|
Katalikams turėtų rūpėti sava partija
Vilniuje išrinkta Lietuvių Taryba, kuri 1918 m. vasario 16 d. pasirašiusi Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, sugebėjo šį dokumentą paskelbti visam pasauliui. Į dvidešimties asmenų Lietuvių Tarybą pateko ir dešimt krikščionių demokratų partijos atstovų. Dar suvažiavimo dalyviams neišsiskirsčius, krikščionys demokratai susitarė du atstovus atšaukti ir savo vietas užleisti kairiųjų atstovams. Dabartiniams Seimo nariams toks ano meto krikščionių demokratų elgesys būtų visai nesuprantamas (mat šių dienų tariamai demokratinėje Seimo bendruomenėje tarp savęs grumiasi ne idėjos, o pinigai), bet 1918-1926 metais nepriklausomybę Lietuvoje ant gerų pamatų statė būtent Lietuvos krikščionių demokratų partija. Deja, 1936 m. vasario 6 d. Lietuvos krikščionių demokratų partija buvo visai uždrausta, bet kokia jos veikla buvo sustabdyta, o tų pat metų birželio pradžioje buvo uždraustas ir jų dienraštis Rytas.
Okupantai Lietuvą tvarkė penkiasdešimt metų. Per visus tuos metus jie tvarkė ne tik valstybės teises ir ūkį, bet lindo ir į kiekvieno lietuvio bei kiekvieno Lietuvos piliečio sielą ir širdį. Senoji lietuvių karta sužalota širdimi ir kankinta nukankinta siela 1988 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje vienas kitam padavė ranką ir pasiryžo atkurti nepriklausomą Lietuvą.
Baltijos kelias buvo aukščiausias dešimčių metų kovos su bolševizmu pergalės laimėjimas. Tolesni veiksmai ir darbai vyko jau lyg ir išsivadavusioje iš bolševikų priespaudos kovos veiksmų eigoje. Tos kovos viršūnėje visada spindės 1990 m. kovo 11-osios aktas. Bet tą aktą pasirašiusiųjų didžioji dauguma buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos nariai. Ir tai jau tą pačią kovo 11-ąją pradėjo trikdyti jau nepriklausomos Lietuvos darbą.
Ar komunistų partijos penkiasdešimt metų tvarkyta Lietuva po kovo 11-osios jau pasidarė demokratinė? Deja, ne. Tiesa, jau tada buvo renkami ir išrinkti dviejų krypčių atstovai: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos. Rinkimus didele persvara laimėjo sąjūdininkai. Nuo 1988 metų suvažiavimo iki 1990 m. kovo 11 d. aš dalyvavau beveik visuose Sąjūdžio Seimo posėdžiuose ir gerai girdėjau, ką tie posėdininkai kalba ir už ką balsuoja. Buvo galima išgirsti keisčiausių dalykų. Štai tuojau po Baltijos kelio žinomas tada ir dabar kalbėtojas Algimantas Čekuolis sakė, kad sąjūdininkai dabar turėtų raginti Lietuvos liaudį stoti į komunistų partiją. Aš atstovavau Širvintų rajonui, nors per suvažiavimą ir nebuvau išrinktas Seimo nariu. Seimo posėdžių vadovai (A.Abišala ir A.Sakalas) dažniausiai man neduodavo teisės kalbėti. Aš kaip tik tuojau po Baltijos kelio važiavau visą Lietuvą nuo Vilniaus iki Klaipėdos ir Palangos ir tai šen, tai ten išgirdau, kad žmonės ne po vieną, o būreliais grąžina komunistų partijos nario bilietus. Tai papasakojau Seimo nariams, ir dėl to pašoko kalbėti minėtasis A.Čekuolis.
Ką manė ir kokių pažiūrų laikėsi Lietuvos žmonės 1988-1989 metais? Ligi Baltijos kelio Lietuvos SSR 203 tūkst. gyventojų buvo SSRS komunistų partijos nariai ir beveik 600 tūkst. jaunimo buvo komjaunuoliai. Marksistinis bei ateistinis auklėjimas buvo vykdomas nuo pat ankstyvosios vaikystės. Dauguma Aukščiausiosios Tarybos narių taip pat buvo perėję visas pakopas. Man, gerokai vyresniam už tuos visus Aukščiausiosios Tarybos narius ir niekad nebuvusiam jokioje komunistinio ir ateistinio auklėjimo pakopoje ( atvirkščiai, dvylika metų iškalėjusio Vorkutos lageriuose), niekaip nebuvo suprantama, kaip jie išdrįso atsukti nugarą Sovietų Sąjungai. Žinau, kad kai kuriems tai padaryti buvo labai sunku, kai kurie pirštus graužia ligi šiol, bet vėliau supratau, kad daugumą iš jų netikėtai sužavėjo galbūt labai gardus būsimosios nepriklausomos valstybės kąsnis ir aukščiausios nepriklausomos valstybės pareigos, suteikiančios galimybes neribotai važinėti po visą pasaulį ir susitikinėti su visų pasaulio valstybių aukščiausiaisiais pareigūnais. Toks gardus kąsnis ne vieną tebevilioja ligi šiol. Ir būtent tokiems nepriklausomos Lietuvos vadovams rūpi ne tautos ir valstybės padėties gerėjimas, o asmeninė padėtis prisigrobti turtų.
Tai labai menkavertis, net tuščias supratimas, kaip reikia kurti naują valstybę. Bet tai aiškiai matyti jau penkioliktus metus. Galbūt dėl to, kas matoma visiems, 54 proc. Lietuvos piliečių ir nėjo rinkti naujo Lietuvos Seimo. Tik labai nedaug lietuvių turi supratimą apie kelias Lietuvos politines partijas. Daugelio Lietuvos piliečių politinis raštingumas beveik nulio lygio. Žmonės iš vienos partijos dažnai perbėga į kitas. O koks nors partijos veikėjas nesupranta, kodėl jis pirma įstojo į Krikščionių demokratų partiją, paskui įlindo į Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungą, iš ten nuėjo pas socialliberalus, po to pas tikruosius liberalus ir pagaliau pas centristus. Kur eis dar?
1989 m. vasario 16 d. trylika Lietuvos piliečių raštu paskelbė visai Lietuvai, kad jie atkuria Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Vienas pasirašiusiųjų buvo Viktoras Keturakis, krikščionis demokratas nuo 1923 metų. Antras Povilas Šilas, buvęs ateitininkas ir vokiečių okupacijos metais politinis veikėjas, ir net VLIKo narys. Vokiečiams traukiantis likęs Lietuvoje ir dėl to kalėjęs sovietų lageriuose. Kiti vienuolika buvo jaunesni.
Lietuvos krikščionių demokratų partija stiprėjo ir 1996 metais Seimo rinkimuose gauna tiek balsų, kad į Seimą patenka net šešiolika LKDP narių. Į Vyriausybę įeina trys KD partijos nariai. Bet tada ir prasideda LKD partijos nuosmukis. Visų pirma G.Vagnoriui pasitraukus iš Vyriausybės premjero posto, ir KD partijos narys buvo atleistas iš švietimo ministro pareigų. Antra, keli partijos valdybos nariai bei Seimo nariai pasitraukia iš partijos ir skaldo pačią partiją: steigiama Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga. Tie keli šimtai partijos narių, kurie nuėjo paskui Vytautą Bogušį ir jo sukurtą moderniųjų sąjungą, greitai pradėjo barstytis. Pats V.Bogušis greitai perėjo į socialliberalų, paskui į liberalų, pagaliau į liberalcentristų partiją. Kiti taip pat išsisklaidė po įvairias kitas partijas arba visai pasitraukė iš politikos.
Lietuvos krikščionių demokratų partija sparčiai gausėjo, tik jai labai trūko veiklių vadovų, Tokių, kaip prieš karą buvo kunigas Mykolas Krupavičius ir kai kurie kiti to meto partijos veikėjai. Tada kun. Mykolas Krupavičius partijos pirmininko pareigas ėjo 1918-1936 metais visą partijos gyvavimo laikotarpį. Partijai atsikūrus, vienas pirmųjų jos pirmininkų buvo Egidijus Klumbys, jau 1990 metais išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą ir savo veikla nukrypęs į barus, nieko bendra neturinčius su Krikščionių demokratų partija ir apskritai su krikščionybe. 1991 metais iš JAV į Lietuvą Kazys Bobelis parvežė VLIKą, jį atidavė Lietuvai, o pats įstojo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Kai 1992 metais buvo sudarinėjamas Krikščionių demokratų partijos narių kandidatų į Seimą sąrašas, jis panoro sąraše būti įrašytas pirmuoju. Kai kiti valdybos bei tarybos nariai nesutiko to padaryti, jis metė LKDP ir sudarė savo Lietuvos krikščionių demokratų sąjungą Marijampolėje, tuo suskaldydamas LKDP, ir buvo išrinktas į pirmąjį atsikūrusios Lietuvos Seimą. Seimo nariu jis yra ligi šiol. Šį kartą K.Bobeliui patekti į Seimą padėjo K. Prunskienė.
Netekusi kelių veiklių narių LKD partija pasijuto silpniau ir pradėjo vilioti K. Bobelio KD sąjungą jungtis su LKDP. K.Bobelis sutiko jungtis, jei jis bus patvirtintas LKD partijos pirmininku. Didžioji partijos tarybos narių dalis su tuo sutiko, bet partijos pirmininkas prof. Zigmas Zinkevičius ir dar 38 tarybos nariai tam nepritarė, pasitraukė iš partijos ir pradėjo burtis į kitą Krikščioniškosios demokratijos partijos vienetą. Susibūrė, pirmininku išrinko Ignacą Uždavinį, bet teisingumo ministrai atsisakė tokią partiją tvirtinti, ir porą metų atskalūnai nejudėjo iš vietos.
Ir K. Bobelio vadovaujama LKD partija pradėjo sklaidytis: dalis valdybos narių nuėjo į G.Vagnoriaus buriamą nuosaikiųjų konservatorių partiją, kiti visai pasitraukė. Pats pirmininkas K. Bobelis savo veikla tiek partijoje, tiek Seime taip prarado daugelio partijos narių pasitikėjimą, kad buvo pašalintas iš Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko pareigų, o pirmininku buvo išrinktas jau trečią kadenciją einąs Molėtų rajono savivaldybės mero pareigas Valentinas Stundys.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę daugiau kaip 83 proc. Lietuvos gyventojų užsirašė esą krikščionys. Tačiau tik 10 proc. Lietuvos katalikų sekmadieniais lanko bažnyčias. Norėčiau pasakyti, kad bent tie krikščionys, kurie lankote sekmadieniais bažnyčias, namie dar perskaitykite ir popiežiaus Jono Pauliaus II bent tas enciklikas, kuriose jis ragina krikščionis katalikus gyventi ne tik sau, bet ir savo artimui: jungtis į tokias katalikiškas sąjungas. Turime Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partiją, ir turėtų būti aišku visiems katalikams, kad mums visiems reikėtų jungtis po šios partijos vėliava, jei svajojame apie gražesnę, doresnę, turtingesnę mūsų tautos ateitį.
Viktoras ALEKNA
Vilnius
© 2004 "XXI amžius"
|