| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Prisideda prie Evangelijos daiginimo Elvyra ŽEIŽIENĖ
Atvėrusi sostinės centre, Antakalnio gatvėje, įsikūrusio Šv. Jono seserų kongregacijos vienuolyno pastato vartus, pasijutau tarsi lietuviško kaimo ramybės salelėje. Greta XVII amžiaus baroko architektūros paminklo, Išganytojo bažnyčios ir vienuolyno žiemos ramybėje miegojo obelų sodas, vaiskrūmiai, rūpestingai pridengti gėlynai ir bičių aviliai. Mane pasitikusios sesers Mortos ir šios kongregacijos vyresniosios sesers Sofijos veidai ir akys skleidė šiltą pasitikėjimo nuotaiką. ,,Dangaus grožio svečių kambaryje malda prasidėjęs mūsų pokalbis savaime mezgėsi apie tai, kas šiandieną sparčiai besikeičiančioje visuomenėje žmogui yra amžina ir nekintama, ieškant darnos su pačiu savimi ir pasauliu... Šventojo Jono bendruomenė Pasak Šv. Jono seserų, pirmiausia Viešpaties kvietimą juo sekti išgirdo broliai, o paskui juos nusekė ir Kristaus sužadėtinės seserys. Šv. Jono kongregacija vienuolių bendruomenė, siekianti gyventi ir kontempliatyvų, ir apaštališką gyvenimą, sekdama mylimojo Jėzaus mokinio apaštalo Jono pavyzdžiu. Tai dar jauna bendruomenė šiais metais minėsianti savo trisdešimtmetį. Kaip ir šv. Jonas, broliai ir seserys stengiasi gyventi visiška ištikimybe Mokytojui bei sūnišku artumu Jo Motinai. Apie brolių tarnystę Dievui ir žmonėms, ypač apie jų darbą su paribio jaunimu ir vaikais žiniasklaidoje buvo skelbta nemažai. Greta jų, tyliai vidinės maldos tarnyste brolių veikimą remia seserys. Yra dvi šv.Jono seserų kontempliatyviųjų ir apaštališkųjų šakos; bendruomenei dar priklauso ir pasauliečiai šv. Jono oblatai, siekiantys gyventi bendruomenės dvasia, tačiau galintys turėti šeimas, dirbti pagal savo profesiją. Lietuvoje įsikūręs vienas brolių vienuolynas ir vienas kontempliatyviųjų seserų vienuolynas, yra nemažai pasauliečių oblatų.Vienuolija įsteigta tėvo dominikono Marie-Dominique Philippe, OP (g. 1912), garsaus prancūzų filosofo ir teologo, buvusio Fribūro universiteto (Šveicarija) filosofijos profesoriaus. Jo ištikimiausi studentai, susibūrę apie jį, ir buvo greitai išaugusios bendruomenės pradžia. Šiuo metu po visą pasaulį išsibarsčiusiuose kone pusėje šimto vienuolynų gyvena apie 500 brolių, o įvairiuose kraštuose yra 300 Šv. Jono kongregacijos seserų. Tarp jų ir 17 seserų lietuvių, iš kurių penkios davusios amžinuosius įžadus, šešios laikinuosius, penkios novicijatės ir viena oblatė. Dar keturios lietuvaitės yra gyvenimo mokykloje. Vienuolijos centras ir formacijos namai įsikūrę Prancūzijoje. Praėjusio amžiaus Prancūzijos Bažnyčios atsinaujinimas, naujai susikūrę bažnytiniai sąjūdžiai bei bendruomenės, neįsivaizduojami be Martos Roben (Marthe Robin, 1902-1981) asmenybės. Prieš aštuoniasdešimt metų Marta pasiaukojo Viešpačiui, visiškai atsiduodama Jo meilei ir valiai. Ligos prikaustyta prie lovos, ji gyveno tik priimdama Šv. Komuniją, nustojo miegoti.1930 metais ji gavo Kristaus žaizdas stigmas, nuo tol kas savaitę iš naujo išgyvendavo Kristaus kančią. Ši XX amžiaus mistikė, penkiasdešimt metų gyvenusi vien Eucharistija, buvo daugelio naujų religinių bendruomenių bei judėjimų įkvėpėja, paskatinusi taip ir tėvą M.D.Philippe įkurti Šv. Jono bendruomenę. Dabar Vilniaus Šv. Jono Teologo vienuolyne drauge su lietuviais gyvena septyni broliai iš Prancūzijos, Olandijos, Kanados. Keletas brolių lietuvių studijuoja Prancūzijoje. Postulatas prasideda Lietuvoje, noviciatas - Prancūzijoje. Šv. Jono kongregacijos vienuolynas Vilniuje įkurtas 1993 metais arkivyskupo metropolito A. J. Bačkio prašymu. Šv. Jono seserų vienuolynas čia įsikūrė 1998 metais. Broliai vienuoliai dėsto Vilniaus kunigų seminarijoje, veda rekolekcijas, skaito paskaitas, rengia stovyklas šeimoms, organizuoja renginius jaunimui, globoja gatvės vaikus (tam skirta programa Šv. Jono vaikai), lanko kalinius (vienas brolis yra Lukiškių kalėjimo kapelionas), priima norinčiuosius tylos rekolekcijoms savo vienuolyne. Kitoje vienuolyno pastato pusėje gyvena septynios lietuvaitės ir viena prancūzaitė. Penkiolika kitų lietuvaičių laikinai gyvena ir mokosi noviciate Prancūzijoje. Seserys palaiko brolių darbus malda, taip pat priima tylos rekolekcijoms merginas ir moteris. Maldos šiluma visiems Seserys Sofija ir Morta papasakojo, kad nuo 2000 metų rudens brolių ir seserų vienuolynai, iki tol glaudęsi buvusiame Laterano kanauninkų vienuolyne prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, persikėlė į buvusį Trinitorių vienuolyną prie Išganytojo bažnyčios, Antakalnyje. Šis XVII a. pabaigos XVIII amžiaus baroko architektūros paminklas, pradėtas statyti 1694 metais, baigtas XVIII a. pradžioje (fundatorius LDK etmonas bei Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega), pirmųjų savo šeimininkų vienuolių trinitorių neteko 1864 metais. Tais sunkiais laikais bažnyčia paversta Šv. arkangelo Mykolo cerkve, vienuolyne įsikūrė kareivinės. 1919 metais bažnyčia priskirta Lenkijos kariuomenės ligoninei, o vienuolyno pastatai 1924 metais pritaikyti Universiteto klinikoms. Sovietmečiu čia vėl buvo kareivinės. Nuo 1993 metų vienuolyno ansamblyje veikė Vilniaus kunigų seminarija. Bažnyčiai priklausę meno kūriniai laiko negandų buvo sunaikinti, kas liko išblaškyta po kitas bažnyčias ir muziejus. Nebėra varpų, bažnyčios priekyje pristatytas tambūras, perdirbtas bažnyčios interjeras, kupolo žibintas. Tačiau dabar, kai šie daug matę pastatai vėl atiteko vienuoliams, kai jie vėl gali tarnauti pagal savo tikrąją paskirtį, po truputį grįžta jų dvasia, maldos šiluma, bendruomeniškos meilės jaukumas. Ši ramybės vieta nuo šiol atveria duris visiems ištroškusiems susikaupimo ir tylos. Kontempliacijos dvasia gyvenančios seserys pasidžiaugė, jog, priimdami Eucharistinių metų malonę, Šv. Jono Teologo vienuolyne, Išganytojo bažnyčioje pradėta Švč. Sakramento adoracija. Šiuo metu ji vyksta kasdien nuo devynių ryto iki devynių vakaro, bet greitu laiku žadama pradėti nuolatinę adoraciją dieną ir naktį. Prasmė, gimstanti tyloje Šventojo Jono seserys gyvena šventojo Jono Evangelisto tėvyste. Seserys akcentavo, jog jų vienuoliško gyvenimo šerdis - Eucharistijos ir Mergelės Marijos slėpiniai. Jos taip pat visados trokšta savo gyvenimą remti filosofine, teologine bei mistine išminties mokykla bei gyventi tikra broliška meile pagal paskutinįjį Jėzaus įsakymą: Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau(Jn15,12). Seserys siekia būti viena su kenčiančia Švč. Mergelės Marijos širdimi, gyvendamos kryžiaus slėpiniu Bažnyčiai ir visiems žmonėms. Seserys Sofija ir Morta sakė, kad nors jos visos gyvena paslėptą maldos gyvenimą, tačiau mielai priima pas save pabūti moteris ir merginas, siekiančias atrasti vidinės maldos tylą. Tik dėl to reikia iš anksto susitarti. Tam seserys turi atskirus svečių kambarius, viename iš jų ir vyko mūsų pokalbis. Tokiame kambaryje yra lova, stalas su kėde, atokiau prie persirengimo širmos įrengtas kuklus maldos kampelis. Ant sienos kabo didelis medinis kryžius, ant žemės patiestas šiaudinis demblys, ant kurio mažutis stovelis su Šventuoju Raštu, greta Švč. Dievo Motinos paveikslas ir kabantis rožinis. Čia nėra nė vieno televizoriaus, radijo imtuvo, taip pat seserys prisipažino neskaitančios laikraščių. Tai mums trukdytų susikaupti ir atimtų begalę brangaus laiko, - šypsosi seserys, pridūrusios, jog jos moka naudotis ir naudojasi kompiuteriu tiek, kiek reikalinga vienuolijos labui. Pasaulio naujienas sužino iš katalikų žinių agentūros Zenit. Jų diena prasideda pusę šešių ryto vidine malda ir ja pasibaigia dešimtą vakaro. Dieną jos daug meldžiasi kartu ir pavieniui, skaito Šventąjį Raštą, gieda liturgines valandas, vidurdienį vienuolyno koplyčioje dalyvauja šv. Mišiose. Po pietų keturios penkios valandos skiriamos darbui. Vasarą seserys daugiau laiko praleidžia dirbdamos sode, darže ir bityne, o dabar jos daug dirba gamindamos rankdarbius. Seserys atvedė prie savo dirbinių parodėlės, prie kurios sutiko ir nusifotografuoti. Vienos jų gamina rožinius, kitos padirbdina odos aplankalus biblijoms, o viena sesuo siuva fantastiškus angelus. Taip pat seserys verčia, rengia spaudai vienuolijos įkūrėjo knygas. Seserys, kaip ir broliai, pragyvena iš aukų ir dovanų, šiek tiek prisidurdamos iš rankų darbo gaminių. Seserys parodė savo vienuolyno koplyčią bei remontuojamą Išganytojo bažnyčią, taip pat ir koplyčią, kurioje šiuo metu vyksta kasdienė Švč.Sakramento adoracija. Seserys pažymėjo, jog, garbindamas Švč. Sakramentą, kiekvienas krikščionis slėpiningai prisideda prie pasaulio esminio perkeitimo ir Evangelijos daiginimo, nes kiekvienas, kuris meldžia Išganytoją, savimi patraukia ir pakylėja prie Dievo visą pasaulį. Budėdami prie Viešpaties, mes su Juo pažindiname tuos, kurie Jo dar nepažįsta arba yra tolimi.Vien žmogiški sprendimai negali pasiūlyti išeities šiandieniam pasauliui.
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |