Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Griežtas Rusijos užsienio politikos įvertinimas

Kremlius laikosi nuostatos, jog Baltijos valstybių įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą (ES) neapsaugo jų nuo Rusijos įtakos. Tokią išvadą daro įtakingos organizacijos „Jamestown Foundation“ mokslinis bendradarbis Vladimiras Sokoras.

Artėjant JAV ir Rusijos prezidentų Džordžo Bušo ir Vladimiro Putino susitikimui, Kremliaus politinis konsultantas Glebas Pavlovskis pasinaudojo proga paskelbti apie iš esmės peržiūrimą Rusijos politiką posovietinėje erdvėje, rašo V. Sokoras. Susiedamas Rusijos politines ambicijas ateičiai su įtakos didinimu posovietinėje erdvėje, G. Pavlovskis sukritikavo Rusijos „artimojo užsienio“ doktriną už tai, kad ji rėmėsi Vakarų neprieštaravimo prielaida. Vakarų prieštaravimas esą „silpnina dėl tos doktrinos atsiradusią Nepriklausomų Valstybių Sandraugą“. G. Pavlovskio teigimu, „artimojo užsienio“ samprata žlugo, ir „Rusija dabar peržiūri savo politiką posovietinėje erdvėje bei jos įgyvendinimo mechanizmus“. Anot Rusijos analitiko, nuo šiol „kils konfliktas su bet kuria valstybe, remiančia Rusijos pasitraukimo doktriną“.

„Reikia suprasti, kad bent jau iki prezidento V. Putino kadencijos pabaigos, o tikriausiai - iki jo įpėdinių prezidentavimo pabaigos, Rusijos užsienio politikos prioritetas bus tapti XXI amžiaus politine galybe, nors dabar esame tik silpna regioninė jėga su silpna nuo žaliavų priklausoma ekonomika“, - cituoja V. Sokoras G. Pavlovskio žodžius. Pasak V.Sokoro, Maskva nepritaria nuostatai, kad euroatlantinė integracija apsaugo posovietines šalis nuo Rusijos įtakos. Grįsdamas šią išvadą jis cituoja G. Pavlovskį: „Rusija vėl taps pasaulio galybe ir turės pasaulinių interesų. Tačiau turime interesų ir tam tikrose šalyse. Net dalies jų priėmimas į ES ir NATO nereiškia, kad jos nepatenka į mūsų interesų sritį. Jai neabejotinai priklauso Baltijos šalys, ypač dėl tokių klausimų kaip tranzitas ar rusų kalbos ir rusų bendruomenės statusas. Tikrai pasinaudosime jų įstojimu į naujas organizacijas, kad aktyviau stebėtume tai, kas susiję su mūsų interesais, ir darytume įtaką“.

V. Sokoro teigimu, pastarasis tikslas svarbus ne tik Baltijos šalims - jis rodąs ambicijas, pasinaudojant jomis G. Pavlovskio minėtais klausimais, suardyti NATO ir ES politinę darną. „Šiuo metu bandoma tuos klausimus įtraukti į Rusijos diskusijas su ES, NATO ir kai kuriomis įtakingiausiomis Vakarų Europos valstybėmis. Sėkmė tai darant paskatintų Maskvą išplėsti vidinių ES ir NATO klausimų, kuriais Rusija nori daryti įtaką, ratą“, - tvirtina V. Sokoras.

Pagal G. Pavlovskio išdėstytą doktriną, Maskva, kitaip nei iki 1992 metų, nuo šiol pasilieka teisę užmegzti santykius su posovietinių šalių politinėmis jėgomis, esančiomis tiek valdžioje, tiek opozicijoje. „Kaimyninėse šalyse Rusija tikrai palaikys ryšius su visu politiniu spektru - ir valdžioje, ir opozicijoje esančiomis jėgomis, įskaitant nevyriausybines ir demokratines organizacijas bei sistemines politines grupes“, - cituoja V. Sokoras G. Pavlovskio žodžius.

Reaguodamas į V.Sokoro paskelbtą naujosios Rusijos užsienio politikos įvertinimą, politologas ir istorikas Česlovas Laurinavičius sakė, kad Rusija mėgina kurti klusnių satelitų sistemą buvusioje Sovietų Sąjungos erdvėje ir Vidurio bei Rytų Europos valstybėse, tačiau šis jos mėginimas primena įvaryto į kampą šuns urzgimą ir liudija, kad Rusija tolydžio praranda politinę įtaką regione, kuriam norėtų primesti savo valią.

„Rusija atvirai pereina į satelitinės sistemos kūrimą buvusioje SSRS erdvėje bei Vidurio ir Rytų Europos erdvėje. Tai reiškia, kad Rusija atvirai ims kištis į tų valstybių vidaus gyvenimą, atvirai ims kurti penktąsias kolonas, griauti esamas politines struktūras ir keisti tų valstybių orientaciją. Tai faktiškai tas pats, ką darė SSRS“, - tvirtino Č. Laurinavičius. Pasak jo, Rusijos mėginimai įgyvendinti naująją užsienio politiką pirmiausia bus rimtas išbandymas Baltijos valstybėms. Č.Laurinavičius tvirtino, jog G. Pavlovskis tik atvirai išreiškė nuostatas, kuriomis Rusijos užsienio politika jau seniai grindžiama. „Iš esmės tai tik įvardijimas to, ką reiškia Rusijos, kaip didžiosios valstybės, vizija. Tos vizijos buvo siekta jau Boriso Jelcino laikais, bet tam dar neturėta priemonių. Dabar manoma, kad priemonių jau turima“, - sakė istorikas. Č. Laurinavičiaus požiūriu, Rusijos turimos priemonės - tai sukaupti pinigai už naftą, atkurtas ginklų gamybos bei prekybos potencialas, energetinis Vidurio ir Rytų Europos regiono pajungimas, Rusijos masinės kultūros skleidimas buvusios SSRS erdvėje ir prezidento Vladimiro Putino gebėjimas „manipuliuoti didžiųjų valstybių koncerte“. Č. Laurinavičiaus nuomone, G. Pavlovskio pareiškimas liudijąs, kad Rusija vis labiau praranda politinę įtaką ir politinį patrauklumą toje erdvėje, kuriai planuoja diktuoti savo valią. „Tai lyg įvaryto į kampą šuns stiprėjantis urzgimas. Juo labiau kad pačioje Rusijoje yra visai kita Rusija, kuri nesiekia konfrontacijos su Vakarais ir visiškai kitaip supranta Rusijos perspektyvą. Pastaroji Rusija, atrodo, taip pat stiprėja“, - pažymėjo politologas.

Į šią Č.Laurinavičiaus nuomonę skubiai reagavo Rusijos politologas Viktoras Olžičius pareikšdamas, jog „laikas keisti politologų mąstymą“. Jo žodžiais, „būtina pripažinti tikrovę ir nedaryti iš jos įvykio“. „Šiuolaikinės valstybės, ypač tranzitinės, kaip Pabaltijo šalys, visados bus įvairių jėgų interesų zonos: tai anaiptol nereiškia agresijos!“, - aiškina V. Olžičius. Jis kaltina Č. Laurinavičių dėl esą Lietuvos ir Rusijos užsienio politikai taikomų dvigubų standartų. Kodėl Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus vizitai į Kijevą nelaikomi kišimusi į šalies vidaus reikalus, o G. Pavlovskio teiginys, kad Rusija turi interesų Baltijos šalyse, sukeliąs jose isteriją? Lietuva skelbianti apie savo interesus Ukrainoje, Baltarusijoje, Gruzijoje ir Armėnijoje, siekianti Ukrainos priėmimo į NATO ir Europos Sąjungą (ES), bet dėl to, anot V. Olžičiaus, nėra reikalo vadinti ją „urzgiančiu šunimi“. „Juk visiškai normalu, kad Lietuva turi savo strateginių interesų. Ir juos galima suprasti. Tik neaišku, kodėl Pabaltijo politologai nepripažįsta, kad ir kaimyninė Rusija gali turėti savų interesų“, - svarsto V. Olžičius.

Pagal Eltą

© 2005 "XXI amžius"