|
Kodėl turėtų išlikti krikščionys demokratai?
Tradiciniam lietuviui būdinga pro rakto skylutę stebėti kaimyno gyvenimą, o dar smagiau kai gali viešai aptarinėti esamas ar menamas problemas. Tačiau jei tai vyksta politikoje, vadinasi, šis smalsumas ne šiaip sau iš neturėjimo kuo užsiimti. Taigi ką reiškia Dariaus Vilimo vieši pamąstymai apie LKD identiteto paieškas?
Reaguodamas į autoriaus pasižvalgymus partijos istorijos puslapiuose straipsnyje Identiteto paieškos, arba Lietuvos krikščionių demokratų problemos (XXI amžius, Nr.90), pagrindinį akcentą dėčiau ne blaškymuisi identiteto paieškose (kaip tik priešingai, kuri dar Lietuvos partija savo veiklą taip nuosekliai grindžia ideologiniu pagrindu?), tačiau kur kas tinkamesnė pastarųjų metų politinės situacijos charakteristika - identiteto išbandymas ir patikrinimas. Prieš keletą metų, o ypač šių metų pirmoje pusėje daugelis galėjo teigti, kad krikščionys demokratai patys savo jėgomis susinaikins. Apspangę nuo nepamatuojamų politinių ambicijų kai kurie buvę partijos vadovai mėtė partijos vairą tai į vieną, tai į kitą pusę, tesugebėję visuomenėje užsitarnauti ir partijai užtarnauti marginalėjimo įvaizdį. Sunku pasakyti, ar nebūtų taip nutikę, jei partija nebūtų pasiryžusi aukoti artėjančius rinkimus dėl pačios partijos išlikimo. Kovo mėnesį įvykę LKD pirmininko rinkimai bei po to buvę tarybos, valdybos posėdžiai išryškino partijos apsisprendimą atsinaujinus ir susitvarkius išlaikyti šimtametę partiją ir išlaikyti ją solidžią, nepaminant principinių nuostatų ir svarbiausia ideologinio pagrindo (deja , absoliučiai nereikšmingo šiuose rinkimuose, kuriuose didžiausia vertybe politinėje rinkoje tapo pinigai). Taigi ideologijos ir identiteto egzaminas išlaikytas.
Bet ne dėl kitokio istorijos interpretavimo ryžausi panagrinėti LKD situaciją. Priešingai - manau, kad klaidžiojimas po praeities labirintus betikslis ir nereikalingas. Būtent praeities šešėliai su Tėvynės sąjunga neretai apsunkina sąlyčio taškų paieškas šiandien. Tačiau gyventi praeities nuoskaudomis mėgėjiškos politikos pavyzdys. Politika, kaip ir gyvenimas, dinamiškas reiškinys. Jaunam žmogui, priklausančiam Krikščionių demokratų partijai, kur kas svarbiau atsakyti į klausimus, ar krikščionys demokratai jau savo misiją atliko prieškaryje, ar šiandieniniame politiniame spektre jau nebėra vietos šiai partijai, ar visuomenė jau gyvena pagal krikščioniškosios demokratijos principus, kad būtų galima asimiliuotis, ar matyti šią partiją kaip savo misiją įvykdžiusią. Ir ar tai, ką ideologiškai privalėtų daryt krikščionys demokratai pajėgūs padaryti kiti? Deja, situacija visuomenėje rodo ką kita.
Visuomenėje sparčiai gilėja vertybinė krizė. Apie tai prabylama vis garsiau. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus naujojo Seimo priesaikos dieną išrinktuosius savo kalboje ragino atsigręžti į žmogų. Lygiai taip skambėjo Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programą atspindintis šūkis: Laikas atsigręžti į žmogų. Moralės klausimai privalo tapti prioritetiniai. Vargu ar valdžiai ir opozicijai galvas skauda dėl moralinių ir vertybinių dalykų šios srities niekada nebuvo apleidę krikščionys demokratai. Šie klausimai krikščionių demokratų programoje visada buvo ir bus kertiniai.
Gilėjanti visuomenės socialinių sluoksnių diferenciacija opus klausimas visai visuomenei , tačiau šio klausimo ryžtingai spręsti nesiima niekas, nes tai nepopuliaru. Valdžiai geriau jau palaikyti esamą situaciją, nei , neduok Dieve , tapti nepopuliariai, o ypač neįtinkančiai rėmėjams, verslo partneriams ir taip pakenkti patiems sau. O didelis skurstančiųjų gyventojų skaičius - palanki niša populistų manipuliacijoms. Progresyvinių mokesčių idėja 1996 metų rinkimuose sutikta ne itin palankiai. Šiandien, kai visuomenėje dar labiau padidėjo socialinis atotrūkis, ši idėja turėtų tapti kur kas populiaresnė. Tačiau bėda ta, kad nesugebama išaiškinti jų naudos tiems, kuriems labiausiai jie galėtų pasitarnauti. Vėlgi taktiškai veikiant šioje srityje, suteikiamas šansas tapti visuomenės gydytojais bei ta druska, be kurios pasaulis gestų kur kas sparčiau.
Žinoma, natūraliai gali kilti klausimas: kodėl viso šito negali daryti konservatoriai? Arba kodėl krikščionys demokratai, įsilieję į TS, negali rūpintis minėtų klausimų ir problemų sprendimu? TS nepanašėja į krikščioniškajai demokratijai atstovaujančią jėgą, o labiau savo veiksmais giminiuojasi su liberalais. Konservatorių noras visaip trukdyti krikščionims demokratams politinėje rinkoje kaip konkurenciją jiems keliančiai jėgai akivaizdus ypač šiuose rinkimuose, kuriems pasirengta buvo iš anksto: pasinaudojus krikdemų vidinėmis krizėmis, įsteigta frakcija dėl galimybės partijos pavadinime pasinaudoti krikščionių demokratų vardu ir persivilioti rinkėjų balsus. Gal aš klystu? Gal TS frakciją sukūrė kaip prieglobsčio salelę krikščionims demokratams , kol jie išsispręs vidinius nesutarimus? Jei taip tai nuoširdžiai galima padėkoti šiai partijai už prieglobstį, o visus laikinai prisiglaudusiuosius pakviesti sugrįžti namo, nes, mano giliu įsitikinimu, šį pavasarį krikščionys demokratai pasuko teisinga kryptimi, pasirinkę ištikimybę ideologijai, o ne blaškymąsi tarp Pakso ar Prunskienės: gal daugiau balsų būtų galėję surinkti, tačiau taip būtų paaukoję savąjį identitetą. Taigi šiuo metu pavojaus partijai nėra, ir visi norintys realiai atstovauti krikščioniškajai demokratijai kviečiami vienytis į šią politinę organizaciją. Netgi ir buvęs partijos pirmininkas Kazys Bobelis, bandęs bylinėtis su partija, nepanoro išgirsti teismo sprendimo ir, pasibaigus rinkimams, iš karto atsiėmė ieškinį. Tad visas prieš rinkimus rengtas spektaklis subliūško, ir tai akivaizdžiai parodo šio politiko tikrąjį veidą bei siekimą bet kokiom priemonėm trukdyti .
Tiesa, nelengvus uždavinius teks spręsti LKD vadams, siekiant, kad krikščioniškoji demokratija būtų girdima. Neužtenka turėti gerų idėjų jas reikia gebėti pateikti visuomenei. Krikščionys demokratai turėtų tapti liaudies interesams atstovaujančia politine partija, kurios tikslas stiprinti vidurinįjį visuomenės sluoksnį, mažinant socialinę diferenciaciją. Krikščionių demokratų uždavinys kad Lietuvoje nebeliktų skirstymo į runkelius ir elitą , kad bręstų solidari visuomenė, kurioje kiekvienas jos narys yra atsakingas už save ir savo artimųjų gerovę . Tad krikščionių demokratų dabarties siekis - ne tik patiems tarnauti Lietuvai, bet ir telkti visus norinčiuosius tai daryti, būti švarios politikos partija .
Mindaugas Lingė,
Lietuvos krikščionių demokratų
Jaunimo sekcijos pirmininkas
© 2004 "XXI amžius"
|