Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Vasario 16-osios šviesa

Zigmas TAMAKAUSKAS,

Kauno miesto savivaldybės Švietimo
tarybos narys, LKD Kauno skyriaus
Švietimo ir kultūros sekcijos pirmininkas

Vasario 16-oji - Lietuvos valstybės atkūrimo diena. 1918 metų vasario 16 dieną dvidešimties narių Lietuvos Taryba pasirašė Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Jame pabrėžta, kad Lietuvos Taryba "skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis". 1944 metų vasario 16-ąją Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas pogrindyje ir generolas Povilas Plechavičius paskelbė savanorių šaukimą į Lietuvos kariuomenę, kuri "neturėjo būti siunčiama už Lietuvos ribų, bet turėjo ginti Lietuvos teises, kai bus galimybė ir kai bus reikmė". Eltos nuotrauka.

Štai ir vėl ji – mūsų visų Vasario 16-osios šventė, pasipuošusi atkurto valstybingumo 87-erių metų sukakties trispalviu žiedu. Pasistenkime prie to žiedo prisiartinti ne tik žingsniais, bet ir širdimi, savo Tėvynės, savo namų dvasia. Pabandykime suprasti šios dienos prasmę, jos didybę.

Tėvynė, sakė rašytojas F.Šileris, tai šventas žodis, kuris atplėšia mokslininką nuo knygos, atitraukia valstietį nuo arklo, tarnautoją – nuo rašomojo stalo ir surenka visus prie vienos vėliavos. Prisiminkime, kaip, visa palikę, prie jos glaudėmės gindami mūsų valstybę 1990 – 1991 metų žvarbią žiemą. Ta vėliava – gyvosios Tėvynės simbolis, iš kurios daugelis priešų norėjo atimti gyvybę. O ši po skausmingų audrų vis prasiskleisdavo atsinaujinusiu žiedu, šviečiančiu gyvosios aukos prasme, mūsų garbingosios Vyties ir Laisvės vizija.

Didelės įtakos nacionalinio sąmoningumo formavimuisi turėjo dr. Jono Basanavičiaus 1883 metais pasirodžiusi „Aušra“, pažadinusi daugelio žmonių širdis. „Aušra“ pakėlė iš miego ir Vincą Kudirką , kuris savo „Varpo“ skambesiu dar ryškiau ragino ir kitus pabusti darbui Lietuvai.

1905 metais Rusijos imperijoje vykstant revoliucijai, Lietuvių Seimas Vilniuje iškėlė palyginti kuklų, bet tuo metu gana drąsų Lietuvos autonomijos klausimą. Tačiau carizmas brutaliai nuslopino bet kokį savarankišką žingsnį.

Pavergtųjų tautų aktyvumą sustiprino Pirmasis pasaulinis karas. Karo pradžioje dar vyravo tos pačios autonomijos Rusijos imperijoje nuotaikos. Tačiau Vokietijai okupavus Lietuvą ši nuostata keitėsi. Vilniuje susikūręs politinis centras priešinosi okupantų politikai, germanizacijai. Buvo svarstoma Lietuvos perspektyva pokario metais.

Lietuvai teikė vilties JAV prezidento Vilsono „14 punktų“ deklaracija. Šią viltį atkurti Lietuvos valstybę sustiprino Vasario revoliucija Rusijoje.

1917 metų viduryje Vokietija leido sudaryti vietinę Lietuvos įstaigą, kuri tarpininkautų tarp gyventojų ir okupacinės administracijos.

1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. Vilniuje sušauktoje Lietuvių konferencijoje 222 atstovai iš visų Lietuvos apskričių nutarė siekti savos demokratinės valstybės atkūrimo. Sudaryta Lietuvos Taryba, kurios pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona. Taryba įsipareigojo atstovauti tautai ir siekti jos laisvės.

1918 m. vasario 16 d. visi Tarybos nariai, pirmininkaujant dr. J.Basanavičiui, pasirašė Vasario 16-tosios Aktą, paskelbusį Lietuvos Nepriklausomybę. Įsimintini Aktą pasirašiusio Petro Klimo žodžiai: „Mes pasirašėme nepriklausomybės paskelbimo aktą, bendrą visiems lietuviams, kokių pažiūrų jie bebūtų, jei tik nenutolę jie nuo savo tėvynės, ir kurie brangina tėvų ir protėvių palikimą, trokšdami savitos laisvės“.

Vasario 16-tosios Aktas dar nesukūrė valstybės. Tuo metu dar neturėta nei vyriausybės, nei kariuomenės. Tačiau po Akto pasirašymo Lietuva iš idėjinės plotmės pradėjo materializuotis. Ji virto tikrove. Ir svarbiausia – ta romantinė tikrovė buvo pasirašyta krauju, dideliu pasiaukojimu. Vasario 16-oji buvo apginta kovos lauke kovojant su sovietų Rusijos kariuomene, su bermontininkais ir lenkais. Rusija antrą kartą norėjo panaikinti Lietuvos vardą, lipdydama vadinamą „Litbelo respubliką“. Rusijos kariaunos įsiveržimas į Lietuvą tarsi demaskavo jos pačios paskelbtą vadinamąją tautų apsisprendimo deklaraciją, kuri iš tikrųjų pasirodė tik propagandinis burbulas tautoms apgauti. Duobę Lietuvai kasė ir Lenkija, po poros dienų sulaužiusi pasirašytą Suvalkų sutartį. Iškilo mirtinas pavojus mūsų valstybei. 1918 m. lapkričio 23 d. buvo išleistas pirmasis Lietuvos kariuomenės organizavimo įsakymas. Tėvynės ginti susirinko apie dešimt tūkstančių savanorių. Jie, rodydami didelį patriotizmą, narsiai gynė iš pelenų beprisikeliančią Lietuvą, Vasario 16-osios idėjas. 1919 metų antrojoje pusėje buvo išvaryta rusų bolševikų kariuomenė. Kovose su ja didvyrio mirtimi prie Kėdainių, Taučiūnų lauke, žuvo pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys, ant Alytaus tilto žuvo pirmasis Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius. Kovose su lenkais prie Varėnos žuvo pirmasis lietuvių karo lakūnas Juozas Kumpis. Kaune, prie Metropolio, gindamas JAV misiją, nuo komunistuojančio vokiečio kareivio kulkos žuvo pirmasis Lietuvos sargybinis Pranas Eimutis.

Bermontininkai buvo nugalėti 1919 metų gruodžio viduryje. 1920-aisiais prie Giedraičių ir Širvintų mūsų kariuomenė, vadovaujama generolo Silvestro Žukausko, nugalėjo lenkų kariuomenę, klastingai įsiveržusią į Lietuvą. Amžina garbė žuvusiems už Tėvynės laisvę, už Vasario 16-osios idėjas!

Švenčiant Vasario 16-osios šventę, visada prisimintinas vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos kūrėjų, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Steigiamojo Seimo pirmininkas, antrasis Prezidentas, Lietuvos laisvės šauklys, vėliau – Sibiro lagerių kankinys Aleksandras Stulginskis. Per šešerius jo valdymo metus buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, mokslo tyrimo įstaigos, pastatyta daug mokyklų, įvestas lietuviškas pinigas – litas, priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino atkurtą Lietuvos valstybę. Vasario 26 dieną Lietuva, o ypač mokyklinis jaunimas, turėtų pažymėti šio iškilaus mūsų Tėvynės sūnaus A.Stulginskio gimimo 120-ies metų sukaktį. Nepamirškime ir jo kapo Panemunės kapinėse.

Vasario 16-ąją galima palyginti su rašytojo Jono Biliūno apysaka. Kelias į Laimės žiburį buvo žmonių lavonais nuklotas: tai mūsų tautos sąmonės žadintojai, sukilimų dalyviai, knygnešiai, Nepriklausomybės kovų savanoriai, 1941 metų birželį sukilėliai, pokario metų narsieji Lietuvos partizanai ir dvasinės rezistencijos dalyviai – tai mums visiems brangūs vardai, kurių darbu, kančiomis ir kruvina auka buvo atnaujinta Vasario 16-osios gyvoji prasmė.

Vasario 16-osios idėja buvo gyva per visą sovietinę okupaciją. Į ją rėmėsi rezistencinė veikla, kurią ryškiai atspindi legendinis Lietuvos partizanas Juozas Lukša, partizanų vadai Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir kt. Jie savo herojiška kova, savo krauju pratęsė Vasario 16-osios įprasminimą. Ir dr. J.Basanavičiaus kapas Vilniaus Rasų kalnelyje simbolizavo Lietuvos gyvąją dvasią. Čia visada žydėdavo gėlės, dažnai degdavo žvakutės. Prie jo 1956 metais organizavome studentiško jaunimo žinomą antisovietinį Vėlinių susibūrimą. Pagaliau ir Kovo 11-ajai – naujajam mūsų laikų atgimimui - spindėjo Vasario 16-osios šviesa.

Vasario 16-osios šviesos neturėtų užgožti tie, kurie stengiasi kurstyti socialinę priešpriešą, reklamuoja pinigų godulį, svetimą kultūrą, televizijos Baltijos kanalo propagandos rezginį, nihilistines nuotaikas, susijusias su buvusių „gerų laikų“ pasiilgimu. Tarsi pamirštama, kad tie „geri laikai“ – buvusios sovietinės okupacijos grandinės – smurtas, melas, lageriai, tremtys, masinės žudynės, fizinis ir dvasinis tautų naikinimas, laisvos minties draudimas. Visa tai panašu į Senojo Testamento įvykius, kai buvo niekinamas į laisvę savo tautą vedęs Mozė, o ant pjedestalo keliamas aukso veršis. Neretai Europos maskuote stengiamasi jauną žmogų atskirti nuo savo šaknų diegiant jam kosmopolitinio helovyniško mąstymo bei tautinio neigimo sampratą.

Lietuvos ateitis - mūsų pačių rankose: kokie mes būsime, tokia bus ir Lietuva. Turime kantriai dirbti jos labui, žinodami, kad dirbame sau, savo namams. Lietuva daug laukia iš mūsų jaunimo. Mes jiems sakome – neišsilaksykite iš savo Tėvynės, nepalikite savo namų, neišduokite savo tėvų, savo židinio dvasios, dar kartą pabandykite savyje užsiauginti kūrybinio idealizmo sparnus.

Brandinant jaunų žmonių sąmoningumą, jų tautinę dvasią žymiai svaresnį vaidmenį turėtų atlikti mokykla, patriotiškai nusiteikę mokytojai, nors esamomis sąlygomis tą padaryti nėra taip lengva. Pagaliau neturėtume mokyklinio jaunimo paversti televizijos „klausimėlio“ atsakymų „herojais“, vaikantis tik aukštesnio pažymio kartelės. Moksleivis neturėtų reklamuoti vien savo teises, bet jis turėtų visada prisiminti ir savo pareigas. Svarbiausia – pareigas savo artimui, savo namams, savo aplinkai, savo Tėvynei.

Smagu, kai matai žmones, pasiaukojamai dirbančius, kad praskaidrėtų mūsų gyvenimas, kad dar ryškesnė būtų Vasario 16-osios šviesa, kad mes toje šviesoje galėtume didžiuotis sava lietuviška kultūra, lietuviškų kanklių skambėjimu. Lietuva turi susikurti mūsų širdyse, mūsų protuose ir darbuose. Labai prasmingai yra pasakęs prieškario Lietuvos paskutinysis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys: „Kiekviename iš mūsų, kad ir kur kas būtume, mūsų jausmai, mūsų mintys, mūsų ryžtas ir veiksmai turi būti nukreipti į tai, kad neištirptume, o išliktume kompaktiška tauta, su savo nesudarkyta kalba, su savo neiškreiptomis tradicijomis ir kultūra, su savo vientisa nesuniokota žeme. Šiandien. Dabar ir visada“. Telaimina Aukščiausiasis tą mūsų ryžtą.

© 2005 "XXI amžius"