Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Stilingos partijos paieškos –
„moderni klasika“

Beveik politinė alegorija

Didingiausios mūsų valstybingumo datos, Vasario 16-osios, minėjimo išvakarėse norėtųsi su visais pasidžiaugti – esame kartu ir esame laisvi. Karžygišką kelią nuėjusi lietuvių tauta šiandien jau prieš nieką nelenkia galvos, šiandien ji jau draugėje su visais gali jaustis lygi, laisva ir nepriklausoma. Demokratinė sistema įsibėgėjo... Tačiau ar negirgžda ji iš vidaus? Kiekviename „valstybingėjimo“ žingsnyje lyg dantų skausmas - cypiantys politiniai dantračiai ragina net ir esant šventinės nuotaikos neprarasti budrumo. Kiekviename „viešo marškinių skalbimo“ šou (politinių debatų laidose) nekantraujame, kol lyg grumstą kąsnyje aptiksime kokį nors sugedusį sistemos krumpliaratį, ar net - (valio!) skandalą. Tai mūsų demokratinė privilegija, tačiau... Jei sistema braška, tai kas kaltas: sistema ar joje veikiantys „klapčiukai“?

Kažin ar galima kaltinti sistemą, juk demokratija - geriausias žmonijos išradimas. Išvada: sistema nekalta - kalti jos veikėjai. Taigi apie veikėjus. Tik šį kartą... paieškokime ne problemų, o teigiamų dalykų! Bendraujant su europietiško sukirpimo kolegomis, teko nugirsti žodžių junginį, kuris lyg žvejo kabliukas įsikirto sąmonėn ir vis nedavė ramybės: „stylish party“ (angl.: stilinga partija). Kas gi slypi po šiuo subtiliu ir neįprastu posakiu? Gal tai raktas į valstybės valdymo mechanizmą ar tepalas mūsų girgždančiai sistemai? „Moderni klasika“ – argi ne to reikia šiandieniame civilizacijos progreso verpete, eksponentiškai vis sudėtingesniame pasaulyje? Stilingumas - tarsi įrodymas, jog esi puikiai supratęs praeitį, bet spėji žengti koja kojon su dabartimi.

Pasižvalgykime po mūsų nacionalinį partinį tvartelį: kuri partija galėtų vadintis ar bent jau pretenduoti ateityje tapti ir klasikinė (tradicinė, su tvirtais ideologiniais pagrindais), ir moderni (besikeičianti, tobulėjanti), taigi... tiesiog „stilinga“. Pradėkime nuo valdžios: socialdemokratai, žinoma, drąsiai galėtų save laikyti „sumodernėjusiais socialistais“, tačiau patys supratingai tai nutyli. Mėlynieji Darbo partijos „riteriai“ nesunkiai galėtų nusipirkti keletą fotosesijų „Fashion TV“kanale, be to, jų tikrai stilinga rinkiminė kampanija niekuo nenusileido aukštosios mados cirkui. Pati partija (ypač pasibaigus „cirkui“), tarsi muilo burbulų pramonės produktas, jau baigia ištirpti raudonojoje socialdemokratų vonioje, kurios ryškumo nepakeis jokie mėlynesni atspalviai. Žalieji konservatoriai taip ilgai bandė save vaizduoti labiau stilingus (net „labiau lietuviais“), kad ima atrodyti tiesiog „labiau konservatoriais“. Liberalai (čia, žinoma, ne tie, kur socialdemokratų vonioje ir, gink Dieve, ne tie, kurie skraido) pagal apibrėžimą galėtų būti modernūs ir stilingi, bet kur jų „klasika“? Kur jų tvirtas pagrindas? „Dviračių mero“ rinkiminius metodus galima priskirti tiek moderniems, tiek ir klasikiniams, kuriais sėkmingai naudojosi dar akmens amžiaus diplomatai, tačiau palikime tai teisėsaugos institucijų atsakomybei. „Valstiečiai & Ko“ iš prigimties negali būti stilingi... nes jie valstiečiai – ir čia jų stiprybė. Nepaisydama valstiečių genotipo, aktyviausia Lietuvos profesorė bandė suburti „margaspalvę stileivų koaliciją“, tačiau gavosi slibinas su devyniomis galvomis, iš kurių šešios, matyt, priklauso pačiai profesorei. Viena iš galvų, nors pražilusi, bet baisiai jau „amerikoniškai“ stilinga ir turi savybę, nukirtus ne ataugti, o priaugti kitoje vietoje. O gal ir gerai, kad šis „ministras be portfelio“, tiksliau pasakius, „pirmininkas be partijos“, priaugo profesorės eksperimentiniam slibinui (bent jau ketveriems metams). Užsitęsusi pastarojo simbiozė su „riteriu iš Gargždų“, kitu „beveik pirmininku be partijos“, vos neprivedė prie pražūties vienos iš galimų pretendenčių „Stilingos partijos“ nominacijai. Tai - Lietuvos krikščionys demokratai. Beje... kurgi jie? Tačiau rinkimai – tai ne teleloto, jų atsitiktinai nelaimėsi. Bet pažvelgus pro didinamąjį stiklą, krikdemai atrodo nors maži, bet daug žadantys. Nubyrėjusi ir apskabyta, priešpastatyta išnykimui, bei pagaliau pasižiūrėjusi į veidrodį šimtametė krikščionių demokratų partija atsitokėjo. Pripažinkime absurdišką realybę: „kuo krikdemui blogiau – tuo geriau jis jaučiasi“. Suformuotos darbo grupės dieną naktį dirba prie statuto pakeitimo projektų, rengiama partijos strategija, „šukuojama“ programa, rengiamasi ateinantiems rinkimams. Naujasis partijos pirmininkas – pagaliau išties krikdemiškas: jo gili mintis - aštri, bet santūri, ir lanksti, kai reikia. Gal toks turi būti ateities politikas? Stilingas politikas? Gal krikščionys demokratai vis labiau panašėja į tradicinę, bet kartu ir modernią partiją? Gal LKD atgimimas – tai pradžia visų krikščioniškos demokratijos pasekėjų susivienijimo ir sąjūdžio? Gal pagaliau Lietuvoje atsiras jėga, galinti profesionaliai ir teisingai valdyti valstybę?

Paulius SAUDARGAS

© 2005 "XXI amžius"