Pirmasis puslapis
Aktualijos
Credo
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

LIETUVIŲ GODOS

Du pokalbiai su monsinjoru Alfonsu Svarinsku

Mons. Alfonsas Svarinskas Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Gerai prisimenu 1998 metų kovą… Tuomet laukėm pavasario, laukėm Kovo 11-osios, laukėm Velykų…

Ėjau nešinas radijo magnetofonu pas monsinjorą Alfonsą Svarinską paimti interviu, nes rengiau Lietuvos nacionalinio radijo eilinę laidą „Lietuvių godos” apie Kristaus kančią ir mirtį. Laidoje tuomet pristačiau A. Frossard’o knygos „Jono Pauliaus II pasaulis” skyrių „Pasaulio būklė”, su savo pamąstymais bei Lietuvos žmonių būties vertinimais. Taigi, eidamas pas gerbiamą monsinjorą, net neabejojau, kad jis, patyręs tiek vargų sovietiniuose kalėjimuose, tiek tardymų, o vėliau ir pasityčiojimų gulage, labiau už kitus suvokia melo ir prievartos niekšybes, tiesos bei laisvės vertę. Nė kiek neapsirikau pasirinkęs laidos pašnekovą, nes jis, kaip ir visada, buvo tiesus, atviras, tvirtai besilaikantis savo nuostatų, ir, kaip ir dera užgrūdintam kovotojui, be jokių užuolankų išsakė savo nuomonę į pateiktus klausimus.

Savo kukliame bute jis man neatrodė esąs panašus į tą aikštingą, karštą oratorių, o greičiau į mąstytoją, gyvenimo filosofą, pirma reiškinius analizuojantį ir tik po to juos garsiai pasakantį. Todėl žvelgdamas į jį maniau, o ir dabar manau, kad monsinjoras A. Svarinskas yra vienas žymiausių praėjusio ir šio amžiaus kunigų, kuris, skelbdamas Dievo žodį bažnyčioje ir už jos slenksčio, daug tiesos pasako ir apie žemiškus dalykus, nors jie ir labai skaudūs mums atrodytų.

Dabar – 2004-ųjų gruodis. Laukiam šv. Kalėdų. Vėl einu pas monsinjorą imti interviu, tik šį kartą jau gerus dvejus metus esu laisvas nuo radijo pareigų. Dabar mūsų pokalbis bus paskelbtas „XXI amžiaus” laikraštyje. Tačiau norėdamas, kad skaitytojai geriau suprastų šių dienų monsinjorą A.Svarinską, pabandysiu supažindinti juos su anų metų mūsų pokalbiu ir tik po to pateiksiu antrąjį mūsų pokalbį.

1998 metai. Pirmasis pokalbis

Ir aš, būdamas labai jaunas (net septyniolikos neturėdamas), buvau kalintas už tai, kad mylėjau Lietuvą ir Dievą. Mane įskundusiems seniai atleidau. Praėjus daugeliui metų matau, kaip gudriai veikia jėgos, norėdamos mūsų Tėvynę vėl įtraukti į užburtą blogybių ratą. Kokias klaidas daro mūsų valstybės vadovai, rūpindamiesi laisvės įtvirtinimu bei kasdieniu žmonių gyvenimu ir jų ateitimi?

Senos klaidos politikoje skaudžiai atsiliepia. Po Kovo 11-osios reikėjo paskelbti iš Seimo tribūnos, kad visa, ką bolševikai pavogė (ar žemę, ar namą, ar fabrikus) yra grąžinama teisėtiems savininkams arba jų įpėdiniams per kokius dvejus, penkerius metus ar per ilgesnį laiką. Paskirti, pavyzdžiui, specialius komisarus, kad nomenklatūrininkai negalėtų išvogti žmonių turto. Anais metais, tarkime, Šilalė juk buvo pavyzdys Lietuvai. Jaunųjų ūkininkų šiame krašte buvo daugiausia! O dabar?

Reikėjo (šiandien irgi dar nevėlu) atsikratyti marksistinio mentaliteto ir ne viskam taikyti ekonominius rodiklius. Sąjūdžio pradžioje veik kiekvienas prelegentas viešuosiuose susirinkimuose jausdavo reikalą priminti, kad jaučiamas didelis „dvasinis stygius”. Dabar niekas nebedrįsta pasakyti, kad jaučiamas dvasinis stygius. O jis šiuo metu daug aktualesnis. Tai jau dvasinė krizė. Galima vogti, galima meluoti. Reikėjo įstatymiškai aprobuoti desovietizaciją.

Po Maskvos pučo tam buvo tinkamos sąlygos. Tuomet neobolševikai nebūtų galėję ateiti į valdžią, išvogti bankų, prichvatizuoti gamyklų ir sugriauti dorą Lietuvos žmonių širdyse. Deja, nieko nepadaryta… Bet ir dabar dar nevėlu. Reikia apvalyti tautos kūną nuo parazituojančių elementų. Pasistengti iš naujo pertvarkyti švietimo sistemą. Zigmas Zinkevičius ir Vilniaus apskrities viršininkas Alis Vidūnas 1997 metais įkūrė Vilniaus krašte ne vieną dešimtį lietuviškų mokyklų. Bet po to prasidėjo kampanija prieš švietimo ministrą. Net ir kai kurie krikščionys demokratai metė ne vieną akmenį į ministro daržą. Šita akcija akivaizdžiai parodė, kas yra kas. Vidurinių mokyklų direktorius (ir aukštosios ne išimtis) skirdavo KGB. Dar daugiau buvo mokyklų vadovų, atvirai nusistačiusių prieš Lietuvos Respubliką. O ministras jų negali atleisti, nes teismas grąžina atgal į buvusias pareigas. Nejaugi nebuvo įmanoma sutvarkyti neobolševikų sujauktų įstatymų? Peršasi liūdna mintis, kurią ne kartą esu išsakęs, kad marksizmas ir degtinė išplauna smegenis ir susilpnina valią. Todėl ir toliau kairioji spauda ir „pilstukas” žudo Lietuvą. Ką padės kilnios idėjos girtaujančiai tautai?

Reikėtų gerokai pertvarkyti televizijų programas. Pirmiausia valstybinės: nejaugi mes už savo pinigus turime žiūrėti šlamštą? Ar kalti tik neobolševikų sukurti įstatymai? Niekaip nesugebame susitvarkyti su ta pornografija, rimtai kovoti su girtuoklyste. Nejaugi taip sunku uždrausti įvežti alkoholinius gėrimus iš užsienio? Negana to, kad įvežame, bet ir keturgubai lupame už tuos importinius gėralus! Laikas baigti tą alkoholinių gėralų reklamą, tai yra propagandą tiek spaudoje, tiek televizijoje. Ar ši problema neįveikiama?

Reikia priversti visus laikytis įstatymų ir visiems taikyti vienodas bausmes. Žmonės tvirtina, kad ir vėl prasideda „blato” laikai. Vilniuje, pasak daugelio žmonių pasakojimų, yra specialus kalėjimas nusikaltusiems teisėjams, prokurorams ir policijos komisarams. Lukiškėse dar egzistuoja sovietinė tvarka ir dažnai girdima rusų kalba. Nejaugi neužteko aštuonerių metų reformai ir tvarkai įvesti?

Padidintos teisininkų algos, kurias kai kurie Temidės tarnai vadina arbatpinigiais, jau atspindi ir rezultatus: Kaune jau nebesusitvarkoma su chuliganais. Vienas teisėjas už pusseserės išžaginimą nusikaltėliui skyrė dvejus su puse metų kalėti. Pritaikius įvairias amnestijas, tas ir vėl bus laisvas. Ne vienas teisėjas nusikaltėlį ir iš teismo salės paleidžia. Ar nevertėtų atšaukti teisėsaugos ir teisėtvarkos darbuotojų privilegijas ir sugriežtinti įstatymus, susietus su teisėjo atsakomybe?

1996 metų spalio mėnesį Seimo kairioji dauguma išvijo iš kariuomenės Dievą. Mat jiems nepatiko, kad rugsėjo 8-ąją, tautos šventės dieną, Šiluvoje „Geležinio vilko“ garbės kuopos dešimt karių priėmė Pirmąją Komuniją ir du buvo pakrikštyti. Iš Seimo tribūnos pasigirdo neobolševikų balsai: neleisime Svarinskui dirbti juodo darbo ir ant grindinio klupdyti karius. Pirmame balsavime Lietuvos kariams buvo neleista atlikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsniu numatytų religinių apeigų. Kažkam užprotestavus, tą pačią dieną perbalsavo pagal neobolševikų pasiūlytą tezę: „Kariai gali atlikti savo religines apeigas laisvu nuo tarnybos metu, vadui leidus”. O laisvas laikas kariuomenėje – nuo 19 iki 21 valandos. Tačiau vadas privalo ne tik leisti, bet ir sudaryti sąlygas kareiviams atlikti religines apeigas. Šiemet, Vasario 16-ąją, kariai po civilinių šventės apeigų nuėjo namo, nes negalėjo dalyvauti iškilmingose pamaldose Katedroje. Ar ne laikas Seimui grąžinti Dievą į Lietuvos kariuomenę? Taigi reikia ne kalbėti apie patriotizmą, bet veikti ryžtingai ir neatidėliotinai!

Kiek daug sulaužyta iečių dėl Lietuvos žmonių vienybės, tačiau sakantys tiesą į akis dažnai apšaukiami piktais ar net melagiais. O piktas nusidėjėlis, nusikaltėlis, atvirkščiai – geras ir teisingas. Nejaugi taip ir nesulauksime viešos atgailos tų, kurie neša sunkią nuodėmę už Lietuvos išdavimą?

Manau, kad ne! Ir drįstu manyti, kad būsimos kartos ne visai supras ir mus, kovojusius už dvasinius dalykus ir palikusius nelaiminguosius su ta amžina jų nuodėme. Inteligentijos požiūris į daug svarbių dalykų siejamas su pinigais. O dvasios parduoti nevalia už jokius pinigus!

Kokių, jūsų nuomone, priemonių reikėtų imtis, kad Lietuvoje būtų mažiau įtampos?

Reikėtų surinkti ir paskelbti visą bolševikų nusikaltimų medžiagą ir pakviesti dar gyvus nusikaltėlius, susietus su represijomis: pirma, jas apgailėti, antra, patiems savo kaltes išpažinti ir, trečia, skriaudas atitaisyti, kiek tai dar įmanoma, aukoms atsilyginti. Tai vienintelis kelias į santaiką. Gal prieš tai Seimo kairiesiems reikėtų surengti ekskursiją į Tuskulėnus, Rainius ir buvusius KGB rūmus. Jei dar jie turi bent kiek sąžinės, tai tikrai apgailės savo tėvų, brolių ir savo nusikaltimus.

Reikia suregistruoti visus NKVD, MGB, GRU darbuotojus ir skrebus, juos apklausti ir paskelbti apie jų „darbus” viešai. Kur girdėta, kad dabar MGB darbuotojai liudytų (ir liudija!) prieš taurius Lietuvos žmones, laisvės kovotojus. Taip apverčiama istorija aukštyn kojomis. Kokia ironija! Reikia išleisti bolševizmo archyvo keturis tomus (1940-1941 metų nusikaltimai), pulkininko J. Petruičio knygą „Kaip jie mus sušaudė”. Tokios ar panašios literatūros mokyklose nėra. Turi dėl to susirūpinti istorijos mokytojai! Reikia turėti rimtos ideologinės literatūros. Būtinai reikia! Nuolat turėtų būti papildomos ir popiežiaus Pijaus IX enciklikos 1) prieš bedieviškąjį komunizmą, 2) nacionalsocializmą ir 3) itališkąjį fašizmą.

Visus, kurie išvogė bankus, griovė dorą ir iki šiol veikia komunistiniame pogrindyje, būtina patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Reikia visus nusikaltimus užfiksuoti. Po teismo galima juos ir amnestuoti. O dabar laikas bėga, palikdamas jaunosios kartos sąmonėje ne iki galo suvoktus svarbius dalykus. Reikia, jog visi žinotų, kad už savo nusikaltimus anie gavo bausmę ir kad kiekvienas nusikaltimas yra baudžiamas. Lietuvoje buvo daug ir baisių okupacijos nusikaltimų, o nusikaltėlių nėra! Būtų juokinga, jeigu nebūtų dėl šito graudu.

Bažnyčia visiems sako: ateikite ir būsite išganyti! Jūs pats, monsinjore, kažkada man sakėte, kad savo priešams atleidote, ir būtumėte laimingas, jei buvę komunistai gailėtųsi dėl padarytų blogybių. Gerai būtų, jei taip būtų… Tačiau turbūt reikės ilgo Bažnyčios ir pasauliečių darbo, kad visi lietuviai imtų tikėti Dievo tiesa, taigi įsileistų tą tiesą į širdis. Gal tada ir tikra santarvė apgobtų Lietuvą?

Kaip pirmą veiksmų punktą siūlau: grąžinkime bolševikų pavogtą Dievo sekmadienį, skirtą Jo garbinimui, sielos išganymui ir kūno poilsiui.

Tikėjimas – Dievo dovana, duota žmogui.Taigi tikėjimo dovanos reikia prašyti pačiam. Bažnyčia meldžia šios dovanos visiems žmonėms. Pirmiausia valstybė turi sutvarkyti žmonių gyvenimą taip, kad visi galėtų ieškoti tiesos, ją surasti ir ta tiesa dalytis su kitais. Ne visada ir dešiniųjų Vyriausybė, pavyzdžiui, sutvarkydavo visuomeninį transportą, kad žmogui būtų lengviau pasiekti bažnyčią... O dabar sekmadieniais dėl vadinamojo benzino „taupymo“ žmonėms reikalingi autobusai neišvažiuoja į reisus. Kasmet Gavėnios ar Advento viduryje, viešai reklamuojant, būdavo organizuojami visokie „prezervatyvų baliai” ar „striptizų parodos”, palydovių reklama, biznio šou panaudojant religinę tematiką. Tokiai kultūrai ir transporto, ir pinigų yra. Šitokie dalykai nepasitarnauja Lietuvos dvasiniam atgimimui ar reklamuojamai santaikai. Reikia dirbti ir kovoti drauge, petys į petį ir Seimui, ir mokyklai, ir Bažnyčiai. Ugdyti dorus piliečius, idealistus – vardan tos Lietuvos. Dorus Lietuvos patriotus reikia palaikyti ir tinkamai pristatyti visuomenei. Tada nereikės nė tos santarvės propagandos. Per tautinę savastį ir patriotizmą ji ateis nejučiomis, natūraliai į visų Lietuvos piliečių širdis.

* * *

Toks pokalbis su kun. A. Svarinsku per Lietuvos radiją laidoje „Lietuvių godos“ įvyko 1998 m. balandžio 4-ąją. Kaip matote, laikas patvirtino anuos monsinjoro žodžius. Tik ar daug kas į juos tada įsiklausė? Juodus ir raudonus tie žodžiai mažai pabaltino, o iki valdžios storaodžių, anot žmonių, jie nepriėjo. Gal daugelis manė, kad viskas susitvarkys savaime, kad laisvė – tai toks stiprus vaistas, kuris savaime išgydo tas susikaupusias blogybes. Bet... Laisvė tik tada paveiki, anot monsinjoro, kai ji esti suvokta mūsų pačių kartu su tiesa ir meile. Praplėtę šią mintį, galime pasakyti taip: laisvė turi tvirtėti kartu su teisingumu, kurio žmonės trokšta iš savo įstatymdavių, kuriuos jie išsirenka, ir iš valdžios atstovų, kurie reguliuoja realias gyvenimo sąlygas, kad jo pamatas būtų sutvirtintas aukščiausiosios kokybės dora. Taip turėtų būti, bet ar taip yra?

Ar taip buvo elgtasi per tuos keturiolika atkovotos laisvės metų? Ne visų ir ne visai taip. Prezidento apkalta parodė mūsų institucijų aplaidumą ir skystablauzdiškumą, baimę laiku pasakyti tiesą, o taip ir auginami nusikaltėliai. Nors reikėjo ir buvo būtina parodyti drąsą ir principingumą savam ar svetimam nedorėliui.

Šitaip galvodamas ir pasibeldžiau šįmet, žiemos pradžioje, į monsinjoro A. Svarinsko namų duris. Tas duris svetingai atidarė pats buto šeimininkas. Tariau: „Garbė Jėzui Kristui“. Atsakė: „Per amžius. Amen“. O vėliau ir klausimą pradėjau nuo žodžio „garbė”.

2004 metai. Antrasis pokalbis

Garbė mums – Lietuvai, apsigynusiai nuo rusų carų jungo, nuo sovietų savivalės ir nuo kitų „gerų” kaimynų. Garbė visiems jos dukroms ir sūnums, stojusiems į nelygią kovą ir nugalėjusiems. Bet ar garbė visiems tiems, kurie ta iškovota laisve naudojasi, ją įtvirtina tik paviršutiniškai, nes tik šitaip ją suvokia?

Kalbant apie laisvės įtvirtinimą, visų pirma privalu apibrėžti, koks turinys yra įdedamas į šią sąvoką. Kuriam tikslui siekti bus suteikta laisvė? Kokios laisvės mes norime? Ar laisvės klestėti smurtui, grobimams, žudymams, ar laisvės didžiadvasiškai kūrybai? Ar laisvės klestėti neteisingumui ir neteisėtumui, ar laisvės, tiesą ginančios? Nejaugi reikia laisvės tautos nuodijimui ir savižudybei, dabar dar brukamos minties įteisinant idėją – „laisvės” žudyti negimusią gyvybę? Gal norime laisvės ugdyti kosmopolitizmą, ar laisvės tik spekuliuoti laisve?

Pagaliau ar norime laisvės kryžiuoti Kristų ar norime laisvės įgyvendinti Kristaus idealams?

Valstybės vadovai turi visų pirma apsispręsti, kokią laisvę reikia pasirinkti ir įtvirtinti: tikrą laisvę ar laisvės mišrainę. Tikrą laisvę dar reikia sukurti; ir apsaugoti, ir apginti, ir išpuoselėti. Tikroji laisvė yra tokia, kuri ugdo, kuria šventą tautišką Lietuvą. Jeigu tautišką, tai ir patriotišką, jei patriotišką, tai ir pilietišką, apie kurią B. Brazdžionis yra pasakęs: „Kristau, su tavim eina tautos gyventi, su tavim eis visa Lietuva“.

Čia reikėtų dar pridurti, kad krikščioniškoji dora turi būti išjausta, kaip ir istorinė tiesa. Abi - sąmoningai suprastos, rodo teisingą gyvenimo kelią.

Na, ar daug kas žino apie rašytojo R.Keturakio knygą „Kulka Dievo širdyje“? Tai mūsų naujoji istorija. Ją reikia pamilti ir vertinti.

Tačiau vieni sako, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Kiti – kad istorija moko, kad niekas iš istorijos nepasimoko. Iš dalies teisūs ir vieni, ir kiti. Rezultatas priklauso nuo žmogaus meilės tiesai ir valios ryžtingai ginti tą tiesą. Gyvenimo patirtis liudija, kad naudinga ir reikalinga bent retkarčiais pažiūrėti į praeitį. Ir Bažnyčia ragina per Gavėnios rekolekcijas ir per visą Adventą permąstyti bent vienerius savo gyvenimo metus. Iš tikrųjų kiekvienam naudinga peržvelgti ir savo asmeninę praeitį. Tada pamatysime savo klaidas ir lengviau jų išvengsime ateityje. Galop suprasime, ar mūsų mentalitetas yra krikščioniškas ir lietuviškas, o gal dar, mums patiems nejaučiant, jis tebėra sovietinis. Ir ar greitai šito nusikratysime – dar neaišku.

Manoji praeitis, prisiminus 14 laisvės metų, man sako, kad didelių klaidų nebuvo, kad įvairios prielaidos ir prognozės daugeliu atvejų pasitvirtino. Tik bėda, kad negalėjau padaryti didesnės įtakos aplinkiniams. Kartą, aplankęs sergantį, Amžinąjį jam atilsį, kardinolą Vincentą Sladkevičių, buvau paklaustas, kas gero Vilniuje. Atsakiau tuomet taip:

- Eminencija, blogai. Atkasiau savo tanką, o jis surūdijęs ir nebetinkamas.

- O kam tau jis reikalingas?

- Eminencija, jei aš kalbėčiau nuo tanko Lietuvoje, kaip Borisas Jelcinas Maskvoje, manęs būtų paklausę ir klausytų daugelis.

Galų gale mane supratęs, kardinolas linksmai nusijuokė.

Prieš nemažai metų Jurbarko klebonas man sakė: „Esi jau nurašytas“. Ir pasakė tiesą. Džiaugiuosi, kad okupacijos metais buvau nenurašytas. Ir galėjau Dievui ir Bažnyčiai paaukoti jaunystę bei visą gyvenimą.

Nėra ateities be praeities. Ne mes pradedame istoriją. Mes tik įsitraukiame į istorijos tėkmę. Žmonės be istorijos – vaikai, tvirtino J.Basanavičius. O kiti mano, kad šitą tiesą žinojo ir romėnai.

Pirmiausiai mes, katalikai, prisiminkime Bažnyčios istoriją, o visi Lietuvos gyventojai – ir Lietuvos istoriją. Tada neteks gailėtis, kad savo gyvenimu neįminėme aiškių pėdsakų tame Golgotos kelyje. Žmogaus gyvenimas yra trumpas ir nepasikartoja. Todėl nevalia gaišti arba veltui leisti laiko.

Giedodami himną kartojame Vinco Kudirkos žodžius: „Vienybė težydi...” Per amžius daug buvo sulaužyta iečių dėl tos tautos vienybės (ypač tada, kai ėmė kurtis valstybė). Ko, jūsų nuomone, reikėtų imtis, kad Lietuvoje būtų mažiau įtampos, kad palikta komunistų juodoji nuodėmė imtų tirpti, nykti?

Visų pirma nuodėmė negali nei tirpti, nei nykti. Ji – jau įvykęs faktas. Nuodėmė gali būti tik išpažinta, apgailėta, atsiteista ir atleista. Net ir po to nuodėmė lieka kankinančiu priekaištu sau, sielos randu, kurio negali visai neskaudėti. Ir čia nieko nepadarysi, nes žmogus yra toks Dievo kūrinys, kuriame Dievas įkūnijo sąžinę. Tokia yra individo nuodėmė. Bet dar žiauresnės yra valstybių, režimų, įvairių sistemų nuodėmės dėl išžudytų ir tebežudomų tautų, dėl atimtos teisės būti, gyventi, dėl suluošintų gyvenimų. Už tai komunizmas, kurio juodoji nuodėmė kaip tik ir priklauso šiai kategorijai, buvo, yra ir bus smerkiamas. Neužmirškime Čečėnijos. Juk, atrodo, tik vakar taip darė ir mums. Taigi valstybė, kurios viena ideologijos krypčių yra žudymas, – smerktinas dalykas. Komunizmo ideologija, jos koncepcija tampa juodąja nuodėme, kai sukuriama ir funkcionuoja sistema, įgyvendinanti, realizuojanti tą koncepciją. Pagrindinis vaidmuo įgyvendinimo mechanizme tenka represinėms struktūroms. Vadinasi, juodoji nuodėmė lyg ir susideda iš dviejų dalių: bendra atsakomybė už koncepcijos realizavimo padarinius ir atsakomybė už individualų indėlį dalyvaujant represinėse struktūrose. O kiek šiandien pasiteisinimų ir spekuliacijų šiuo klausimu! Išpažįstami ir mėginami pateisinti tik tie nusikaltimai, kurie ir taip visuomenei yra žinomi. Mėginama net teisiškai pagrįsti, kad galimi nusikaltimai be bausmės ir pasmerkimo, kitaip sakant, nusikaltimo pateisinimas, nepriklausomai nuo jo masto. (Ak, ta Pakso Prezidentūros afera!)

Dabar dėl Lietuvos žmonių vienybės. Kiekvienas suprantame, kad negausioms tautoms, kokia yra Lietuva, ypač yra aktuali vienybė. Žmonių niekada nesuvienys kerštas, neapykanta, skriauda, pavydas, išdavystė. Žmones vienija dora, tikras tikėjimas, teisingumas, teisėtumas, meilė ir pasiaukojimas savo gimtajam kraštui. Tik tokios vertybės ir gali būti tautos vienijimosi pagrindu. Ir kuo didesnė tautos dalis išpažins šias vertybes ir jomis vadovausis, tuo tvirtesnė ir ilgalaikė bus Lietuvos žmonių vienybė, nebijanti jokių negandų.

„Lietuvos aido” laikraštyje (Nr. 37, 2004 02 14) buvo išspausdintas jūsų kreipimasis į Lietuvos patriotus. Ten pasakyta: „Tikėkimės, kad A. Brazausko partija dabar, šiuo atsakingu laikotarpiu, nepadarys naujos išdavystės, bet stengsis išpirkti savo praeitį...“ (Čia omenyje turėta Prezidento apkaltos baigtis.) Mano manymu, Lietuva – viena, bet joje yra penktoji kolona! Už tai ir reikia visiems lietuviams, ir kairiesiems, ir dešiniesiems, gelbėti valstybę ir nepriklausomybę... Pakomentuokite plačiau šią mano mintį, taip pat ir savąją, kuri yra jūsų kreipimesi į Lietuvos patriotus „Lietuvos aido” laikraštyje.

1940 metų birželį bolševikai okupavo visą Lietuvą. Ne jos dalį ar dvi. Ilgoje kovoje ir su naciais, ir bolševikais kovojo vienui viena ir visa Lietuva. Išskyrus saujelę išdavikų – kolaborantų. Prisimenu Maskvoje, per TTG katalikų komiteto pirmąją spaudos konferenciją, BBC atstovas manęs paklausė: „Ar daug yra Lietuvoje kunigų disidentų?“ Negalvodamas atsakiau, kad Lietuvoje kunigų disidentų nėra. „O jūs?“ Paaiškinau, kad žodis „disidentas“ lietuviškai pirmiausia atitinka „laisvamanio“ sąvoką. O Lietuvoje yra laisvės kovotojai ir nedidelis skaičius kolaborantų. Po tos konferencijos šis terminas pasklido ir Lietuvoje. Nėra dviejų Lietuvų, o tik viena, turinti tą pačią kalbą, istoriją ir tragiškai didingą praeitį, kurią mes, lietuviai patriotai, mylime ir už ją kovojame.

Priešai mums perša dviejų Lietuvų sampratą, norėdami mus suklaidinti, padalyti ir Lietuvą sunaikinti dalimis. Bet manau, kad jie gerokai prasilenkia su mūsų tautos istorija.

Lietuva man viena!

Aišku, mes, lietuviai, turime būti budrūs, nes Gudijoje, už 35 kilometrų nuo Vilniaus, išrikiuoti rusų tankai. O, kad Gudija arba Rusija būtų nuo Lietuvos už dviejų ar daugiau valstybių! Tada tėvynėje būtų mažiau netvarkos. Ir mūsų Prezidentūroje, Seime ar ir Vyriausybėje. Tada ir gerieji Lietuvos žmonės, o tokių dar daug, būtų daug drąsesni ir saugesni. Ir nebūtų, kaip dabar skamba per žiniasklaidą, to laukinio kapitalizmo, kada kaimo moterys verčiamos naktimis siūti už vergiškus litus. Mat naujieji kapitalistai, arba, tiesiai sakant, spekuliantai, nemoka numatytų mokesčių valstybei ir padorių algų darbininkams, kad šie aprūpintų vargingai gyvenančias šeimas.

Norėčiau Lietuvos žmonėms priminti dar vieną svarbų mūsų gyvenimo reiškinį. Per paskutinį surašymą Lietuvoje gyveno, tai yra užsirašė 80 proc. katalikų. Deja, bažnyčias lanko tik 5-10 proc. Pamąstykime ne tik per Gavėnios rekolekcijas kiekvienas, jei norime, kad rekolekcijos būtų prasmingos, ir savęs paklauskime: ar aš esu katalikas? Šito kiekvienas turi klausti ir per Adventą, laukdamas Viešpaties užgimimo. Tad klauskime: ar aš savo gyvenimą kuriu Dekalogo – Dešimties Dievo įsakymų – pagrindu? Katalikai, kurie gyvena kosmopolitine pasaulio dvasia, yra blogi. Ir okupacijos metais, ir dabar blogi katalikai savo gyvenimu labai kenkia Dievo Bažnyčiai, kaip ir tie buldozeriniai ateistai arba mūsų dienų modernistai. Taigi ir šiųmetė, buvusi Gavėnia, prieš įstojant mums į NATO ir ES, buvo labai svarbi. Tuo labiau dabar, tapę šių organizacijų nariais, turime apsispręsti – su Kristumi mes ar prieš Jį? Sėjame ar barstome? Ar po Advento sulauksime džiugios naujienos, o ir Briuselio galvose – prašviesėjimo? Ar būsime stimulas ir jėga, kad ES įstatymuose krikščioniški postulatai įgytų prioritetą?

Ir naujomis sąlygomis turime išlaikyti savo katalikišką tikėjimą ir meilę Lietuvai: kalbai, istorijai, papročiams ir tradicijoms. Įstoję į Vakarų sąjungas, būsime apsaugoti nuo penktosios kolonos ir vakarykščių veikėjų okupacijos. Turėsime tiek, kiek dirbsime ir kovosime vardan tos Lietuvos! Juk niekas neliepia ir nelieps mums savos dvasios okupuoti!

Artėjančių Kalėdų, Kristaus gimimo šventės, proga raginu žmones visa širdimi grįžti prie Dievo. Dievas, kaip tvirtina ispanų kilmės prancūzų rašytojas Bernanas, kiekvieną krikščionį ir kiekvieną krikščionišką tautą yra pašaukęs atkurti Kristaus ramaus gyvenimo Nazarete, Jo mokymo laikų ar Golgotos kelio fragmentą. Stipresniems tenka eiti Golgotos keliu.

Dievas matė, kad Lietuva yra stipri. Argi silpna tauta būtų galėjusi ant tėvynės laisvės aukuro sudėti apie milijoną savo sūnų ir dukrų gyvybių? O kūdikiai, mažamečiai vaikai ir garbūs seneliai? Tai irgi ateities turtas ir praeities garbė!

Dėkodami Dievui už tokią praeitį, kurią Jis buvo lėmęs, prašykime Jo palaimos geresnei ir laimingesnei ateičiai.

Tik su Jo, su Dievo, pagalba sukursime naują, šventą, sočią ir demokratinę Lietuvą. Tikėkimės, kad būsime gražiu pavyzdžiu Europos tautoms.

2004 metų šv.Kalėdų rytą visiems iš visos širdies linkiu grįžti prie Dievo tikintis, kad Jis padės grąžinti bolševikų pavogtą sekmadienį, kuris, kaip jau sakiau, yra skirtas Viešpaties garbei, sielos išganymui ir kūno poilsiui. Linkiu džiaugsmingo Užgimimo ir atgimimo!

Dėkodamas už pokalbį, sveikinu ir jus, garbusis monsinjore, artėjančių Kalėdų proga, linkėdamas sėkmės ir sveikatos.

Tegul graži būsimos žiemos šarma šviečia tyru baltumu, prasidėjus antram jūsų iškilnios kunigystės pusšimčiui, kaip ir ta jūsų išmintinga, kovinga, šventa ir balta galva.

Kalbėjosi Balys URBONAS,
laisvės kovų dalyvis

Vilnius

© 2004 "XXI amžius"