|
|
Du
Nepriklausomybės Akto
paskelbimo tekstai
Po 1863 metų sukilimo caro administracija, norėdama
Lietuvą nutautinti ir kolonizuoti, uždraudė spaudą, sustiprino represijas,
tačiau tai paskatino ir tautinį judėjimą, kurio žymiausias pradininkas
buvo vysk. M.Valančius. Jis parapijose steigė lietuviškas mokyklas,
kovojo su girtuokliavimu, Prūsijoje pradėjo spausdinti lietuviškas
knygeles lotyniškomis raidėmis tuo pramynė knygnešių takus. To
meto inteligentija dar nekėlė nepriklausomybės reikalavimų. Pirmieji
siekimą atskirti Lietuvą nuo Rusijos į savo programą įsirašė Lietuvos
socialdemokratai šios partijos steigiamajame suvažiavime 1896 metais.
|
|
|
KGB
viršininko derybos
su partizanais
1950 metais gavau gydytojo diplomą. Dirbti paskyrė
į Molėtų rajoną, Inturkę, apylinkės gydytoju. Namas, kuriame buvo
įsikūrusi ambulatorija, priminė apgriuvusį baudžiauninko namelį.
Viename jo gale gyveno buvęs šios ambulatorijos daktaras, pagal
išsilavinimą siuvėjas. Kitame namo gale, buvusioje kamaroje su mažu
langeliu, - ambulatorija. Ambulatorijoje buvo du darbuotojai: sanitarė
ir aš. Dauguma vietos gyventojų kalbėjo lenkiškai. Ligoniai iš pradžių
gydytis, kaip ir seniau, ėjo pas buvusį šios ambulatorijos daktarą,
o manęs vengė ir sakė: Ten litvin.
|
|
|
Sūnūs,
kovoję už tėvynės laisvę
Panevėžio valsčiaus Linonių kaimo gyventojai Kazimieras
ir Anastazija Bručai išaugino vienuolika vaikų. Septyni sūnūs ir
savo tėvų ūkį tvarkė, ir kaimynams talkon ateidavo. 1944 vasarą
atidundėjo Antrojo pasaulinio karo patrankų gausmai, ir penki sūnūs
patraukė į Vakarus. Iš dviejų, likusių namuose, tik vyriausias Juozas
išvengė Sibiro. Kazys grįžo iš lagerių suluošintas. Jurgis ir jaunėlis
Antanukas, kuriam buvo tik devyniolika, grįžo padangių keliu nusileido
parašiutais ir įsitraukė į partizaninę kovą. Jie buvo ltn. Vlado
Juozoko-Petraičio grupėje. Neilgai motulė džiaugėsi sūnumis.
|
|