Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Naujieji iššūkiai parapijos identitetui

Mindaugas BUIKA

JAV parapijų nariai visada noriai bendrauja tarp savęs

Kunigų ir pasauliečių kolegialumo svarba

Popiežiškoji pasauliečių taryba, pastaruoju metu aktyviai skatindama tikinčiųjų organizuotą veikimą, lapkričio pabaigoje vykusią savo 21-ąją plenarinę asamblėją paskyrė aptarti aktualioms temoms: „Atrasti iš naujo tikrąjį parapijos veidą“. Buvo svarstomi parapijų bendruomenių socialiniai, kultūriniai ir religiniai iššūkiai šiuolaikiniame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, ypač dėl radikaliojo sekuliarizmo stiprėjimo bei religinės praktikos silpnėjimo. Kalbėta apie parapijos, kaip institucinio vieneto, padėtį ir pastoracines, teisines, istorines ir misijines perspektyvas, ypač pabrėžiant sielovadininkų ir katalikų pasauliečių bendradarbiavimo svarbą.

Vienas didžiųjų uždavinių, kuris šiandien iškilęs Bažnyčios vadovybei, yra „iš naujo pažadinti tikinčiuosiuose bendros atsakomybės už parapiją gyvą supratimą“, sakė pradedant susitikimą lapkričio 23 dieną interviu Vatikano radijui Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas arkivyskupas Stanislavas Rilkas. Kiekvienas sąmoningas tikintysis turi prisidėti, kad „parapija taptų veiklia ir misionieriška bendruomene“. Tam parapijos viduje turi veikti kolegialumo principas tarp sielovadininkų ir bendruomenėje veikiančių pasauliečių grupių bei judėjimų, tačiau svarbu, kad šis bendradarbiavimas būtų teisingai subalansuotas, žinant, jog tikrieji parapijos dvasiniai vadovai yra jos ganytojai.

Arkivyskupas S.Rilkas pripažino, jog religinis indiferentizmas, auganti religijos „privatizacija“ ir individualizmas šiandieniame pasaulyje turi neigiamą poveikį parapijos gyvenimui. Jis sakė, kad stiprėjanti sekuliarizacija „gerokai susilpnino bažnytinės priklausomybės jausmą, o kartu ir priklausomybę parapijos bendruomenei“. Vėliau kalbėdamas Popiežiškosios pasauliečių tarybos plenarinės asamblėjos dalyviams arkivyskupas S.Rilkas nurodė, jog dabar daugelio žmonių tikėjimas yra linkęs į „kraštutinį subjektyvų religingumą“, kuriame vyrauja „daryk tai pats“ nuostata susiformavusioje „tikybų rinkoje“.

Kita vertus, pastaruoju metu pasirodo vis daugiau ženklų, rodančių, kad „pasauliečiai katalikai iš naujo atranda tikėjimo vertę ir dalyvavimo krikščioniškoje bendruomenėje vaidmenį savo gyvenime“, pastebėjo arkivyskupas S.Rilkas. Šie žmonės stengiasi gyventi pagal Evangeliją tikrai radikaliu būdu ir jų gausėjimas yra „reikšmingas vilties ženklas“. Tokiomis aplinkybėmis tinkamai sutvarkytas ir išvystytas parapijos gyvenimas tampa priešnuodžiu dabartinės postmodernistinės kultūros „perdėtam pliuralizmui ir reliatyvizmui“, – aiškino Šventojo Sosto dikasterijos vadovas.

Svarbus misijinis parapijos bendruomenės aspektas

Parapijos reikšmę tikinčiųjų religiniam aktyvumui skatinti ir parapijos gyvenimo analizės svarbai, atsižvelgiant į laikotarpio iššūkius, iškėlė ir kiti susitikimo dalyviai. Popiežiškosios pasauliečių tarybos pasekretoris Gusmanas Karikiris paaiškino, kad iki šiol dikasterija savo asamblėjose telkė dėmesį į iniciacijos sakramentus – Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją, kurie formuoja kiekvieno krikščionio tapatumą. Kitas svarstymo etapas, kuriuo siekiama iš naujo atrasti parapijos „tikrąjį veidą“, yra visiškai suprantamas. „Juk daugeliui pakrikštytųjų, kurie išlaiko ryšius su Bažnyčia ir sąmoningai suvokia savo religinę priklausomybę, parapija turi esminę prasmę, – sakė G.Karikiris. – Parapijoje rūpinamasi bendruomenės tikinčiaisiais: administruojami sakramentai, ugdomas jų dvasingumas, suteikiama parama nepritekliuje“.

Jis pažymėjo, jog yra akivaizdu, kad kultūriniu atžvilgiu į parapiją negalima žiūrėti kaip į uždarą terpę, ir vykstantys pasikeitimai visoje Bažnyčioje geriausiai atspindimi būtent parapijos lygmenyje. Todėl jeigu mes dabar kartais kalbame apie parapijos gyvenimo krizę, tai suprantama, jog yra iškilę sunkumai pačiai Bažnyčiai, kaip bendrystės slėpiniui, kuris save išreiškia ir veikia per parapiją. Kita vertus, kai keliamas uždavinys vėl suteikti parapijai tikrąjį jos veidą, turime grįžti prie pirmapradžio šaltinio, „bendrystės slėpinio“, kuris priklauso Kristaus mistiniam kūnui – Bažnyčiai.

Popiežiškosios pasauliečių tarybos plenarinėje asamblėjoje dalyvavęs šios dikasterijos konsultantas Barselonas (Ispanija) arkivyskupas Lukas Martinesas Sistachas interviu katalikų žinių agentūrai „Zenit“ sakė, jog visi susitikimo dalyviai sutarė, kad pasaulyje yra didelė parapijų įvairovė, tačiau vienu aspektu visos jos turi būti panašios: „Tai turi būti krikščionių bendruomenė, kaip Dievo esamybė jos narių gyvenime ir Dievo esamybė toje terpėje, kurioje parapija yra lokalizuota visuomenėje“. Taip parapija atlieka tris svarbiąsias savo funkcijas: Dievo žodžio skelbimo, tikėjimo celebravimo ir artimo meilės liudijimo, aiškino Barselonos arkivyskupas.

Jis iškėlė pastaruoju metu ypač aktualų parapijos misijinį aspektą, nes „šiandien, kai yra susilpnėjęs tikėjimo praktikavimas ir vis mažiau žmonių ateina į bažnyčią, parapijos misijinis uždavinys yra tiesiog būtinas“. Tai reiškia, kad jau nebegalima laukti, kol žmonės ateis, o reikia eiti į tas vietas, kur reiškiasi žmogiškasis veikimas. Kaip tik šis misijinis iššūkis reikalauja skatinti parapijos kunigų ir pasauliečių bendradarbiavimą. „Parapijos kunigas turi pripažinti ir skatinti tą vaidmenį, kurį pasauliečiai vykdo visuomenėje. Kunigo ir pasauliečių funkcijos yra viena kitą papildančios, – sakė arkivyskupas L.Martinesas. – Kunigas pirmiausia yra pasauliečių tarnystėje, ir tai geriausiai atsispindi Eucharistijos šventime, kuriam vadovauja kunigas. Tačiau tai taip pat reikalauja aktyvaus Dievo tautos narių dalyvavimo ir šis atvejis gali būti taikomas visai kitai parapijos veiklai“.

Paskelbtas katalikiškų asociacijų katalogas

Būtent poreikis skatinti pasauliečių aktyvumą bendruomenėje iškėlė poreikį aptarti katalikiškų organizacijų ir sąjūdžių vaidmenį parapijos gyvenime, kad parapija, kaip taikliai pastebėjo vienas susitikimo dalyvių, taptų „bendruomenių bendruomene“, tai yra tarpusavyje sąveikaujančių asociacijų audiniu. Žinomo pasauliečių judėjimo „Bendrystė ir išsivadavimas“ įkūrėjas monsinjoras Luidžis Džiuzanis savo atsiųstame pranešime pažymėjo, kad kiekviena parapija turi tapti savitu „sąjūdžiu“, kad joje, kaip bendruomenėje, būtų gyvai išreiškiamas susitikimo su Kristumi patyrimas, kuris perteiktų karštą rūpestį brolių ir sesių likimu. Jeigu parapija netampa „sąjūdžiu“, joje lieka „tik administracinės tarnybos, o pati bendruomenė turi tik psichologinę ir sociologinę vertes“.

Arkivyskupas L.Martinesas pažymėjo, kad pasauliečių asociacijos reikalingos paramos ne tik todėl, kad atlieka Bažnyčios uždavinius parapijoje, bet ir dėl to, kad skatina pasauliečių veikimą visoje visuomenėje. „Parapijai reikia asociacijų, kad ji neužsisklęstų savyje, kad joje egzistuotų gyvas diecezijos ir visuotinio katalikiškumo pojūtis“, – aiškino Barselonos arkivyskupas. Jis pripažino, jog kai kurie kunigai gana atsargiai priima asociacijų kūrimąsi parapijoje, nes mano, kad jos atitraukia aktyvius pasauliečius nuo veikimo pačioje parapijos bendruomenėje. Tačiau to nebūtų, jeigu kunigai tinkamai įtrauktų asociacijas į parapijos veiklą ir susietų ją su diecezijos ir visos Bažnyčios plotmėmis bei uždaviniais. „Šiandien parapija, kaip visada, yra būtina, bet nepakankama, – sakė arkivyskupas L.Martinesas. – Jai reikia paramos kitų diecezijos parapijų, kitų sąjūdžių ir kitų bažnytinių institucijų“.

Esant tokioms parapijų ir katalikiškos organizuotos veiklos sąsajoms, visiškai suprantama, kad, vykstant minėtai Popiežiškosios pasauliečių tarybos asamblėjai, Vatikane buvo paskelbtas naujas „Tikinčiųjų tarptautinių asociacijų katalogas“, kuris sudarytas atsižvelgiant į popiežiaus Jono Pauliaus II posinodiniame apaštaliniame paraginime „Christifideles laici“ išreikštą pasiūlymą. Į leidinį įtrauktos Šventojo Sosto pripažintos asociacijos, pradedant tradicinėmis grupėmis – pavyzdžiui, „Marijos legionu“, Fokoliarų sąjūdžiu ir baigiant naujuoju Charizminio atsinaujinimo sąjūdžiu bei kt. Sąraše nėra asociacijų, kurios juridiškai priklauso Kunigų ir Pašvęsto gyvenimo institucijų kongregacijų globai, taip pat tų, kurios veikia išimtinai nacionaliniame bei dieceziniame lygmenyse arba turi kitą specifiką.

Štai, pavyzdžiui, naujajame kataloge nėra „Opus Dei“ asmeninės prelatūros, kuri turi panašų į diecezijos statusą ir yra valdoma vyskupo. Iš 85 tūkstančių „Opus Dei“ narių didžioji dauguma yra vedę pasauliečiai, nors prelatūrai priklauso ir apie 1850 kunigų. Nepaisant tokios specifinės struktūros, „Opus Dei“ nariai dažniausiai lanko šv. Mišias tose parapijose, kurių teritorijoje gyvena, ir įsitraukia į savo parapijų bendruomenių veiklą, kaip ir visi kiti katalikai.

Eucharistija yra parapijos širdis

Tarp naujajame Kataloge nurodytų katalikiškų asociacijų – ten pateikiama kiekvienos jų įkūrimo data, istorija, tapatumo bruožai ir struktūra, paplitimas pasaulyje, veiklos mastas, publikacijos, internetinės svetainės ir kontaktinė informacija – yra tikrai labai didelė įvairovė. Kai kurios tų grupių vienija katalikus profesiniu pagrindu – pavyzdžiui, Tarptautinė katalikų medikų asociacijų federacija – ir susirenka gana retai, gal net tik kartą per metus. Kitos tuo tarpu skatina savo narius gyventi bendruomenėje, dalytis turimais ištekliais, visiškai atsidėti kitų tarnystei, tuo priartėdamos prie vienuoliškos specifikos. Vienos asociacijos turi gerai apibrėžtą narystę ir struktūrinį administravimą, o kitos gana laisvą savo padalinių veikimą ir vykdo pakankamai atvirą politiką dalyvavimui jų veikloje.

Dėl šios struktūrinės ir narystės įvairovių dažnai nėra tiksliai žinoma, kiek viena ar kita asociacija turi narių, todėl Vatikano išleistame Kataloge šie skaičiai nepateikiami. Be abejonės, gausiausias yra Charizminio atsinaujinimo sąjūdis, kurio narystė yra visiškai neapibrėžta ir remiasi apibendrintais vertinimais. Štai JAV katalikų žinių agentūra nurodo Brazilijos vyskupų vertinimus, kad toje šalyje šeši milijonai katalikų reguliariai dalyvauja savaitiniuose charizminiuose maldos susitikimuose. Fokoliarų sąjūdis, kuris turi labiau koordinuojamas struktūras, pateikia duomenis apie 116 tūkstančių savo narių ir dar apie du milijonus „rėmėjų“ bei draugų, kurie reguliariai dalyvauja fokoliarų veiklos projektuose. Kitos grupės yra kiekybiškai mažesnės ir nesiekia šimtatūkstantinės narystės, nepaisant kartais gana plataus struktūrinio išsiplėtojimo pasaulyje.

Išskyrus kai kurias žinomas išimtis, kai dabar veikiančios katalikų asociacijos buvo įkurtas dar XX a. pirmoje pusėje, dauguma grupių iškilo septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose dėl II Vatikano Susirinkimo įtakos, labai paskatinusios katalikų pasauliečių organizuotą veikimą. Beveik visos jos Šventojo Sosto pripažinimą įgijo jau po 1978 metų, tai yra popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu. Kaip tik dabartinio Šventojo Tėvo rūpesčiu Popiežiškoji pasauliečių taryba su ypatingu atidumu sekė tarptautinių katalikiškų asociacijų vystymąsi, tvarkė jų statutus, jas registravo, suteikdama įvairią paramą.

Taip pat ir „Tikinčiųjų tarptautinių asociacijų katalogo“ parengimas, anot G.Karikirio, pareikalavo nemažų pastangų, nes reikėjo surinkti žinias apie kiekvieną labai skirtingą katalikišką organizaciją bei judėjimą, jas tinkamai suredaguoti pagal žinynui reikalingą darnią formą. Praeitų metų lapkričio 25 dieną audiencijoje priėmęs Popiežiškosios pasauliečių tarybos plenarinės asamblėjos dalyvius popiežius Jonas Paulius II, nurodęs naujojo Katalogo publikaciją, sakė, jog tai tikrai „didelio bendradarbiavimo tarp skirtingų asociacijų, bendruomenių ir sąjūdžių“ vaisius. Atkreipęs dėmesį į Tarybos susitikime nagrinėtą temą – tikrojo parapijos veido atkūrimas – Šventasis Tėvas pabrėžė, kad parapija yra ta „gyvybinga ląstelė, kurioje dalyvaudami pasauliečiai randa savo natūralią vietą Bažnyčiai stiprinti ir jos misijai įgyvendinti pasaulyje“.

Pastebėjęs, jog parapija yra tinkamiausia vieta Kristaus mokslo skelbimui ir tikinčiųjų formacijai tikėjime, Popiežius sakė, kad būtent dėl to parapija reikalauja neatidėliotino atnaujinimo, kad „taptų autentiška „bendruomenių bendruomene“, gebančia atsidėti tikrai aktyviai misijinei veiklai“ šių dienų sekuliarizuotoje visuomenėje. Jonas Paulius II taip pat pabrėžė, jog šiais Eucharistijos metais reikia iš naujo akcentuoti, kad „Eucharistija yra parapijos tuksenanti širdis, jos misijos versmė ir būtis, kuri ją nuolatos atnaujina“. Faktiškai parapija yra „krikštytų asmenų bendruomenė“, skirta jų tapatumo saviraiškai „pirmiausia per Eucharistinės aukos celebravimą“.

Baigdamas savo kalbą Popiežiškosios pasauliečių tarybos nariams Šventasis Tėvas reiškė viltį, kad jų plenarinėje asamblėjoje nagrinėti klausimai „padės visiems geriau suprasti, kad parapijos bendruomenė yra vieta susitikimui su Kristumi ir su savo broliais bei sesėmis tikėjime“.

© 2004 "XXI amžius"