Pirmasis puslapis
Aktualijos
Credo
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kauno kunigų seminarija -
katalikybės ir lietuvybės židinys

Kazimieras Dobkevičius

Švč. Trejybės bažnyčioje aukojamos šv. Mišios Kunigų seminarijos 140-ųjų metinių proga

Minėjime seminarijos iškilmių salėje dalyvavo daug garbingų žmonių ir hierarchų

Gieda Kunigų seminarijos klierikų choras

Balta angelo statulėle apdovanotas buvęs rektorius vyskupas Vladas Michelevičius

Dabartinis seminarijos rektorius kun. Aurelijus Žukauskas (kairėje) baltomis angelų statulėlėmis apdovanojo buvusį rektorių mons. doc.dr. Pranciškų Tamulevičių

Seminarijos istorija neatsiejama nuo Bažnyčios ir lietuvių tautos istorijos. Kauno kunigų seminarijos ištakos Varniuose. Po 1563 metų Tridento Susirinkimo XXIII sesijos buvo nutarta prie visų katedrų ir metropolijų bažnyčių įsteigti kunigų seminarijas. Žemaičių vyskupas J.Petkūnas pirmasis įgyvendino šį Tridento Susirinkimo raginimą. Vilniaus jėzuitų kolegijoje pradėti rengti kunigai. Vyskupas S. Kiška klierikus iš Vilniaus perkėlė į Varnius, prie katedros pastatęs seminarijos namus. Po šešerių metų seminarija perkeliama į Kražius. Ir tik 1744 metais vyskupo A.Tiškevičiaus iniciatyva kunigų seminarija grąžinama į Varnius. Po 1863 metų sukilimo numalšinimo caro valdžia vyskupą M.Valančių, vyskupijos įstaigas ir Varnių kunigų seminariją 1864 m. gruodžio 3 d. perkėlė į Kauną. Kaune Kunigų seminarijai buvo atiduoti buvusieji bernardinų vienuolyno rūmai ir Šv.Jurgio bažnyčia. Pirmuoju seminarijos rektoriumi vyskupas M.Valančius paskyrė kanauninką J.Račkauską. Po 1863 metų sukilimo iki 1870 metų rusų valdžia pradeda riboti naujų kandidatų į klierikus skaičių. Iš jų reikalaujama gubernatoriui pristatyti įvairių liudijimų ir tik gavę leidimą kandidatai galėjo būti priimti į seminarijos bendruomenę. Baigusiesiems studijas valdžia trukdė gauti šventimus. Tiesa, caro valdžia draudė į seminariją priimti valstiečių vaikus - leido mokytis tik bajorams. Tarp seminarijos profesorių buvo tik vienas valstiečių sūnus kunigas A. Baranauskas, kuriam žemaičių bajorė poetė Karolina Praniauskaitė sąmoningai paruošė bajorų kilmės dokumentus, kad gabus jaunuolis galėtų mokytis Varnių kunigų seminarijoje. Jei ne ši tauri moteris, Lietuva neturėtų „Anykščių šilelio“, kunigo, vyskupo, profesoriaus. Lietuvių klierikų tautinį susipratimą, kunigo J. Stakausko liudijimu, seminarijoje pažadino A.Baranauskas, pradėjęs dėstyti lietuvių kalbą: „Baranauskas labai paveikdavo klierikų dvasią pasakodamas jiems apie senovės Lietuvą, o ypač apie piliakalnius. Savosios tėvynės istorija nejučiomis jaunuolius nuteikdavo patriotiškai, lietuvybės linkme. Susipratę lietuviai pradėjo skaityti Baranausko eiles. Savo mokytojo dainas jie persirašinėjo ir išmokdavo atmintinai. Parvažiavę namo atostogų, jie šias dainas bedainuodami paskleisdavo tarp kaimo jaunimo. Lietuviai klierikai jau tada buvo tiek susipratę, kad jautė pareigą per atostogas platinti lietuvišką literatūrą“.

Galutinai seminarija sulietuvėjo rektoriumi 1909 metais tapus prelatui prof. Jonui Mačiuliui-Maironiui. Klierikams rektorių įprasta tvarka lenkiškai pristatė vyskupas G. Cirtautas, tačiau naujasis rektorius, paprašęs vyskupo leidimo ir gavęs jį vyskupo galvos linktelėjimu, į klierikus prabilo lietuviškai. Tą pačią dieną iškilmingų pietų metu rektorius vėl pasakė prakalbą lietuviškai, o klierikai jam sugiedojo „Ilgiausių metų...“ Aiškiai tautiškai susipratusių skaičiuje minimi: vyskupas Antanas Karosas, Vincentas Jarulaitis, Vincentas Pocius, Juozas Tumas, Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, Kazimieras Pakalniškis, Juozas Skvireckas (vėliau arkivyskupas), Povilas Dogelis ir daugelis kitų. Klierikai uoliai skaitė draudžiamąją lietuvišką spaudą: „Aušrą“, „Varpą“, „Apžvalgą“, „Tėvynės sargą“, „Žinyčią“ ir kitus leidinius.

Šeštadienį Kaune, Kunigų seminarijoje, Švč. Trejybės bažnyčioje, 11 valandą šv, Mišių auka prasidėjo šios garsios kunigų kalvės 140-ųjų veiklos metinių minėjimas. Šv. Mišių aukoje dalyvavo Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, vyskupai - Eugenijus Bartulis, Rimantas Norvila, Jonas Ivanauskas, Vladas Michelevičius, Romualdas Krikščiūnas, Juozas Preikšas, prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas, Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. Aurelijus Žukauskas, Marijampolės kunigų seminarijos rektorius monsinjoras dr. Kęstutis Žemaitis, didelė grupė kunigų, o taip pat Kauno miesto meras Alvydas Garbaravičius, Kauno aukštųjų mokyklų rektoriai: VDU prof. Vytautas Kaminskas, KMU prof. Remigijus Žaliūnas, LVA prof. Henrikas Žilinskas, kultūros, inteligentijos, studentų atstovai. Šv. Mišių metu giedojo Kauno kunigų seminarijos klierikų choras. Vyskupas E. Bartulis pamokslo metu sakė, kad kunigų rengimas – nepaprastai atsakingas darbas prieš visą tautą, prieš visą žmoniją. Čia jaunieji alumnai ( lot. alumnus - auklėtinis) po truputėlį kopia į dvasinio tobulumo aukštumas, suprasdami, kad tik patys, būdami gilios ir šventos dvasios, galės ir sugebės parodyti vargstantiesiems, klystantiesiems ir nepažįstantiesiems amžinos meilės kelią į Dangaus Tėvynę. Tvirtas subrendimas kunigų seminarijoje – tai pasinėrimas į dvasinio gyvenimo gelmes ir išgirdimas apaštalo Pauliaus žodžių: „Gyvenu, tačiau nebe aš - manyje gyvena Kristus“.

Tik Dievo malonė, begalinė išmintis mums duoda jėgų eiti šiuo keliu ir nepalūžti. Po šv. Komunijos dalijimo ir palaiminimo, visi rinkosi prie Kauno Arkikatedros Bazilikos kriptos,kur palaidoti įžymūs vyskupai. Nedidėlėje kriptoje Lietuvos Katalikų hierarchai, aukštųjų mokyklų rektoriai atidavė pagarbą įžymiajam vyskupui M.Valančiui. Į susirinkusiuosius kreipėsi prelatas V.S.Vaičiūnas. Jis sakė: „(...) Vyskupas M. Valančius pasižymėjo labai plačia erudicija kaip mokslininkas, kaip tautos tėvas mokėjo prisiliesti prie mokyto ir prie paprasto žmogaus, mažo vaikelio ar aukšto intelekto žmonių. Būdamas didelis diplomatas sugebėjo išvairuoti mūsų Tėvynės vairą. (...) Tai didis mūsų tautos švietėjas ir ganytojas“. Vyskupo M.Valančiaus garbei susirinkusieji sugiedojo „Viešpaties angelą...“ Nuo Kauno Arkikatedros visi patraukė į baigiamąją minėjimo dalį Kauno kunigų seminarijos iškilmių salėje.

Vilniaus arkivyskupas kardinolas A.J.Bačkis, kreipdamasis į susirinkusiuosius, pabrėžė, kad Kauno kunigų seminarijos istorija – tai kartu ir Lietuvos istorija. Tai ji kovojo su carizmu, su sovietijos klasta, intrigomis, persekiojimais. Kardinolas pasveikino visus dėstytojus, buvusius rektorius, kurie čia dėstė, ir tuos , kurie čia rengėsi kunigystei.

Arkivyskupas S. Tamkevičius savo kalboje sakė, kad, minint 140-ąjį seminarijos jubiliejų, norėtų išryškinti kryžiaus paslaptį, kuri labai ryški šioje ALMA MATER istorijoje. Seminarija net šimtą metų nešė kryžių, o laisve džiaugėsi vos 36 metus, įskaitant ir pastaruosius keturiolika nepriklausomybės metų. Arkivyskupas prisiminė, kaip 1955 metais peržengė Kauno kunigų seminarijos slenkstį. Tuo metu seminarija buvo išgyvenusi pačius juodžiausius Stalino režimo metus, kai klierikai dažnai būdavo tardomi, suiminėjami ir nuteisiami. Iš 300 klierikų buvo likę tik 75. Tuo metu jie jau nesibaimino, jog gali būti suimti. Seminarija glaudėsi tai pas marijonus, tai pas jėzuitus. Tačiau sovietų valdžia rezgė planus, kaip dar labiau apsunkinti seminarijos gyvenimą. Mat sumąstė šaukti klierikus į sovietinę armiją. Klierikai trejiems metams turėdavo palikti mokslus, bet tarsi paukščiai pavasarį vėl grįždavo atgal. Pasak arkivyskupo, būta ir kenkėjiškos veiklos iš vidaus. Valdžiai nepageidaujami seminarijos vadovai buvo šalinami.Taip ją paliko rektorius kan. Kazimieras Žitkus, prefektas kun. Vincentas Sladkevičius, prefektas kun. Pranas Liutvinas. Sovietinis saugumas dėstytojus ir klierikus nuolat bandė įtraukti į savo voratinklį. Gąsdino, jog atsisakiusius bendradarbiauti išvys iš seminarijos, o už tarnavimą žadėdavo „aukso kalnus“. Į seminariją buvo siunčiami net KGB agentai, kurie tik vaidino klierikus. Nepavydėtina būdavo jų padėtis, kai reikėjo net kelerius metus vaidinti klierikus, melstis, žegnotis ir laikytis regulos. Kartais tokie „klierikai“ išsiduodavo, pradėdami draugams aiškinti, pavyzdžiui, kad kunigui nereikia melstis. Dievo Apvaizda vedė seminariją per tą sunkų metą. Buvo laikas, kai į ją buvo galima priimti tik penkis klierikus. Papūtus laisvės vėjams prasidėjo nauji išbandymai. Šiandien internetinėje žiniasklaidoje pilama daug purvo ant seminarijos ir klierikų. Ir visa tai neužtarnautai. Sovietiniais laikais niekas nedrįso Kunigų seminarijos pavadinti pedofilų kalve, nors tarp kandidatų į kunigus pasitaikydavo ir žmonių su neaiškia lytine orientacija. Seminarijai reikėjo ieškoti būdų, kaip atsikratyti tokiais pakeleiviais. Tačiau ji išlaikė Bažnyčios dvasią ir parengė visoms Lietuvos vyskupijoms daug labai gerų kunigų, sakė arkivyskupas S.Tamkevičius.

Kauno kunigų seminarijos dėstytojas kan. dr. Algimantas Kajackas savo pranešime apžvelgė Kunigų seminarijos lituanistinę, lietuviškąją veiklą, lenkinimo politiką, kuriai pirmieji pasipriešino A.Baranauskas ir J.Mačiulis-Maironis. Kan. A.Kajackas paminėjo dėstytojus P.Dovydaitį, kun. dr. M.Reinį, prof. S.Šalkauskį, prelatą prof. P.Kuraitį, dr. L.Bistrą, prof. V.Mykolaitį-Putiną, prof. P.Bučį, prel. prof. Maironį, prof. J. Eretą, arkivysk. J. Skvirecką, kurie išugdė Lietuvai prof. Z.Ivinskį, A. Vaičiulaitį, kan. A.Alekną, prof. J. Girnių, dr. A. Maceiną ir daug kitų, palikusių ryškų pėdsaką moksle, mene, visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Kunigų seminarijos biblioteka turėjo apie 90 tūkst. tomų knygų, spaudinių.

1993 metų rudenį popiežius Jonas Paulius II viešėdamas Lietuvoje aplankė ir Kauno kunigų seminariją. Šis vizitas - ypatingas įvykis jos istorijoje.

Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. teologijos lic. A.Žukauskas savo pranešime akcentavo, jog, sutinkant tokį garbų jubiliejų, reikia pripažinti, kad dvasiniame Lietuvos žemėlapyje Kauno kunigų seminarija užėmė ir užima iškilią vietą. Tai - tvirtovė šalia tvirtovės, be kurios mūsų tėvynė vargu ar būtų išlikusi lietuviška ir katalikiška.

VDU profesoriaus istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus mintys sukosi apie iškilią vyskupo M. Valančiaus asmenybę, kuri, būdama akylai sekama, sugebėjo vadovauti visam lietuviškojo atgimimo pogrindžiui, knygnešystei ir katalikybės įtvirtinimui. Tokius dvasios milžinus nedažnai išugdo mažos tautos. Lietuva gali didžiuotis - ji turėjo ir turi gyvą knygose, prisiminimuose vyskupą Motiejų Valančių.

Minėjimo pabaigoje Kauno arkivyskupija, seminarijos rektoratas padėkos raštais ir gražiomis baltomis angelų statulėlėmis apdovanojo Kauno seminarijos dėstytojus ir bendradarbius: mons. doc. Pranciškų Tamulevičių, vyskupą emeritą V. Michelevičių, s. Teresę Gudeikytę, s.Onutę Pletkutę, darbuotoją Onutę Pusvaškytę, dėstytoją doc. Faustą Jončį, dr. Vytautą Sidarą, mons. A. Turčinską, kan. dr. A. Kajacką, prel. dr. V. Vaičiūną. Apdovanojimus įteikė Kauno arkivyskupas S.Tamkevičius ir Seminarijos rektorius A.Žukauskas.

Gražią gėlių puokštę ir sveikinimus Kunigų seminarijai įteikė Kauno miesto meras A.Garbaravičius, VDU rektorius prof. V. Kaminskas su kolegomis įteikė gražų Kauno rotušės aikštės paveikslą, kuriame dominuoja Kauno Arkikatedra. Visi kiti aukštųjų mokyklų vadovai – taip pat gražų paveikslą, linkėjo ilgų gyvavimo metų, sveikatos dėstytojams, sėkmės klierikams, kad ir ateityje Kauno kunigų seminarija būtų mūsų dvasinio gyvenimo kelrodė žvaigždė, kultūrinio sąjūdžio vedlė.

Minėjimo metu koncertavo Kauno kamerinis kvartetas ir Kauno kunigų seminarijos klierikų choras.

Autoriaus nuotraukos

© 2004 "XXI amžius"