|
Ant Parnaso neskrisiu,
būdams be sparnų..
Bronius VERTELKA
Aš rašysiu dėl Tėvynės, vargus, kančias jos atminęs, gailėdams
savųjų, taip XX a. pradžioje rašė Juozas Čerkesas-Besparnis.
Poeto, daugelio publicistinių straipsnių autoriaus, Nepriklausomos
Lietuvos Panevėžio apskrities tarybos pirmininko atminimo popietė,
skirta jo 120-osioms gimimo metinėms, vyko J. Balčikonio gimnazijoje.
Rinko po trupinėlį
Maždaug prieš penkiolika metų mokytoja Elena Klingienė, išsikalbėjusi su kraštotyrininku Pranu Tamošiūnu, sužinojo, jog pirmojo eilėraščio apie Karsakiškį autorius yra Juozas Čerkesas-Besparnis. Sumanius išleisti knygutę apie Karsakiškio šviesuolius, joje buvo patalpinti poeto nuotrauka, kelių eilučių apie jį aprašymas ir trys jo kūrybos eilėraščiai.
Po trupinėlį rinkti duomenis apie kūrėją Karsakiškio A.Strazdelio pagrindinės mokyklos mokytojai E. Klingienei padėjo rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos darbuotoja Emilija Bielskienė. Išėjo pakankamai gyvas ir įdomus pasakojimas, kurį J.Balčikonio gimnazijos salėje skaitė E. Klingienė. Dovanų gautą gėlių puokštę pedagogė įteikė E.Bielskienei sakydama, jog tai ji daugiausia prisidėjo prie medžiagos apie poetą kaupimo.
Už rašymą neteko tarnybos
J.Čerkesas-Besparnis gimė Bernotų kaime, netoli Paliūniškio. Kadaise tai buvo pakankamai didelis kaimas netoli Lėvens upės (dabar Bernotuose išlikusios kelios sodybos). Iš neturtingų valstiečių šeimos kilęs jaunuolis sugebėjo prasimušti į žmones. Turėdamas gražų braižą, dirbo raštininku Žagarės ir Čypėnų valsčiuose. Apsistojęs Žagarėje, pradėjo siuntinėti žinutes, feljetonus į laikraščius. Pirmoji jo korespondencija buvo išspausdinta Peterburge leidžiamame lietuvių laikraštyje. Už vieną valdžiai neįtikusį straipsnį jis buvo atleistas iš Žagarės valsčiaus raštininko pareigų.
Dviejų poezijos knygučių autorius
J. Čerkesas-Besparnis neturėjo sąlygų siekti mokslo aukštumų. Lankė Panevėžio realinę mokyklą, tačiau turėjo iš jos išeiti kaip nesugebantis susimokėti už mokslą. Tai buvo toks metas, kai mieste lietuviškai kalbėdavo vos ne vien į turgų suvažiavę ūkininkai. Panevėžyje vyravo lenkų, rusų ar žydų kalbos. Jonui Biliūnui su žmona atvykus į Panevėžį ir jiems gatvėje prašnekus lietuviškai, paskui sutuoktinius sekiodavo virtinės vaikų, kurie nesuprato, kokia kalba šie kalbasi.
1910 metais pasirodė pirmoji J. Čerkeso-Besparnio eilėraščių knygelė Birbynė, o dar po metų Vamzdys. Jas padėjo išleisti knygyno savininkas Juozas Masiulis. Beje, tas pats žmogus vėliau iš kalėjimo ištraukė poetą. Lietuvai tapus nepriklausoma, jis buvo išrinktas Panevėžio apskrities Tarybos pirmininku. Užėjus bolševikams, Juozas su kitais Lietuvai ištikimais bendraminčiais buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Už jų laisvę buvo pareikalauta didelės išpirkos. Ištrūkti iš nelaisvės namų jiems padėjo J. Masiulio sumokėta reikiama suma.
Teisinę pagalbą teikė A.Vienuoliui
Nerasta šaltinių, kur poetas įgijo teisinių žinių. Tačiau yra žinoma, jog jis patarinėjo A. Vienuoliui jau kaip teisininkas. Rašytojas vienu metu savo vaistinę buvo išnuomojęs kitam žmogui, tačiau šiam nesisekė verslas, neturėjo jis iš ko sumokėti šeimininkui tai, kas priklausė. Tada rašytojas kreipėsi pagalbos į J. Čerkesą-Besparnį kaip į teisinių žinių nestokojantį žmogų. Taip pat yra žinoma, jog jis laimėjo bylą prieš brolius Vailokaičius.
Galvos sukimo nereikalaujantys eilėraščiai
Juozas buvo išprusęs aukštaitis. Jis palaikė ryšius su A.Vienuoliu laiškais ar atvirukais, gerai buvo susipažinęs su P.Vaičaičio, Maironio kūryba, artimai bendravo su sodininku ir rašytoju Matu Grigoniu. Pats Juozas mėgo išsiskirti iš kaimynų, jis nešiojo baltą skrybėlę, vilkėjo tvarkingais drabužiais. Jo pavardę dabar galima rasti net keturiose enciklopedijose. Ant Parnaso neskrisiu, būdams be sparnų, nes ten vietos nerasiu dėl savo dainų, eiliavo poetas.
J. Čerkeso-Besparnio kūryba yra neįmantri, paprasta ir visiems suprantama. Eilėraštis Lietuvaitei, važiuojančiai Amerikon, rašytas prieš 100 metų, - aktualus ir šiandien. Autorius perspėjo kraštietę, paliekančią tėvynę, jog niekur kitur ji nesugebės rasti tokio gamtos grožio ir tokio žmonių gerumo kaip Lietuvoje. J. Čerkeso-Besparnio eiles J. Balčikonio gimnazijos salėje skaitė aktorius Petras Kežys.
Ne karo ar viesulo suniokota
J. Čerkesas-Besparnis turėjo sodybą Panevėžyje. Jis pirko žemės iš dvarininko Kaizerlingo, ten pasistatė mūrinį namą, užveisė didžiulį sodą. 1949 metais jo nuosavybę sovietinė valdžia nutarė nacionalizuoti. Tokios neteisybės neišlaikė poeto širdis.
Sodyba, kurią J. Čerkesas-Besparnis vadino švelniu Pragiedrulių vardu, šiandien taip suniokota, tarsi per ją būtų praūžęs uraganas. Keliolika hektarų žemės, priklausiusios poetui ir dabar vertinamos milijonais litų, neturi įpėdinio. Buvo net bandyta privatizuoti poeto namą, tačiau prieš tokią neteisybę piestu stojo Panevėžio kraštiečių klubas Tėviškė. Jo dėka ir kilo sumanymas surengti kūrėjo atminimo popietę J. Balčikonio gimnazijoje.
Primirštas J. Čerkeso-Besparnio kapas senosiose miesto kapinėse, netoli Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Nugriuvo ant jo stovėjęs paminklas. Vieno XXI amžiaus šaltinio teigimu, jis paprasčiausiai buvo nuverstas. Šios kapinės tapo girtuoklių ir kažkokių sektantų pamėgta užeiga.
J. Čerkeso-Besparnio minėjimo metu kalbėjusi Panevėžio apskrities viršininkės pavaduotoja Zita Kukuraitienė ragino kurti poeto atminties rėmimo fondą, kartu raginti miesto valdžią, kad ši neleistų daugiau niokoti namo, o jį paverstų meno mylėtojų rinkimosi vieta.
Panevėžys
© 2005 "XXI amžius"
|