|
Lietuva vis dar kraujuoja
Kiekvienais metais iškilmingai paminime 1991 m. sausio 13-osios naktį, kai patriotų minia, susirinkusi prie Vilniaus televizijos bokšto, be ginklų, o tik gyvu žodžiu bandė įrodyti okupantų ir jų kolaborantų niekšybes. Kasmet paminime žuvusius tą naktį trylika nekaltų žmonių; su pagarba prisimename ir kelis šimtus sužeistųjų. Visi jie likę gyvi ir žuvę verti pagarbos ir atitinkamo įvertinimo. Tačiau nesuprantama, kodėl užmirštame ir nesistengiame prisiminti bei deramai įvertinti dešimčių tūkstančių partizanų ir jų rėmėjų, ištvermingai kovojusių ne vieną naktį, o daugelį metų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, šalusių ir badavusių drėgnose, tvankiose slėptuvėse. Kodėl Seimas, Vyriausybė nerodo iniciatyvos atitinkamai paminėti visus tuos kovotojus už tautos egzistenciją, už tiesą ir teisingumą, pagaliau už tai, kad mes galėtume šiandien gyventi laisvi? Neignoruokime to, kas turėtų būti aukso raidėmis įrašyta į Lietuvos istoriją.
Tūkstančiai tragiškų įvykių buvo žiauraus genocido draskomoje Lietuvoje. Partizaninės kovos ir beprasmės žūtys, žiaurios deportacijos, šiurpą keliančios kančios kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose tai pats tragiškiausias mūsų tautos istorijos 50-ies metų laikotarpis, vertas ypatingo dėmesio, rimto susimąstymo bei atitinkamo įvertinimo.
Niekaip neišnyksta iš atminties inžinieriaus Jablonskio aprašytas epizodas apie žmonių trėmimus. Jis buvo kartą prievarta įtrauktas į šėtonišką žmonių trėmimo akciją ir parašė vienos ištremti pasmerktos šeimos tragediją: Prasidėjus motinos verksmui, nekalto kūdikio ir tokių pat nekaltų vaikų klyksmui, senelių aimanavimams, susidarė tokia pragariška dvasinio skausmo, liūdesio ir gėdos atmosfera, kad mano akys paplūdo ašaromis ir lyg viela veriama širdis suspaudė man krūtinę, pakirto kojas, ir tik prie sienos esantis suolas mane išgelbėjo nuo apalpimo. Po vienos kitos minutės atsipeikėjęs pamaniau: Dieve mano! Už kokias baisias nuodėmes Tu baudi šiuos nekaltus kūdikius, vaikus, nuo darbo ir vargų išvargintą motiną, senelius?.. Ar yra dar kita pasaulyje tokia tauta, tokia valdžia ir tokie įstatymai, kurie taip niekintų savo žmones, skriaustų savo vaikus, mindžiotų savo įstatymus ir moralę? Atsakymo aš neišgirdau.
Tai tik vienas daugybės tūkstančių tragiškų įvykių virtinės epizodų. Tad ar mes galime nejausti moralinės atsakomybės už jų deramą atminimą ir įamžinimą paminkluose, literatūroje, muzikoje ir kitur? Kryžius ir paminklus žuvusiems partizanams, politiniams kaliniams bei tremtiniams stato pavieniai entuziastai, negailėdami nei savo darbo, nei jėgų, nei išlaidų. Ačiū jiems už tai. O kur mūsų valdžios atstovų iniciatyva? Ar Seime ir Vyriausybėje buvo apie tai bent kartą rimtai kalbėta, svarstyta, spręsta? Ar kada nors imtasi konkrečių veiksmų? Ar mūsų valdžios atstovai susimąsto, kokią baisią moralinę ir materialinę žalą padarė žiauri okupacija? Deja
O kas gi kitas, jei ne istorikai, menininkai, teisėsaugininkai ir vyriausybininkai privalėtų prikelti iš gėdingos užmaršties šiurpios praeities faktus, kurių nesuskaičiuojama gausybė?
Darosi skaudu, apmaudu ir pikta matant, kaip didžioji visuomenės dalis graibsto bulvarinę spaudą, gaudo joje nužudymų, apiplėšimų ir kitas pikantiškas naujienas, o nesidomi rimta spauda, toleruojančia bei skleidžiančia tikrąjį gėrį ir grožį. Ar tai nerodo daugumos mūsų tėvynainių dvasinio nuosmukio? Perjunginėdami televizorių kanalus ir ieškodami sekso, žiaurumo ir smurto scenų, žiūrovai demonstruoja savo moralės atbukimą bei nuskurdimą. Nebūkime naivūs: materija be idealų, be kilnių siekių apgailėtinai šlubuojanti elgeta. Gyvenkime ir elkimės taip, kad būtume verti mūsų tėvų ir senelių kovų ir kančių, sudėtų ant Tėvynės aukuro už mūsų dabartį ir ateitį.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2004 "XXI amžius"
|