|
Išbuožinti amžiams
Petras KATINAS
Pernai suėjo 75 metai, kai Stalinas ėmėsi iš esmės naikinti žemės ūkį ir galutinai įvesti kolchozinę vergiją. Geriausi ir darbščiausi ūkininkai buvo paskelbti liaudies priešais buožėmis (kulaki), turtas konfiskuotas, o šimtai tūkstančių ištremti į Sibirą, kur dauguma mirė nuo bado ir nuo nepakeliamo vergiško darbo. Taip buvo sunaikinti milijonai pačių darbščiausių Rusijos ir Sovietų Sąjungos žmonių, o kolchozai tapo baudžiavinio lažo atmaina. Milžiniškus derlingos žemės plotus turinti sovietinė imperija, iki bolševikų revoliucijos eksportavusi grūdus į Europą, ilgus dešimtmečius importavo maisto produktus iš tų pačių imperialistinių Vakarų, daugiausia JAV ir Kanados, kad apsigintų nuo bado.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai atrodė, kad pagaliau prasidės kolchozinės baudžiavos žlugimas, atsiras laisvieji ūkininkai. Nieko panašaus neatsitiko, nors daugybė kolchozų sugriuvo. Netgi parodomieji išsidraskė, žemes beveik veltui supirko apsukrios firmos ir oligarchai. Nors Lietuvos kolchozų apraudotojai iki šiol aimanuoja dėl sugriautų klestėjusių kolchozų, o naujasis Lietuvos valdovas V.Uspaskichas netgi ragina teisti prof. V.Landsbergį už žemės ūkio sugriovimą. Tačiau Rusijoje juk nebuvo jokio V.Landsbergio, bet laukai tapo dykvietėmis. Apgriuvę namai, apaugę usnėmis ir kiečiais laukai. Štai ką neseniai savaitraštyje Argumenty i fakty rašė vienas Rusijos provincijos žurnalistas: Amžiai bėga, o Rusijoje yra pilna tokių amžinai nesikeičiančių dalykų. Dar baudžiavos laikais užguiti ir išnaudojami rusų mužikėliai, kad nemirtų iš bado, traukė į miškus ir maitinosi jų dovanomis grybais ir uogomis. Ir dabar, pavyzdžiui, Vologdos srities daugumos rajonų gyventojai daro lygiai tą patį, ką darė jų protėviai. Pasak vienos Vologdos srities Nižnij Nožemo kaimo gyventojos, ne tik jos kaimo, bet ir kitų rajono kaimų žmonės neturi jokio darbo, todėl pagrindinis uždarbis vasaros ir rudens mėnesiais miško gėrybių rinkimas. Kol valdininkai iš aukštų tribūnų postringauja apie ekonomikos kėlimo perspektyvas, inovacinių technologijos diegimą, Rusijos kaimų gyventojai maitina patys save. Tiksliau, juos maitina miškas. Nes Rusijos platybėse kažkodėl tos inovacinės technologijos neprigyja. Taigi ir bastosi po supervalstybę žmonės su krepšiais.
O tie, kurie pabando ūkininkauti, susiduria ne tik su kolchozinės partinės nomenklatūros daromomis įvairiomis kliūtimis, bet ir su savo kaimynų nepakantumu. Jie ne tik smerkiami, išvadinami buožėmis ir kraugeriais, bet ir deginamos jų sodybos, naikinama technika. Geriausias pavyzdys - istorija vieno naujojo Rusijos fermerio, kuris ryžosi tęsti savo prosenelio ir senelio tradicijas. Michailas Lonšakovas iš Novopokrovkos kaimo Vitebsko srityje nusprendė tapti fermeriu. Po to, kai B.Jelcinas paskelbė, kad taip gali daryti visi, kurie nori. Jį atkalbinėjo visi. Buvęs kolchozo pirmininkas, jau pirmą dieną pardavęs traktorių būsimajam fermeriui, įspėjo: Gerai pagalvok. Tavo traktorių padegs ar smėlio į baką pripils. O tėvas irgi piestu stojo: Kam gi tu, Michailai, savo galvą į kilpą kiši! Senelį ir prosenelį pamiršai? M.Lonšakovo tėvas žinojo, ką sako. Prieš bolševikų revoliuciją jo prosenelis turėjo puikių arklių bandą, Rusijoje vadinamą tabūnu, ir derlingas ganyklas. Dirbo nesudėdamas rankų. Buvo labai kuklus, niekuo neišsiskiriantis iš kitų kaimo žmonių. M.Lonšakovo senelė dar prisimena, kaip jos tėvas atvyko kartą į žemės pardavimo varžybas, dabar pavadintume aukcioną.
Suvažiavo daugybė puikiai apsirėdžiusių pirklių ir niekas nekreipė dėmesio į šalia buvusį mužikėlį su drobiniu maišu ant kupros. Tačiau kai prasidėjo varžytinės ir pirkliai ėmė siūlyti savo kainą, tas mužikėlis vis pasiūlydavo daugiau. Pirkliai šaipėsi: mužikėlis, matyt, nesveikas. Tačiau kai jis laimėjo varžytines, išpylė iš to sulopyto maišo krūvą pinigų.
Aišku, bolševikai, užgrobę valdžią, atėmė iš jo, ir arklius, ir žemę. O jį su šešiais vaikais ištrėmė už Uralo. Ten visi ir mirė iš bado. Gimtojoje Voronežo žemėje išgyveno tik prosenelio duktė M.Lonšakovo senelė.
Tose žemėse įsikūrusio kolchozo Naujas kelias po SSRS žlugimo nebeliko. Žemę ir techniką už kolchozo skolas pasiėmė apsukri firma iš Maskvos. Visus kolchoznikus kaip nepataisomus girtuoklėlius ir tinginius naujieji šeimininkai bemat išvarė, pasiliko tik du traktorininkus. Dabar firma darbininkus imponuoja iš Ukrainos.
Neturi jokio pasitikėjimo buvusiais kaimynais ir naujai iškeptas fermeris M.Lonšakovas. Bandė vieną traktorininką pasamdyti, bet nieko iš to neišėjo. Tas jau pirmą darbo dieną girtas nepataisomai suniokojo traktorių. Todėl dabar fermeris dirba iki dešimto prakaito su trimis sūnumis, kurių vyriausiasis tik keturiolikos metų. To darbo nuo aušros iki aušros dėka fermerio kieme jau stovi penki traktoriai, du kombainai, sunkvežimis. Pasak M.Lonšakovo, pirmieji ūkininkavimo metai buvo tikra katorga. Kaimynai ir pažįstami nusisuko. Netgi artimiausi giminės ėmė žiūrėti kreivai. Vadino buože, atskalūnu. Vyresnysis keturiolikmetis sūnus išmoko ne tik dirbti traktoriumi, bet ir kombainu. To paties išmoko ir žmona.
Tačiau statyti naują namą Michailas bijo. Jeigu vietinė valdžia visiškai pribaigs, reikės viską mesti, o namo su savimi nepasiimsi. Tačiau gyventi vis tiek norisi. Negi aš ir mano vaikai dešimt metų veltui plušėjome nematydami šviesios dienos, - kalba ūkininkas, atskalūnas ir buožė.
Kai M.Lonšakovas nusprendė pasitraukti iš nustekento kolchozo, jam buvo paskirta 240 ha žemės iki gyvenimo pabaigos. Pirmą kartą laisvai atsikvėpiau, - pasakoja ūkininkas. Tačiau labai greitai rajono valdžia pareiškė, kad skyrusi jam pernelyg daug žemės. Atsisakyk pusės jos, paragino rajono valdininkai. Tačiau ūkininkas atsisakė, o valdininkai aprimo. Tačiau greitai sovietiniai agrarininkai Rusijos vyriausybėje nusprendė pakeisti įstatymą dėl žemės paskyrimo iki gyvos galvos ir iš fermerio pareikalauta įforminti žemės nuomą. Pagal naująjį įstatymą, žemę galima nuomoti 49 metus, tačiau M.Lonšakovui buvo leista tiktai 15 metų. Po poros metų šis laikas baigsis ir ūkininkas labai abejoja, kad sovietinio raugo valdininkai pratęs nuomą.
Be to, 1998 metais Michailas sumokėjo 340 tūkst. rublių mokesčių per garsųjį banką SBC-Agro. Bankas žlugo. Tiksliau, buvo išvogtas. Užuot patraukę atsakomybėn banko vadovą garsųjį sukčių ir aferistą Smolenskį, antstoliai ėmė purtyti fermerį, kad jis antrą kartą sumokėtų mokesčius! Beje, Smolenskio sūnus dabar superka fabrikus, kad įkurtų vakarietiškų automobilių gamyklą Rusijoje.
M.Lonšakovas teigia, kad jis dabar sugebėtų apdirbti mažiausiai 500 hektarų žemės, tuo labiau kad aplink jau daug metų dirvonuoja tūkstančiai hektarų. O kas atsitiks, jeigu ir dabartinę valdžios išnuomotą žemę atims? Ar išveš į Sibirą kaip mano protėvius - samprotauja M.Lonšakovas. Tai gal geriausia būtų, kad valdžia išvis apie mus pamirštų ir netrukdytų gyventi. Galgi pagaliau atėjo metas liautis išbuožinti buožes?
© 2004 "XXI amžius"
|