|
Žvilgsnis į Lietuvos jaunimą
Skaitant spaudoje apie šių dienų nepriklausomos Lietuvos jaunimą, kyla mintis, kad tarp 1918-1940 metų ir šių dienų jaunimo yra didžiulis laiko ir elgesio plyšys. Anų laikų jaunimas gausiai dalyvavo jaunimo organizacijose: katalikiškose ateitininkų ir pavasarininkų bei bendrose šaulių, jaunalietuvių, ypač daug buvo jaunųjų ūkininkų. Pasak dabartinės spaudos, šiomis dienomis jaunimo organizacijose dalyvauja tik vienas procentas jaunuolių. Tokia katalikiškam jaunimui auklėti organizacija kaip Pavasaris Lietuvoje dabar iš viso neegzistuoja. Mano jaunystės laikais Lietuvos dvasininkai buvo katalikiškų jaunimo organizacijų vadai.
Mano parapija mažas Pietų Žemaitijos Juodaičių bažnytkaimis. Buvau dar mažas, kai mokytojas P.Stašaitis, žymus ateistas ir vėliau komunistas, įsteigė pirmą vietos organizaciją Jaunimo kuopą. Šios organizacijos steigėjai ir vadovai - Petras Cvirka, Antanas Venclova, Justas Paleckis ir kiti tapo komunistų vadais. Stašaitį tėvų pastangų dėka iš mokyklos pašalino.
Prieš stodamas į gimnaziją (išlaikiau egzaminus į trečią klasę), mokytojo Čikotos padedamas, įsteigiau jaunųjų ūkininkų ratelį. Tai buvo 400-asis ratelis Lietuvoje. Gimnazijoje dalyvavau slaptoje ateitininkų kuopoje, bet niekada nepamiršau savo jaunųjų ūkininkų ratelio. Per atostogas lankiau susirinkimus ir skaičiau referatus. Prieš stodamas į gimnaziją, sodinau svogūnus ir auginau rodislandų veislės gaidžiukus. Raseinių žemės ūkio parodoje už juos gavau penkiolikos litų premiją.
Jaunas ir veiklus vyras Antanas Gudžiūnas, padedamas klebono kun. Juodviršio, įsteigė pavasarininkų kuopą, kuri greitai augo ir buvo parapijos jaunimo švyturys. Jaunimo kuopa turėjo vieną iš stipriausių Raseinių apskrityje dūdų orkestrą. Kadangi dauguma muzikantų nebuvo ateistai nei komunistai, perėjo į naujai Gudžiūno įsteigtą pavasarininkų orkestrą. Klarnetistas buvo komunistas, tad Gudžiūnui per trumpą laiką teko išmokti pūsti klarnetą. Jį vėliau pašaukus karinėn tarnybon, jis grojo 3-iojo pėstininkų pulko dūdų orkestre.
Pirmosios sovietų okupacijos metu raudonieji aktyvistai Gudžiūną, kaip buvusį pavasarininkų vadą, nuolatos persekiojo. Vieną 1941 metų rytą prie jo namų pasirodė apylinkės pirmininkas, lydimas enkavėdistų ir milicininkų. Gudžiūnas griebė šautuvą, kelis kartus į juos šovė ir pabėgo. Bandė pasislėpti savo draugo muzikanto sodyboje, bet raiti bolševikai buvo greitesni. Ten pat lauke krito vienas pirmųjų Lietuvos partizanų. Palaidotas Juodaičių kapinėse.
Vėliau, antrosios bolševikų okupacijos metais, pavasarininkai ir šauliai sudarė partizanų branduolį, vadovybę. Visi jie žuvo.
1944-1945 metais ne savo valia atsidūriau Austrijoje, Heršing (netoli Linco) Liuftvafės aerodromo komandoje. Kartu su manimi iš Vienos atvyko 74 lietuviai. Lince, už 14 kilometrų, sekmadieniais vykdavo lietuviškos pamaldos, kurias aukodavo rašytojas kun. S.Būdavas. Į Lincą tekdavo eiti pėsčiomis, atgal surasdavome kokį traukinį, tik jie nestodavo mažoje mūsų stotelėje, tad tekdavo iššokti iš riedančio traukinio. Su manimi į pamaldas eidavo tik vienas kitas, nes jiems nebuvo lengva gauti leidimą išeiti iš aerodromo. Man, kaip turinčiam karo korespondento kortelę, leidimo nereikėjo.
Prieš Kalėdas amerikiečių bombonešiai bombardavo mūsų aerodromą. Į lėktuvus nepataikė, bet užmušė keturiolika karių, tarp jų du lietuvius, keturis lietuvius sužeidė. Likome 69 lietuviai.
Artėjo Kalėdų šventės ir nutarėme išpažinčių klausyti pasikviesti kunigą Būdavą. Gavau vietos bažnytėlės klebono sutikimą, kunigas Būdavas paskyrė dieną, ir vėl keliavau į komendantūrą prašyti leidimo išeiti vakare iš aerodromo. Adjutantas, aviacijos kapitonas, nustebęs sakė, kad lietuviai turi būti geri katalikai, nes tą patį vakarą karių globos organizacija Kraft durch Freude įgulai rengė prieškalėdinę vakarienę. O juk, pasak jo, maistas šiais laikais pas mus gana kuklus.
Truputį susimąsčiau. Mūsų maistas tikrai buvo kuklus, vos numalšindavome alkį. Svarsčiau, ar neatsiras tarp mūsų šiaudinių katalikų. Bet išpažinties dienos pakeisti negalėjau.
Sutartu laiku nuėjau į stotelę, kurioje vakarinis traukinys stovėdavo minutę laiko. Traukiniui sustojus, lange pamačiau besišypsančio kunigo Būdavo veidą. Į bažnytėlę nužingsniavome pėsti.
Nudžiugau prie bažnyčios pamatęs didelį būrį vyrų. Atrodė, kad atėjo visi. Per gerą pusvalandį visi nusipurtėme savo nuodėmių ir grįžome atgal į aerodromą. Kito traukinio nebuvo, kun. S.Būdavas liko nakvoti pas vietos kleboną.
Išpažintį atliko 67 vyrai. Du lietuviai, abu šančiškiai, nuėjo į Kraft durch Freude vakarienę. Girdėjau vyrus juokiantis, kad abu vakarieniautojai tegavo tik mikroskopu įžiūrimą mėsos gabaliuką, sriubos ir kavos puoduką su vienu sausainiu.
Paklausinėjęs sužinojau, kad dauguma priklausė lietuviškoms jaunimo organizacijoms: pavasarininkams, šauliams, jauniesiems ūkininkams. Maždaug pusė jų tarnavę Lietuvos kariuomenėje ir buvo Suvalkijoje sumuštų savisaugos batalionų kariai.
Henrikas KUDREIKIS
© 2004 "XXI amžius"
|