|
L.Kučmos zigzagai
Petras KATINAS
Tarptautiniai tarpininkai, tarp kurių buvo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai V.Adamkus ir A.Kvašnievskis, nespėję pasidžiaugti, kad jiems bent jau iš dalies pavyko suderinti Ukrainos prezidento L.Kučmos ir opozicijos lyderio V.Juščenkos pozicijas bandant išeiti iš politinės krizės, labai greitai turėjo nusivilti. Vos išvykus iš Kijevo tarptautiniams tarpininkams, L.Kučma kategoriškai atmetė opozicijos reikalavimą pasirašyti pakeistą prezidento rinkimų įstatymą bei pakeisti Centrinės rinkimų komisijos sudėtį. Tiesa, po kelių valandų L.Kučma lyg ir apsigalvojo, sutiko, kad rinkimų komisija būtų pakeista. Tačiau pranešama, kad į naują komisiją vėl siūlomi buvusiosios komisijos nariai. Bent jau dauguma. Blaškydamasis L.Kučma spėjo susipykti ir su premjeru V.Janukovičiumi, nes pareiškęs, kad jam nederėtų kelti savo kandidatūros gruodžio 26 dienos rinkimuose. Tai reiškia, kad L.Kučma jau turi parinkęs kitą kandidatą. Tiktai neįvardijo, kas jis. V.Janukovičius kategoriškai atmetė tokį siūlymą. Tada L.Kučma išleido premjerą atostogų iki gruodžio 26 dienos. Tiesa, V.Janukovičius pranešė, kad atsisako Rusijos konsultantų, konkrečiai, pripažinto Rusijos juodųjų technologijų monstro Glebo Pavlovskio paslaugų. Tokius drastiškus Ukrainos prezidento ėjimus apžvalgininkai vertina kaip jo panišką baimę, kad, rinkimus laimėjus V.Juščenkai, gali tekti atsakyti už jo klano machinacijas. Visi Ukrainoje puikiai žino, kad L.Kučmos žentas V.Pinčukas prezidento dėka tapo vienu turtingiausiu šalies žmogumi. Tiesa, už jį dar turtingesnis Donecko klano atstovas, atklydęs iš Azijos, Renatas Achmetovas, kuris remia V.Janukovičių.
Atrodo, kad ir Maksva, aktyviai rėmusi V.Janukovičių ir matydama tokį prezidento L.Kučmos blaškymąsi, dabar irgi gerokai sutrikusi. Mat gali atsitikti taip, kad nepadės nei asmeniškas prezidento V.Putino kišimasis į Ukrainos reikalus, nei tie 300 milijonų dolerių, kuriuos V.Janukovičiui remti jau išleido įtakingi rusų biznieriai oligarchai. Todėl V.Putinui nebelieka nieko kita, kaip kartoti, jog Ukrainos įvykius inspiravo Vakarai. V.Putino agresyvi kalba, pasakyta jam neseniai viešint Indijoje, vertinama vienareikšmiai kaip naujojo šaltojo karo paskelbimas. Vis daugiau Vakarų ekspertų baiminasi, kad, rinkimus laimėjus V.Juščenkai ir Ukrainai slystant iš Maskvos orbitos, V.Putinas gali imtis drastiškų priemonių prieš nedideles kaimynines šalis. Visų pirma pasinaudojant energetiniais svertais sukelti ekonominę ir politinę sumaištį Baltijos valstybėse. Kai dėl grūmojimų Vakarams, tai jeigu pataikaujantys V.Putinui Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos vadovai G.Šrioderis, Ž.Širakas bei S.Berluskonis gal ir bijo Kremliaus rūstybės, tai JAV, nors ir susiduriančios su didelėmis problemomis Irake, nė kiek neišsigando. Bent jau artimiausiu metu, įtakingų ekspertų nuomone, nepaisant didžiulio branduolinio arsenalo, Rusija negali kelti didelės karinės grėsmės. Juk net pačios Rusijos ekonomistai pripažįsta, kad 140 milijonų gyventojų turinti Rusija savo ekonomine galia teprilygsta tik 15 mln. gyventojų turinčiai Olandijai.
Kitas dalykas, Kremlius ir V.Putinas ne juokais išsigando oranžinės Kijevo revoliucijos ne tiek dėl savo statytinio V.Janukovičiaus, kiek dėl panašių įvykių pačioje Rusijoje! Nesvarbu, kad demokratijos jėgos joje išsklaidytos ir demoralizuotos. Juk mažai kas galvojo ir net neprognozavo, kad taip staiga prasidės masinis pilietinis judėjimas Ukrainoje. Neatsitiktinai vienas Rusijos opozicijos veikėjų, Jabloko lyderis Grigorijus Javlinskis pareiškė, kad įvykiai Ukrainoje įkvėps ir Rusijos demokratijos jėgas atgimti.
Neatsitiktinai Kremliaus kontroliuojami televizijos ir radijo kanalai labai susierzinę komentavo Vilniuje įvykusią tarptautinę konferenciją Transatlantinio bendradarbiavimo iššūkiai ir galimybės plačioje ir laisvoje Europoje. Konferencijoje buvo aiškiai konstatuota, kad šiuo metu Rytų Europos ir net Pietų Kaukazo ateitis sprendžiama Kijeve ir nuo tų įvykių baigties priklausys viso šio regiono likimas. Deja, Vilniaus konferencijos dalyviai pripažino, kad Rytų Europos ateitis daug kuo priklausys ir nuo Rusijos. Pasak prancūzų politologės ir Rusijos reikalų ekspertės Mari Mendras, Rusijos prezidentas V.Putinas tapo nestabilumo faktoriumi, nes jis demokratijos plėtrą Rytų Europoje ar Kaukaze, pirmiausia Gruzijoje, vertina tik kaip Rusijos galios ir įtakos silpninimą. Akivaizdu viena: įvykiai Ukrainoje po L.Kučmos konvulsijų ir faktiško atsisakymo remti V.Janukovičių gali pakrypti nenuspėjama linkme. Atvira L.Kučmos ir V.Janukovičiaus konfrontacija galbūt bus naudinga opozicijos lyderiui V.Juščenkai. Tačiau gali atsitikti ir atvirkščiai, nes iki gruodžio 26-osios dar nemažai laiko. Sunku patikėti, kad L.Kučmos senieji partiniai aparatčikai, susivieniję su laukinio kapitalizmo oligarchais, sutiktų pasiduoti be kovos. Be abejo, nesėdės sudėjęs rankas ir Rusijos prezidentas. Nesvarbu, kad savo pagrindiniu užsienio politikos prioritetu pasirinko naujo bloko kūrimą, į kurį įeitų Rusija, Indija ir Kinija.
© 2004 "XXI amžius"
|