jėzus du kartus kalbėjo apie Eucharistiją – Kafarnaumo sinagogoje ir Paskutinėje vakarienėje. Joje įvyko dieviška primicija – aukotos pirmos šv. Mišios, kur Aukotojas sutapo su Auka. Konsekruota pirmoji Ostija ir padėta į vienuolika gyvų monstrancijų. Padalyta Pirmoji Komunija, bet ir pirmas šventvagis ją priėmė, deja.

Liepsnoj kadaise slėpėsi galybių Dievas Mozei. Nuo dabar meilės Dievas – Vyne ir Duonoje. Anuomet Dievo Žodis tapo Kūnu Nazarate ir Betliejuje, o nuo šiol Jis kaskart įsikūnys šv. Mišių Aukoje.

Ir Paskutinė vakarienė tęsis, kol nors vienas kunigas pasaulyje šv. Mišias aukos – kokia vertinga ir didi tu, žmogiškoji siela, jei tave pasotinti tik Dievo Kūnas gali!

Visagalis Dievas daugiau mums duoti negalėjo kaip save šventoje Eucharistijoj. Dievo visagalybės riba?

Ar mes savo širdis rengiam eucharistinei Puotai? O juk Komunija pas mus ateina pats Visatos Viešpats!

Jėzaus palyginime valdovas pasmerkė tuos, kurie jo puoton neatėjo valgyti avinėlio. O kurie paniekina Dievo Avinėlio tikrąją Puotą?

Muitininkas iš džiaugsmo, kad Jėzus valgė prie jo stalo, išdalijo vargšams pusę savo turto. O mes vis tiek liekame gobšūs, nors valgome prie paties Viešpaties stalo! Jei neįžiūrime Dievo paveikslo savo broliuose, kaip matysime Jį Duonoje?

Bažnyčių aukšti bokštai iš toli toli mums primena Jėzų, esantį ten, tabernakulyje. Pasveikinkime Jį savo mintimis. Jo džiaugsmas būti su žmonų vaikais.

Išstatytas Švč.Sakramentas negali būti paliktas vienas: „Saulės šviesos trupinį – žvakę pastačiau ant Tavo altoriaus, gyvybės stebuklo trupinį – gėlę pamerkiau ant Tavo altoriaus ir savo meilės krisleliu budėsiu prie Tavo altoriaus – ateik, ateik į duonos trupinį ir vyno lašą, Viešpatie!“

Lygumų kviečius ir kalnų atšlaičių vynuoges Tu savo Kūnu ir Krauju pavertei. Tavo valia mes Duonoj susitinkam, Tave regiu per pakylėjimą ir monstrancijoje.

Dievo Kūno procesija įvesta Bažnyčioje XII amžiuje, monstrancijon įstatyta Ostija – XIV a.

Arso klebonas: „Kai eisite taku, kuriuo ėjo procesija, sakykite: „Čia Viešpats Dievas neseniai praėjo“.

Per Eucharistiją Viešpats Dievas yra visur ne tik Dvasia, bet ir Kūnu. Danguje ir Žemėje.

Rašytojo kūrinys rankraštyje ir tūkstančiuose knygų – tas pats. Golgotos rankraštis pavestas Bažnyčiai kartoti kaip leidyklai milijonais šv. Mišių ir Konsekracijų.

„Pasiliki, gerasis Dieve, Duonelėj ir Vyne, nes vakaras ateina ir baigiasi diena!“

Jonas Vytautas Nistelis,
1950 m.

Iliustracija EUCHARISTIJA.

Dail. Audronė Mickutė

© 2004 "XXI amžius"