|
Dėl pažymių rašymo už tikybą
Jei pasektume religijos mokymo mokyklose istoriją tiek Lietuvoje, tiek kituose kraštuose, matytume, kad vyko aštri, nuožmi kova už jaunimo sielas, tautų ateitį. Atėjus į valdžią socialistams, komunistams ar masonams, pirmiausia buvo stengiamasi išguiti tikėjimą, religiją iš mokyklų. Buvo prisidengiama garsiais laisvės, valstybės atskyrimo nuo Bažnyčios ir kitais šūkiais. Ta kova prieš Bažnyčią ir katalikišką mokyklą baigėsi mokyklų supasaulietinimu, kryžių ir tikybos pamokų išgujimu iš mokyklų. Apie tikybos problematiką dažnai rašė katalikiška XX a. trečio ir ketvirto dešimtmečių Lietuvos spauda. Pagrindinis prieškarinės parapijos antro kunigo (vikaro) rūpestis buvo mokykla. Dabartiniu laiku Lietuvoje tėra tik kelios katalikiškos mokyklos ir, nors tikyba laisvai pasirenkama, praktiškai ją lanko tik pradinių klasių ir kažkiek vidurinių klasių mokiniai. Į mokyklą ateina retas kunigas. Iki šiol labai sėkmingai vyksta praktiškasis jaunimo atitraukimas nuo Bažnyčios. Ne tiek veikia ateistinė propaganda, kiek pasidarbuoja praktiškasis materializmas, hedonizmas ir kiti dalykai. Dirbantys katechetai ir tikybos pedagogai supranta, kaip pasitarnautų pažymių rašymas per tikybos pamokas. Tačiau tam labai priešinasi kabinetuose sėdintys biurokratai. Pažymių rašymo ar nerašymo ginče siūlau pasinaudoti Lietuvos kankinio, kuriam Bažnyčia meldžia palaimintojo titulo, anuomet dar kunigo V. Borisevičiaus straipsniu ta tema.
Ar laipsnių rašymas negali pakenkti kapeliono užduočiai
Šis klausimas yra keliamas ir tarp pačių kunigų Lietuvoje
ir kitose šalyse, tačiau turbūt dėl to, kad klaidingai suprantama
tikybos esmė. Nereikia pamiršti, kad tikyba turi savo protinę dalį,
kurios užduotis yra pažinti Dievą, Jo apreiškimą, Išganytojo įsteigtąją
Bažnyčią, jos istoriją
Ypač aukštesnėse mokslo įstaigose labai
svarbi yra toji mokslinė pusė. Laipsniai rašomi ne už ką kitą, kaip
už žinias, įgytas iš religijos srities. Jeigu žinios teisingai įvertinamos,
tuomet nenukenčia moraliai mokinys nei kapeliono autoritetas. Nurodysiu
porą atsitikimų su laipsniais už tikybos žinias. Vienas mokinys,
laikydamas kvotimus į penktą klasę, gavo gerus laipsnius iš visų
dalykų, tiktai iš tikybos, nes jos ganėtinai nesimokė, gavo nepatenkinamą.
Man kiti mokiniai po kvotimų papasakojo, kad tasai neišlaikęs iš
tikybos vaikinas prieš kvotimus ironizavo tą patį klausimą, kurį
netyčia už valandos teko jam atsakinėti. Už pusės metų tas pats
vaikinas ir vėl laikė kvotimus, ir iš tikybos šiuo atveju gavo gerą
laipsnį. Po kvotimų atėjęs pas mane išpasakojo savo elgesį, manęs
asmeniškai nors neįžeidęs, atsiprašė, pažadėjo katalikybei ištikimybę
ir jau keli metai kaip pažadėjimą vykdo. Panašus atsitikimas buvo
su viena mergaite, kuri išlaikė kvotimus iš visų dalykų į trečią
klasę, išskyrus tikybą; dėl to jos nebuvo galima priimti ir pirmon
klasėn. Ši mokinė nuėjo į Realinę Marijampolės gimnaziją, kurioje
nebuvo dėstoma tikyba, tačiau katalikybei ištikima, ji net pasireiškė
kaip uoli ateitininkė. Pedagogas neapykantos dažniausiai susilaukia
ne dėl laipsnio, bet dėl neteisingumo arba dėl pašiepimo: Šaltumas
tuo tarpu ir sarkazmas, - kalba Pruneris, - taip pat ir ironiškas
pasielgimas dažnai atstumia ilgam laikui.
Vokietijoje, nors laikraščiuose buvo kilę ginčai
šiuo klausimu, tačiau laipsniai rašomi visur. Skirtumas yra tiktai
tas, kad kai kuriose vietose tikybos egzaminai daromi vienur raštu,
kitur atsakinėjama, kitur raštu ir žodžiu ir kai kuriose pagaliau
vietose išvedamas bendras laipsnis iš metinių pažymėjimų. Patyrimas,
tad ir kitų tikybiniu žvilgsniu pavyzdingų šalių praktika rodo,
kad mokslinė religijos sritis turi būti įvertinama pažymėjimais,
panašiai kaip kiti dėstomieji dalykai.
Šis straipsnis iš Tiesos kelio (1926, p.
155). Kalba šiek tiek taisyta.
Kun. Robertas Skrinskas
Domeikavos ir Lapių klebonas
© 2004 "XXI amžius"
|