|
Šventvagystė bažnyčioje
Prieškario nepriklausomoje Lietuvoje kariai buvo gerbiami kaip dori, aukštos moralės jaunuoliai, sesių apdainuojami dainose. Jie patys jautė garbę ir pasididžiavimą atlikti karinę prievolę, kad būtų laikomi rimtais vyrais. Kariai buvo auklėjami rodyti pagarbą tėvams, kariuomenės vadams ir visiems vyresniesiems. Itin gražus ir pagarbus buvo kariuomenės su visuomene bendravimas. Tačiau sovietmečiu kariuomenėje įsigalėjo nežmoniški mankurtiniai tarpusavio santykiai, kareiviai įgijo paniekinamąjį įvaizdį. Deja, ir dabar nepriklausomoje Lietuvoje karių garbus įvaizdis neatstatytas.
Neseniai vieną gruodžio sekmadienį, Vilniuje, Šv. Jokūbo bažnyčioje, buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusiuosius už Lietuvos laisvę. Bažnyčioje stovėjo kareivių pulkas. Tai maloniai priminė prieškario laikus. Tačiau teko skaudžiai nusivilti. Šv. Mišių eigoje svarbiausiu momentu, vykstant konsekracijai (pakylėjimui), skambant varpams ir varpeliams, kareiviai ne tik nepriklaupė, nepalenkė galvų prieš Aukščiausiąjį, bet stovėjo su kepurėmis kaip lygūs su Viešpačiu. Tokį elgesį kitaip nepavadinsi kaip šventvagyste. Nuo senovės Lietuvoje žinomas paprotys: atėjus į pirkią ar bažnyčią, kiekvienam vyriškiui reikia nusiimti kepurę.
Suprantama, kareiviai laikosi drausmės, bet ko juos moko gerbiami kariuomenės kapelionai, ar ir jų samprata apie pagarbą Dievui taip pasikeitė, kad prilygsta sovietinei? Negi kariuomenės vadai arba statutas nurodo taip elgtis bažnyčioje? Jeigu taip, tai, norint atstatyti kareivių dorą, moralų kultūringą statutą, pats laikas pašalinti iš Lietuvos kariuomenės visus sovietmečiu išauklėtus kariškius - vyresniuosius ir vadus kaip žalingą atgyveną. Galgi jau užtenka mūsų vaikus ir vaikaičius auginti mankurtiška dvasia! O jeigu kariuomenės statutas taip nurodo seniai laikas tokį statutą pakeisti nauju, kuris Lietuvos jaunuolius formuotų pagal lietuviškus krikščioniškus principus.
I.B.
Kaunas
© 2004 "XXI amžius"
|