|
Archyvai turėtų būti atviri visuomenei
Andrius KUBILIUS
Valdžios atstovų ryšiai su KGB, rezervo karininkai
ir ką daryti toliau
Pastarosiomis dienomis paaiškėjo informacija apie Saugumo departamento vadovą Arvydą Pocių ir užsienio reikalų ministrą Antaną Valionį. Iš įvairių nuogirdų kažkas buvo žinoma ir anksčiau, kažkas nauja, bet duomenys apie šiandieninę valdžią turbūt jau nieko nebestebina.
Tikrai nesirengiame nei raganų medžioti, nei griauti valdančiosios koalicijos, nei reikalauti šių asmenų atsistatydinimo. Savotiškai kai kurių žmonių net gaila, suvokiant, kiek jie turėjo išgyventi slėpdami tokias biografijų detales arba bent jau vengdami jas viešai pristatyti. Gaila ir to, kad juos skiriant į atsakingas pareigas nei jie patys, nei juos skyrę valstybės vadovai neišdrįso viešai paaiškinti biografijų taip, kaip jie patys aiškina dabar.
Kita vertus, pastarųjų dienų įvykiuose stebina pakankamai abejinga valstybės vadovų reakcija į paaiškėjusius faktus, kurie Lietuvai nedaro garbės. Iš tokios reakcijos susidaro vaizdas, kad Lietuvoje tai yra normalu, įprasta ir dėl to nereikia išgyventi. Kyla klausimas, kaip atrodo valstybė, kurios vadovybėje yra arba buvusių KGB atsargos karininkų, arba buvusių aukštųjų partinių mokyklų auklėtinių. Rasti kitokių būtų sudėtinga. Ar tikrai, paaiškėjus tokiai informacijai, užtenka apgailestauti dėl tariamos raganų medžioklės arba kalbėti apie tariamą pasikėsinimą į valdančiąją koaliciją?
Ką turėjo daryti žiniasklaida, paaiškėjus tokiai informacijai tylėti ir nekreipti dėmesio?
O kaip į Lietuvą turi žiūrėti mūsų naujieji partneriai ES ir NATO valstybėse?
Galų gale išlieka klausimas, į kurį turi atsakyti patys aukštieji pareigūnai: ar jie, paaiškėjus visai informacijai, galės toliau visaverčiai atlikti savo pareigas? Į šį klausimą tik jie ir gali atsakyti.
Esminis klausimas, į kurį nedrįstama ieškoti racionalaus atsakymo, išlieka: ką daryti su informacija, kuri yra sukaupta Ypatingajame archyve? Iš pastarųjų dienų įvykių akivaizdu, kad galiojanti tvarka, o tuo labiau bandymai archyvus įslaptinti dar 70 metų jokių problemų, su kuriomis susiduriame šiandien, ne tik neišsprendžia, o tik jas gilina. Jeigu situacija išliks tokia, kokia yra šiandien, arba dėl naujųjų Archyvų įstatymo pakeitimų bus dar labiau apsunkinta, mes ir vėl susidursime su ta pačia problema, kai paaiškės nauji faktai apie kai kurių valdžios žmonių buvusį bendradarbiavimą. Tai vėl sukels didesnę ar mažesnę krizę, didesnį ar mažesnį šurmulį. Ir ne todėl, kad Jonas ar Petras bendradarbiavo ar buvo rezervo karininkas, o todėl, kad apie tai iki šiol viešai nebuvo pranešta. Šiandien mažai kas nuogąstauja, kad buvę bendradarbiai gali ir toliau bendradarbiauti, daugiau rūpesčių kelia tai, kad tai bandoma nuslėpti net ir pretenduojant į valdžios postus.
Klausimas, kaip problemą spręsti, tampa iš tiesų reikalaujantis neatidėliotinų sprendimų. Ir viešumas yra vienintelis tokios problemos sprendimo būdas. Kaip rodo tiek mūsų, tiek kitų Centrinės Europos valstybių patirtis, įvairūs bandymai įvairiais įstatymais ką nors įslaptinti, kaip nors griežtai reguliuoti, neleisti susipažinti su saugomomis bylomis nepadeda racionaliai išspręsti šias problemas. Mūsų įsitikinimu, geriausi pavyzdžiai yra tų Centrinės Europos valstybių, kuriose einama visiškai kitu keliu, ir pakankamai radikaliu. Štai čekai 2003 metais vidaus reikalų ministerijos interneto puslapyje paskelbė 75 tūkst. buvusių bendradarbių pavardžių. Čekija dėl to nesubyrėjo. Lygiai tą patį yra padarę ir slovakai. Šiandien net ir Lietuvoje galima atsidaryti Slovakijos atitinkamą interneto puslapį ir rasti informacijos apie buvusius slaptosios policijos ar Slovakijos KGB bendradarbius; ji yra prieinama visiems Slovakijos gyventojams, kurie, kaip teigia patys, tapo pirmąja buvusia komunistine valstybe, kuri 2004 metų lapkritį internete paskelbė visą buvusios komunistinės slaptosios policijos archyvą 60 tūkst. bylų ir 21 tūkst. buvusių bendradarbių pavardžių (žr.: www.upn.gov.sk).
Mes manome, kad ir Lietuvai pats geriausias šitos problemos sprendimo būdas yra pasekti čekų ir slovakų pavyzdžiu Ypatingojo archyvo bylas perkelti į interneto puslapius ir padaryti jas viešai prieinamas. Tai būtų pats racionaliausias problemos sprendimas. Tie, apie kuriuos yra kokios nors informacijos ir jeigu ta informacija yra atsitiktinė ar nesvarbi, būtų apsaugoti nuo šantažų ir neliktų visų įtarimų. O išaiškinti svarbesnę nuslėptą informaciją būtų naudinga visai valstybei ir galų gale patiems žmonėms.
Todėl mes kreipsimės į valstybės vadovus ir siūlysime inicijuoti tokias galiojančios tvarkos ir Archyvų įstatymo pataisas, kurios Ypatingąjį archyvą padarytų visiškai atvirą, kartu, be abejo, sprendžiant ir problemą, ką daryti su galiojančio Liustracijos įstatymo kai kuriomis pasekmėmis. Apie 1 500 asmenų, bendradarbiavusių su KGB, yra prisipažinę ir valstybė jiems yra garantavusi informacijos apie juos apsaugą. Aš manau, kad tai nesunkiai galima išspręsti. O šiomis dienomis paaiškėjus informacijai apie kai kuriuos valstybės pareigūnus, užimančius aukštas pareigas, mūsų įsitikinimu, neužtenka vien tik aptarinėti jų situaciją, reikia ieškoti visos sistemos sprendimų, ir ypač Ypatingojo archyvo perspektyvos sprendimo. Principinis mūsų siūlymas: ištyrus Čekijos ir Slovakijos patirtį, ją pritaikyti Lietuvoje ir taip šias problemas išspręsti galutinai. Valstybės vadovai turi suprasti, kad jie atsakingi, ar Lietuva ateityje išvengs tokių problemų. Mes lauktume racionalaus ir iniciatyvaus valstybės vadovų požiūrio į mūsų pasiūlymus, lauktume jų pritarimo ir iniciatyvos, sudarant darbo grupes, kurios galėtų parengti atitinkamas įstatymo pataisas. Žinoma, tokių pataisų priėmimas reikalautų plataus konsensuso.
KGB rezervininkai buvusiai sistemai buvo ypač patikimi
Kalbant apie KGB rezervininkus, dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad tokių asmenų, kaip aš suprantu iš istorikų komentarų, paskutiniame sovietinės Lietuvos dešimtmetyje buvo apie 400. Tai nedidelis skaičius. O į rezervininkus ėmė ne bet ką. Tai buvo atrinkti žmonės, pasižymintys vienokiomis ar kitokiomis savybėmis. Vadinasi, jie tuometės okupacinės administracijos buvo vertinami kaip ypač lojalūs, patikimi, ir Sovietų Sąjungos krizės atveju jie būtų turėję ypatingų pareigų. Mane tas skaičius 400 šiek tiek stebina, nes tie patys istorikai sako, kad per visą okupuotos Lietuvos istoriją KGB įvairiu statusu bendradarbių, patikėtinių ir kt. yra buvę apie 80 tūkst. asmenų.
Kodėl Liustracijos įstatymas neveikė iki šiol?
Liustracijos įstatymas veikia pusiau. Veikia tik pusė jo nuostatų. Tie, kurie prisipažino apie santykius su KGB, yra apsaugoti nuo informacijos paskelbimo, tačiau įstatymas sudaro jiems kliūtį užimti kokias nors pareigas. Stebėjome vieną iš atvejų, kai asmuo, prisipažinęs dėl vienokio ar kitokio bendradarbiavimo ir, matyt, tuo metu iki galo nesuvokęs, ką reiškia tas įstatymas, bandė tapti ministru, bet vėliau persigalvojo. Tuo tarpu tie, kurie nėra prisipažinę, pagal dabar galiojančią tvarką gali tapti ministrais, nuslėpdami informaciją apie buvusį bendradarbiavimą ir nesulaukdami didesnių pasekmių, nes informacija apie juos, jeigu jie nėra prisipažinę, nėra skelbiama, nors to reikalauja įstatymas. Kodėl taip elgiamasi, reikėtų klausti Saugumo departamento, kuris yra atsakingas už įstatymo įgyvendinimą. Departamentas nesiėmė ryžtingų priemonių, kad įstatymas būtų realiai įgyvendinamas. Buvo aiškinama, kad jo negalima visiškai įgyvendinti, nes nėra visų archyvų, kad vienoks ar kitoks sprendimas paskelbti informaciją bus skundžiamas teismuose ir t.t.
© 2004 "XXI amžius"
|