|
Apie raganų medžioklę
Dabar iškilęs KGB rezervistų skandalas nieko ypatingo neatskleidė, nes vienokiu ar kitokiu laipsniu tam tikra visuomenės dalis užslaptintus dalykus, susijusius su KGB bendradarbiais, žinojo. Aiškiai buvo žinoma, kad Lietuvoje su KGB bendradarbiavo ne tik jau plačiau žinoma Šatrija ir du Liustracijos komisijos (vad. V.Damulis) surasti KGB karininkai K.Džiautas ir J.Sidabras, bet net keliasdešimt tūkstančių šio represinio aparato specų, ištreniruotų ir išmokytų, kaip pschologiškai apdoroti (t.y. sudoroti) net ir labiausiai užsigrūdinusį vyrą. Suprantama, jog sunku paaiškinti, kaip per ketverius metus komisija tesurado tik tuos du nusikaltėlius. Tačiau nesusipratimus paaiškinti darosi visai nesunku, kai dokumentaliai atskleidžiamas tas faktas, jog pats vyriausiasis Lietuvos saugumo garantas Valstybės saugumo departamento vadovas, prieš stodamas į šias pareigas, glaudžiai bendradarbiavo su KGB, svetimos valstybės, okupavusios mūsų kraštą, represine institucija, visame pasaulyje išgarsėjusia savo žiaurumu, ir buvo jos pripažintas kaip labai patikimas. O Liustracijos komisijos pirmininkas yra VSD vadovo pavaldinys, tad ir logiška, kad komisijos darbą tenka vertinti dvejetu. (Komisijos uždavinys buvo jau prieš dvejus metus paviešinti jai neprisipažinusius KGB informatorius, agentus, bendradarbius.) Nenuostabu ir tai, kad visi bendradarbiavimu su KGB įtariami aukšti pareigūnai Saugumo departamento yra išteisinami jiems išduodamos pažymos, kad sąmoningo bendradarbiavimo nerasta. Taip įvyko su Seimo nariu V.Pekeliūnu, kuris, gavęs tokią indulgenciją, netgi buvo paskirtas ypač svarbaus Europos komiteto vadovu, nors dokumentai rodo ką kita. Taip neseniai įvyko ir su Archyvų departamento generaliniu direktoriumi Vidu Grigoraičiu, kuris, pasklidus įtarimams apie jo bendradarbiavimo su KGB faktą, iškart gavo paneigimą iš VSD. (Beje, tikroji V. Grigoraičio pavardė turėtų būti Grigorjevas, nes jo tėvas Zakarijas Grigorjevas, paėmęs motinos pavardę, pakeitė ją į Grigoraitį, kartu atsisakydamas savo tėvo pavardės Šapiro.) O pats VSD vadovas A.Pocius, prieš perimdamas šias aukštas pareigas, irgi neigė bet kokį jo ryšį su KGB, sakydamas, kad kalbos apie priklausymą KGB rezervui yra tik gandų lygio.
Kilęs skandalas išryškino dar kelias negeras tendencijas Lietuvos politiniame gyvenime. Juk tokį pareigūną, kaip VSD vadovas, į šias aukštas pareigas turėjo prastumti irgi didžiulę įtaką turintys asmenys. Atsimename, kaip R.Pakso apkaltos metu tą atkakliai darė buvęs VSD vadovas. Tuo, kad buvęs VSD šefas nežinojo savo tuometinio pavaduotojo nuopelnų ir įsipareigojimų okupaciniam režimui, tikrai reikėtų suabejoti. Tada visai nesunkiai tampa paaiškinama, kodėl į VSD yra priimta daug buvusių KGB darbuotojų (netgi sarkastiškai juokaujama, kad į departamentą nepriimama, jeigu nesi tarnavęs KGB), kodėl ten užblokuotas kelias patriotiškai nusiteikusiems asmenims bei buvusiems disidentams (tokių faktų yra daug), kodėl sekami buvę kovotojai už nepriklausomybę ir pan. (Redakcijai yra žinoma, kai visapusiškai, rafinuotomis priemonėmis, yra sekami kai kurie jos darbuotojai.) Taigi svarbiausioji valstybės saugumo institucija yra valdoma visai ne tų žmonių ir atlieka ne tas funkcijas.
Skandalas atskleidė neįtikėtinus išaiškinimus. Pasirodo, pagal įstatymus, teisėtai galima meluoti. Tuoj pat po skandalo tiek Seimo Pirmininkas, tiek Premjeras, tiek Prezidentas pradėjo kiekvienas skirtingai aiškinti, ką jiems apie savo rezervavimą buvo pranešę abu apkaltintieji. Parodymai labai skyrėsi. Bet net ir tuo atveju, jeigu abu KGB rezervininkai buvo pakuždėję į ausį vienam ar kitam valstybės vadovui, nė vienas jų negalėjo suteikti jiems indulgenciją, kaip dabar stengiamais įtikinti. Prezidentas sako, kad neturime žvalgytis į praeitį, t.y. nepaisyti, kad VSD vadovas į savo pareigas pateko meluodamas apie savo biografiją ir nuslėpdamas svarbius jos faktus: jis melavo Seimo nariams, pritarusiems jo kandidatūrai į šį postą, jis melavo tautai, nes tautai per žiniasklaidą buvo parodyti jo melagingi žodžiai ir pan. Kodėl Prezidentas toleruoja melą, apgavystę? Gal todėl, kad ir Santaros-Šviesos organizacija, kurios vienu aktyviausių veikėjų ir netgi vadovų jis buvo, kaip rodo tie patys KGB dokumentai, buvo labai pasidavusi sovietinio saugumo įtakai ir atskirais atvejais netgi vykdė sovietinės valdžios valią? Gal. Tiesa, iš Prezidento pateisinančių pasisakymų galima suprasti, kad jis vadovaujasi valstybės interesais: Mūsų partneriai užsienyje turi aiškiai suprasti, kad šie žmonės nenusižengė Lietuvai, NATO ir Europos Sąjungai. Tačiau nuo kada kolaboravimas su labiausiai pasaulyje žiauriausiu represiniu aparatu, be to, okupaciniu, prilyginamas dorybei? Ar Prezidentas gali visiškai garantuoti, kad apkaltintieji pareigūnai visur elgiasi dorai? Tą patvirtinti ar paneigti galėtų tik išsamus tyrimas. (Be to, jau matėme vieno jų tariamą apeliavimą į dorumą, kai sekami net redakcijos darbuotojai.) Argi visuomenei jau viskas aišku, kaip buvo naikinama tauta, o gal visi pradėkime vaidinti, sakydami, jog ne mums aiškintis, kas kolaboravo su baisiausiu pasaulyje režimu, kas kovojo ir kentėjo Sibiro lageriuose, kas buvo skundžiamas ir kas skundinėjo, kas išmetinėjo iš darbo ir kas buvo išmetamas iš darbo, kas buvo šmeižiamas kolaborantų spaudoje ir kas šmeižė už pinigus ar karjerą partijoje bei valdiškame poste. Turi būti vertinamas ne tik lojalumas valstybei per paskutinius penkiolika metų, bet ir viso gyvenimo lojalumas okupacijos varguose vargusiai valstybei ir tautai. Priklausymas vadinamajam KGB rezervui ar net pačiam KGB tikrai nėra lojalumo Lietuvai patvirtinimas.
Kita vertus, gal Prezidentas vis dėlto galėtų paaiškinti, kada gi išties Lietuvoje vyko vadinamoji raganų medžioklė, kurią jis dabar dažnai mini. Juk bet kuriam politikui turėtų būti aišku, kad kalbos apie raganų medžioklę buvo įtaigotos visuomenei po 1991 metų pučo ir vėliau KGB įtakoje buvusios Lietuvos žiniasklaidos dėka (mat tada jau buvo žlugusios Lietuvos priešų viltys sunaikinti mūsų nepriklausomybę kariniu būdu). Nėra nė vieno atvejo, kad koks nors KGB darbuotojas ar agentas už savo nusikaltimus tautai būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tad raganų medžioklės faktiškai nebuvo. Priešingai, buvo visokeriopai ujamas Atkuriamojo Seimo pirmininkas V.Landsbergis (kartu su kitais Sąjūdžio aktyvistais) už savo ryžtingą poziciją atkuriant ir ginant Lietuvos nepriklausomybę. Tik stebėtis reikia, kaip jis atlaikė daugiau nei dešimt metų besitęsiusią raganų medžioklę. (Tas ujimas vyksta ir dabar, bet aukščiausieji valstybės vadai vaizduoja to nematą, taip pritardami ir netgi skatindami tolesnį šio aukščiausiojo Lietuvos pareigūno, ėjusio pareigas lemtingiausiu valstybei metu, juodinimą.) O gal Prezidentas raganų medžiokle vadina 1999 metais vos ne vos priimtą bedantį Liustracijos įstatymą, kuris netgi iš anksto atleido visus prisipažinusiųjų kagėbistų padarytus nusikaltimus, paslėpė juos po septyniais užraktais ir taip jokiu būdu neatstatė teisybės? Kokią raganų medžioklę įžvelgia Prezidento žodžius mikliai nusitvėręs nusipelnęs marksizmo profesorius Karosas? Apie kokį visuomenės audrinimą šiuo klausimu, kai praėjo penkiolika metų, kalba Ministras Pirmininkas? Prezidentas mini, kad reikia užversti puslapį. Kokį? - jeigu jis net nebuvo dar atverstas, kas buvo drąsiai, pilietiškai, konstituciškai ir įstatymiškai padaryta kitose valstybėse, atsikračius nusikalstamo totalitarinio režimo.
Aišku, tas puslapis tose šalyse buvo atverstas tik todėl, kad tų šalių valdžia nebuvo prigrūsta buvusio represinio aparato ir partinių mokyklų atstovų. Tad Prezidentui būtų gerai žinoti, kad jokios raganų medžioklės, bent kagėbistų atžvilgiu, Lietuvoje tikrai nebuvo. Laikas būtų aukščiausiesiems valstybės pareigūnams, (kom)partinių mokyklų absoventams baigti šią šmeižikišką temą.
Tie, kurie vis nenustoja kalbėti apie raganų medžioklę, turi pasvarstyti ir kitą šio klausimo pusę, kai dauguma Sąjūdžio aktyvistų bei kitomis formomis kovojusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę buvo išguiti iš valstybinių pareigų ir nustumti į gyvenimo užribį. Sąjūdiečiai (aišku, ne tie, kurie buvo užverbuoti to paties KGB ir uoliai vykdė destrukcinį darbą) buvo pradėti vyti iš darbo dar 1989 ir vėlesniais, jau nepriklausomybės metais. Dauguma jų (kartu su visa tauta) buvo apgauti investicinių čekių politikos, neteko jų pas juos supirkinėjusius LDDP palaiminimu įsigalėjusius apgavikus (dažnai iš to paties KGB rato) ir prarado bet kokias lėšas. Į valdžios aparatą, įvairias valdžios institucijas sugarmėjo (išskyrus vieną kitą atveją) okupacijos laikų gerbėjai, baigusieji partines mokyklas, KGB bendradarbiai (pagal įstatymą!), jau nekalbant apie Seimą, kur patriotiškai nusiteikusiems asmenims kelias buvo visiškai užkirstas (išskyrus irgi vieną kitą išimtį). Prieita iki to, kad buvę Sąjūdžio aktyvistai, matydami Sąjūdžio idealų suniekinimą, tautos apvogimą ir nuskurdinimą (o tą padarė apsukrieji, tariamai ištikimai nepriklausomybei dirbantys partinių ir KGB kvalifikacijos mokyklų auklėtiniai, urmu susigrūdę į visus valdžios lygius ir perėmę visus valstybės valdymo svertus), priima sprendimą užbaigti savo gyvenimą.
Negražu, kai aukščiausieji valstybės pareigūnai, gelbėdami savo garbę, skirtingai kalba, kad jiems buvo žinoma apie demaskuotus rezervistus. Prezidentas iš pradžių teigė, kad jam buvo žinoma apie VSD vadovo buvimą KGB rezerve, po to tai paneigė. Premjerui tas faktas esą nežinomas. Bet, atrodo, kad tą reikalą žinojo tik Seimo Pirmininkas. Galima tik nusistebėti, kad tiek jo partijos atstovas - dabartinis užsienio reikalų ministras, tiek į VSD vadovo postą jo pasiūlytas asmuo priklausė minėtam rezervui. Čia nejučiomis tenka prisiminti Seimo vadovo kilmę (jo tėvas aukštas KGB pareigūnas): kažkaip jau lyg ir netyčia padaroma tokį aukštą pareigūną, pastaruoju metu lyg ir darančio stiprią kaip valstybininko pažangą, nepuošianti klaida. Tačiau dar didesnę klaidą, jeigu tik taip įvardytume, padarė buvęs VSD vadovas. Tai jis visomis keturiomis pasisakė už dabartinį VSD vadovą, faktiškai jį ir prastūmė į šį svarbų postą. Tada gali kilti klausimas kokiam rezervui priklausė buvęs VSD vadovas?
O kai vienas partinės mokyklos atstovų, sugebėjęs (ne vien savo gabumais) būti ne tik sovietinės Lietuvos, bet ir nepriklausomos valdžios viršūnėse, skandalo įkarštyje nusišnekėjo iki to, kad nereikia žiūrėti, kas dirbo KGB, svarbu, kaip jis stiprino Lietuvos nepriklausomybę, tai jau galima suprasti kaip aukščiausią veidmainystę, kuri galima Lietuvoje, valdomoje panašių veikėjų. Sunkiai paaiškinama ir tai, kad ir Prezidentas faktiškai sako tą patį, tik kiek kitais žodžiais. Prezidentas faktiškai sutinka su KGB archyvų uždarymu, t.y. okupacinės valdžios tautai padarytų žvėriškų nusikaltimų slėpimu nuo visuomenės. (Kol kas ne VSD, bet visuomenė ir žiniasklaida, kaip rodo faktai, demaskuoja valstybei nepatikimus pareigūnus.) Jo žodžiai, esą jis manąs, kad archyvai turi būti atviri, nieko nereiškia. Prezidentas neturi reikšti nuomonės, o savo veiksmais siekti įgyvendinti teisingus įstatymus.
Dabar siūloma paskelbti visuomenei KGB rezervo sąrašus. Tas yra labai gerai, tačiau, iš kitos pusės, tai tik dar vienas eilinis akių dūmimas. Tą padarius bus suteikta kolektyvinė indulgencija visam KGB rezervui ir jo nariai jau teisėtai galės gauti bet kurias aukščiausias valstybės pareigybes. Ne veltui tokiam klausimo išsprendimui metėsi pritarti net partinių mokyklų absolventai iš valdančiosios daugumos bei kai kurie rezervistai. Tada rezervistai ir kitokio plauko kagėbistai, sutūpę į aukštas kėdes, sakys: mums indulgenciją suteikė ne tik aukštieji valstybės pareigūnai, kuriems pašnibždėjome į ausį apie savo nuopelnus okupacinei valdžiai, bet ir tauta juk ir ji viską žino apie mus. Tik kieno bus tada Lietuva?
© 2004 "XXI amžius"
|