Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Dorai ir garbingai

Edmundas SIMANAITIS

Kun.Vaclovas Aliulis, MIC Romo Bacevičiaus nuotrauka

Šiais metais Lietuvos žurnalistų draugijos Vilties prezidento Stasio Lozoraičio premijos laureatu tapo kun.Vaclovas Aliulis, MIC. Vilniaus rotušėje vykusioje iškilmingoje premijos įteikimo ceremonijoje buvo pasakyta daug kalbų, ryškiai nušviečiančių kunigo, teologijos licenciato, Marijonų generalvikaro pastoracinę, žurnalistinę, leidybinę ir kitokią veiklą. Nė iš tolo nedrįstu imtis ko nors kartoti iš šakotos laureato gyvenimo istorijos, tačiau viena veiklos sritis nebuvo net paminėta, o ji, mano galva, verta išskirtinio dėmesio, nors tiesiogiai su žurnalistika jos sieti nereikėtų.

Taip atsitiko, kad sausio 9-ąją, sekmadienį, dar stipriai siautėjo pajūryje audra ir greitasis traukinys iš uostamiesčio gerokai vėlavo. Matyt, nelengva buvo riedėti ir prieš vėją, ir pavėjui, todėl pasiekiau sostapilio Rotušę vėluodamas. Kalbėtojai jau buvo įsibėgėję ir man neteko tarti žodelio. O norėjau šnektelėti štai apie ką.

Jaunas kunigas V.Aliulis 1946-1948 metais buvo mano gimtojo miesto - Marijampolės Šv.Vincento parapijos klebonas. Sūduvos sostinės jaunimas noriai bendravo su kunigu. Tais metais prasidėjo mano ir kitų mano bendražygių Gulago istorijos.

Kai Sąjūdis jau bangavo po visą Lietuvą, tarp daugelio kitų būsimasis laureatas ir aš buvome išrinkti į Sąjūdžio Seimą, po to ir į Seimo Tarybą. Šurmulinguose politinio, pilietinio, visuomeninio gyvenimo verpetuose išsikristalizavo būtinumas sudaryti tam tikras sąjūdininkų elgesio etikos normas, sekti, kaip jos vykdomos, ir reaguoti į nesklandumus. Buvo nutarta sudaryti Etikos komisiją (EK). Į EK buvo išrinkti prof. Julius Juzeliūnas, prof. Vytautas Kubilius, kun.V. Aliulis, mokytoja Laima Abraitytė ir aš. Garbūs ir tituluoti komisijos nariai nusprendė, kad komisijos pirmininko pareigas teks eiti man. EK veikla negali būti atsieta nuo Lietuvos Sąjūdžio istorijos. Tikiuosi, kad kada nors tai bus padaryta. Tačiau šia proga, nepretenduodamas į išsamų ir visapusišką temos nušvietimą, norėčiau išryškinti laureato vaidmenį, kai jis darbavosi EK.

Kun.V.Aliulis pasižymėjo logišku mąstymu, taupia kalbos maniera ir gebėjimu sudėti akcentus, kylančius ne tik iš teisės aktų, įstatų, programų, bet, tai ir buvo svarbiausia, iš krikščioniškos dorovės ir visuomenės moralės normų. Pilietinės savivokos požiūriu mes visi buvome daugmaž panašūs.

Štai pirmasis principas, kurį iškėlė kun.V.Aliulis: Etikos komisija rūpinasi, kad sąjūdininkų veikla būtų dora ir garbinga. Priimtinos tokios nuostatos: nedoromis priemonėmis neįmanoma atkurti doros ir teisingumo; dora ir teisiškai pagrįsta veikla gali būti labai efektyvi; kurti posovietinę visuomenę, atsikratant sovietmečio balasto.

Visų EK narių sutarimu buvo sulygta, kad EK savo veikloje remiasi Lietuvos Sąjūdžio įstatais bei Programa, Lietuvos Respublikos Konstitucija (Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu), įstatymais ir visuomenės dorovės principais.

Nebuvo pamiršta ir „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“. Jos 1 straipsnis byloja: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai“. Deklaracijos 12 straipsnis teigia: „Niekas neturi patirti savavališko (...) kėsinimosi į jo garbę ir orumą”. Buvo akcentuota, kad Sąjūdis ne atmeta, o atvirkščiai, - gina ir rūpinasi žmogaus teisių apsauga.

Kun.V.Aliulis šias deklaracijos nuostatas paryškino sparnuota fraze: „Tiesos kalbėjimas – tai pagarba žmogui. Pripažindami sau teisę į gerą vardą, turime pripažinti pareigą gerbti kitų gerą vardą“.

Mitinguose, viešuose susirinkimuose neretai sąjūdininkai (arba provokatoriai, gavę užduotį) emocingai reikšdavo savo mintis ir nuomones. EK nuostatos buvo tokios: negalima laikyti grubumo drąsa sakyti tiesą; lygiai taip pat įžeidinėjimo – principingumu (tai bolševizmo reliktas); įstatų ir sutartų nuostatų nesilaikymo – radikalia revoliucine veikla; linčo teismo – teisingumo atkūrimu; negalima pateisinti visko, kas įvyko.

Dora ir garbinga veikla nepaneigia nei ryžtingumo, nei energingumo, o tik sutaurina visą veiklą.

Buvo nustatyta, kad EK nagrinėja ir svarsto LS Įstatų, Programos pažeidimus, moralės normas pažeidžiančių sąjūdininkų elgesį, tačiau nesprendžia Sąjūdžio (jo padalinio) organizacinių problemų. EK sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, taigi komisija nepanaikina miestų ir rajonų Sąjūdžio tarybų nutarimų, nekeičia jų, bet rekomenduoja juos palikti galioti, pakeisti, panaikinti.

EK negali nesilaikyti įstatų, tačiau visada žiūrima nagrinėjamo reikalo esmės. Tai anaiptol ne biurokratizmo apraiška, o pagarba sąjūdininko asmenybei. Tekdavo pakartotinai prašyti, kad sąjūdininkų pareiškimuose būtų mažiau emocijų, įtikinėjimo, peikimo ir gyrimosi, o daugiau faktų ir nuorodų į informacijos šaltinius, argumentų „prieš“ ir „už“.

EK normino veiklą. Ateidavo iš miestų ir rajonų prašymai apsvarstyti vietinės reikšmės konfliktus, nenagrinėtus vietoje. Tekdavo pratinti gerbti subsidiarumo principą – visus galimus sutvarkyti vietoje reikalus nesiųsti į EK, o ištirti vietoje. Bet kai nepavyksta to padaryti, kai neteisybė bado akis, tai EK visada stengdavosi padėti.

Pateikiu kelis būdingesnius pavyzdžius. Po Sąjūdžio III suvažiavimo buvo gautas pareiškimas, esą „suvažiavimas buvo išprievartautas“ dėl Sąjūdžio garbės pirmininko. EK savo sprendimu paaiškino, kad suvažiavimo nutarimus gali keisti tik pats suvažiavimas, kaip aukščiausia judėjimo organizacija.

Į nusiskundimus dėl rinkimų į rajonų ar miestų tarybas, be konkrečių pasiūlymų, buvo rekomenduota „siekti, kad politinių jėgų prieštaravimai neskaidytų Sąjūdžio, atvirkščiai – ugdytų kryptingos veiklos branduolį, kad nė vienos partijos ar grupės nariai nesudarytų daugumos įgaliotinių susirinkime ar miesto (rajono) taryboje“.

Buvo ir tarptautinės politikos kazusų. EK pasiekė prašymas įvertinti Lietuvos ir Lenkijos deklaracijos tekstą. EK narys kun.V.Aliulis parengė LS Seimui tokį rekomendacijos projektą „Lietuvos Sąjūdžio Etikos komisija konstatuoja, kad viešai nepaskelbtas tarpvalstybinis dokumentas pagal tarptautinę praktiką negali būti svarstomas. Tokio teksto nutekėjimas pažeidžia tarptautinį etiketą ir žemina Lietuvos (valstybės) garbę. Kita vertus, mūsų Seimas ir neturi kalbamos Lietuvos-Lenkijos deklaracijos teksto, todėl LS Etikos komisija rekomenduoja laikyti, kad šio dokumento iš tiesų nežinome ir nesvarstėme” (cituota pagal rankraštinį juodraštį).

Kun.V.Aliulio autoritetas, patirtis, tolerancija ir gebėjimas bendrauti padėjo jam ne tik būti puikiu kunigu, leidinių redaktoriumi, žurnalistu, bet ir veikliu Sąjūdžio Etikos komisijos nariui. Todėl, dėkodamas likimui už laimę kelerius metus artimiau pabendrauti ir padirbėti su iškiliuoju sąjūdininku kun. V.Aliuliu, prisijungdamas prie gausių linkėjimų laureatui, noriu palinkėti Lietuvos žurnalistams ir sau, laureato žodžiais, doros ir garbingos veiklos. Ir dar pridurčiau – lietuviško valstybinio mąstymo.

© 2004 "XXI amžius"