|
Sūnūs, kovoję už tėvynės laisvę
Panevėžio valsčiaus Linonių kaimo gyventojai Kazimieras ir Anastazija Bručai išaugino vienuolika vaikų. Septyni sūnūs ir savo tėvų ūkį tvarkė, ir kaimynams talkon ateidavo. 1944 vasarą atidundėjo Antrojo pasaulinio karo patrankų gausmai, ir penki sūnūs patraukė į Vakarus. Iš dviejų, likusių namuose, tik vyriausias Juozas išvengė Sibiro. Kazys grįžo iš lagerių suluošintas. Jurgis ir jaunėlis Antanukas, kuriam buvo tik devyniolika, grįžo padangių keliu nusileido parašiutais ir įsitraukė į partizaninę kovą. Jie buvo ltn. Vlado Juozoko-Petraičio grupėje. Neilgai motulė džiaugėsi sūnumis.
Išaušo 1945 m. sausio 28 d. sekmadienis. Aš buvau grįžusi į namus (mokiausi Panevėžio mergaičių gimnazijoje). Matome ateina du kagėbistai, vienas iš jų odiniu paltu (iš tos aprangos pažinome komisarus). Tėtis tada dirbo eiguliu. Klausia jo, ar yra miške banditų. Tėtis atsako: Nėra. Šie dairosi, tartum ko ieškodami. Netrukus kaimo pusėje pasigirsta šūviai. Svečiai išskubėjo šūvių link. Po valandėlės grįžta tie patys ir sako: Seni, melavai, du nušovėme. Tėtis ir klausia: Kur? Atsako, kad lauke. Tėtis vėl savo teigia: Juk ne miške
Tuomet komisaras drėbtelėjo: Telesa varnos.
Nušautieji buvo desantininkas Jurgis Bručas-Vanagas ir kitas vietinis partizanas Jonas Žaldokas. Prie nušautų vyrų čekistai atvedė motiną, seserį Teklę ir kaimynę Birutę Jusytę. Matė jos, kaip tirpsta sniegas ant bežadžio sūnaus ir brolio veido, matė jo kruvinas šviesias garbanas. Bežadė kančia sukaustė jų lūpas. Į piktą komisaro klausimą Kas jie?, atsakė: Nepažįstame.
Jaunėlio Antanuko eilė atėjo kiek vėliau vasarai žaliuojant. Neteko jo pamatyti motulei. Nežino niekas nė vietos, kuri priglaudė jo išniekintą kūną.
Štai ir naktis. Nors neramu buvo, tačiau sugulėme. Namo parėjo brolis Anicetas ir dar vienas partizanas. Brolio šeima su trijų mėnesių dukrele Violeta pasitraukė iš Vilniaus, gyveno pas mus.
Kažkas beldžia į duris. Kur čia miegosi visi sukyla ant kojų. Tuodu vyrai sulindo į po grindimis padarytą slėptuvę. Prigužėjo seklyčia pilkasermėgių. Pasiuntė karininkas sargybinį su kulkosvaidžiu ant aukšto. Šis, šiaudiniame stoge praplėšęs skylę, stebėjo, gal kas pasirodys. Kiti sugulė ant suolo, grindų. Kaime taip pat buvo pasalos. Naktį, nieko nenujausdami, rogėmis važiavo du neseniai parašiutais nusileidusios kitos desantinės grupės vyrai Pranas Alekna-Meškėnas ir Ignas Šereiva-Plukas. Čia, prie Jusio sodybos, juos ir pakirto priešo kulkos.
Keturis žuvusius vyrus kaimynai palaidojo Spirakių kapinaitėse, Bručų kape. (Dabar ten pastatytas paminklas ir prie išvardytų jų šeimų norėčiau įrašyti ir šių keturių partizanų, žuvusių prieš 60 metų, pavardes.)
Rytą, motulei ruošiant pusryčius neprašytiems svečiams, karininkas porina: jūs šiokie, jūs tokie (vis pridėdamas keiksmažodžius): kai paklausi, kur sūnus, sakosi nežiną, tačiau kai pradedi kulti šautuvo buože, ir išlenda sūnus iš po grindų. Motulė ir rausta, ir bąla. Užsitraukė skarelę ant veido ir skundžiasi danties skausmu. Pavalgę pilkasermėgiai išsinešdino. Kas dabar supras, kiek teko išgyventi tiems, po grindimis, ir mums, paslėpusiems juos. Gal tuo metu lydėjo juos Dievo palaima ant jų slėptuvės stovėjo brolio Aniceto trijų mėnesių dukrelės Violetos lovelė. V.Viščiūtė-Majauskienė dabar gyvena Kaune, dirba gydytoja.
* * *
Mano motiną Elžbietą Viščienę 1945 m. gegužės 13 d. kagėbistai sudegino namuose. Jai po mirties suteiktas laisvės kovų dalyvio statusas. Tėvas Jonas Viščius 1945 m. gegužės 4 d. areštuotas, teistas, iš lagerio nesugrįžo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre visus dokumentus sutvarkiau, bet dar reikalauja mirimo metrikų, o jų prašiau iš Archangelsko, tačiau gavau atsakymą, kad nėra. Aš pati nuo 1998 metų pripažinta kare savanore. Vyras Juozas Bujanauskas (jau miręs) taip pat karys savanoris.
Zina VIŠČIŪTĖ BUJANAUSKIENĖ
Matuizos, Varėnos rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|