|
Vasario 16-ajai
Per kančias ir kovas
į nepriklausomybę
Šiemet sukanka 87 metai, kai Lietuva po ilgų vergijos metų pasiskelbė nepriklausoma valstybe. Carinės Rusijos imperijos smaugiama, ji sugebėjo pasinaudoti palankia situacija ir išsivaduoti iš svetimųjų jungo.
Ši diena primena sunkų, dygliuotą Lietuvos kelią į laisvę ir nepriklausomybę; primena ir mūsų pareigą saugoti jos vientisumą ir neliečiamybę. Tik bendrų pastangų dėka pajėgsime išsivaduoti iš klusnaus vergo sindromo; tik kruopščiu darbu, fizinėmis ir dvasios pastangomis išbrisime iš skurdo, tapusio ir brendusio per 50 sovietinio režimo metų.
Rusija nuo senų laikų reiškė ir dabar tebereiškia pretenzijas į Lietuvą, laikydama ją savo valstybės šiaurės vakarų kraštu: atseit Lietuva nebuvusi savarankiška valstybė, o tik didžiosios Rusijos sritis. Toks teiginys yra ne kas kita, o įžūlus istorinės tiesos klastojimas.
Peržvelkime trumpai Lietuvos valstybės istorijos raidą ir paaiškės, ar Lietuva tikrai neturėjo savo valstybingumo.
XIII a. pradžioje vieningos Lietuvos dar nebuvo. Ją sudarė atskiros, teritoriniu atžvilgiu nedidelės kunigaikštystės, tačiau vienos su kitomis susijusios etninėmis, kalbinėmis vertybėmis. Ginantis nuo kryžiuočių ordino dažnų puldinėjimų bei rusų antplūdžių, iškilo būtinybė atskiras kunigaikštystes jungti į vienalytę valstybę. Tuo labiau kad kunigaikščiai ne visada tarpusavyje sutardavo, o priešai tuo naudodavosi. Šią svarbią ir lemiamą vienijimo misiją atliko pirmasis bei vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas apie 1226-1236 metus. Jis buvo ir krikščionybės Lietuvoje įvedimo pradininkas. Lietuvos ribos ėmė plėstis Gediminaičių valdymo laikotarpiu, o Vytautas Didysis jas praplėtė iki Juodosios jūros. Vienas didžiausių Vytauto nuopelnų yra tai, kad jis, kaip sumanus, lankstus strategas, mobilizavęs jungtines lietuvių, lenkų, rusų jėgas ir joms vadovaudamas, 1410 m. liepos 15 d. prie Griunvaldo sumušę gana pavojingą, nuožmų ir klastingą priešą kryžiuočius, kurie po šio lemtingo Žalgirio mūšio Lietuvai ir kitoms valstybėms tapo jau nebepavojingi. Kaip valstybės vyras Vytautas yra pats žymiausias iš visų Lietuvos valdovų, todėl jis ir vadinamas Didžiuoju.
Jei XV amžiuje Lietuvos kunigaikštystė buvo pasiekusi didžiausią savo teritorinį išsiplėtimą bei galybės apogėjų, tai XVI amžiuje jos sienos žymiai sumažėjo dėl dažnų karų su Maskva, kol pagaliau po trijų padalijimų (1772, 1793 ir 1795 metais) Lietuva pateko rusų caro valdžion.
Vakaruose prasidėjęs tautinis sąjūdis pasiekė ir Lietuvą. Jis paskatino daugelį bajorų kovoti prieš rusus dėl senųjų valstybinių teisių. Tik aplenkėjusi bajorų dalis tuo sąjūdžiu nesidomėjo. Žymiausi tautinio sąjūdžio ankstyvojo periodo veikėjai buvo iš liaudies kilę lietuviai. Tai istorikas Simonas Daukantas, vyskupas Motiejus Valančius, kunigai Antanas Tatarė, Antanas Strazdelis, Antanas Vienažindys, vyskupas Antanas Baranauskas ir kiti. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu iškilo žymūs knygnešiai, slapta gabenę lietuvišką spaudą iš Rytprūsių (Tilžės). Vienas žymiausių knygnešių buvo Jurgis Bielinis. Tautinio sąjūdžio šviesuoliai ne tik stengėsi išsaugoti gimtąją kalbą, tikėjimą, kultūrines vertybes, jie taip pat brandino mintį atgauti prarastą Lietuvos valstybingumą.
1883 metais nušvito daktaro Jono Basanavičiaus pradėta leisti Aušra, pažadinusi Lietuvą iš ilgo carinės priespaudos letargo. Netrukus suskambo didysis daktaro Vinco Kudirkos Varpas, savo puslapiuose keldamas iš snaudulio tautinę dvasią.
Labai svarų indėlį į tautos žadinimą įdėjo ir poetas, kunigas Jonas Mačiulis-Maironis. Dar 1885 metais jis žadino viltį:
Atsibus tėvynės sūnūs,
Didžią praeitį atminę;
Pagimdys vargai galiūnus,
Ugnimi uždegs krūtinę.
Galinga Maironio patriotinės lyrikos banga žaibiškai užliejo visą tautą: ir valdžios vyrus, ir inteligentus, ir paprastus artojus. Įsižiebusi tautinio susipratimo dvasia žadino viltį išsiveržti iš rusiškojo imperializmo žabangų. Šiandien poetas mums, gal dar svyruojantiems, abejojantiems, tarsi vėl primena:
Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus?
Kruvini Pirmojo pasaulinio karo pėdsakai, socialistinės revoliucijos Rusijoje aidai, išorinių priešų karinių formuočių kėslai skaudžiai palietė Lietuvą. Tuo metu į iškankintą, silpną, bet jau atgimstančią Lietuvą brovėsi įvairaus plauko priešai: lenkų šlėktos iš pietų, bolševikai iš rytų, bermontininkai iš šiaurės. Taigi po Pirmojo pasaulinio karo bei revoliucijos Rusijoje Lietuvai grėsė pavojai beveik iš visų keturių pasaulio šalių. Esant tokiai pavojingai situacijai, reikėjo kuo skubiausiai telkti ne per gausias intelektualiąsias jėgas tautinei sąmonei ugdyti, ieškoti optimalių ir teisingų politinių sprendimų, kad nualinta, dvasiškai suluošinta Lietuva ne tik išliktų kaip etnografinis vienetas, bet ir atgautų visišką laisvę bei nepriklausomybę. Reikėjo iniciatyvių žmonių, sugebančių ir nebijančių aukotis dėl tėvynės. Ir tokių žmonių atsirado. Vienas pirmųjų iniciatorių buvo daktaras J.Basanavičius. Vilniaus konferencijoje, kuriai J.Basanavičius pirmininkavo, buvo išrinkta Taryba iš 20 asmenų sudarytai programai vykdyti. Taryba vedė derybas su okupacine Vokietija dėl federacijos sudarymo, taip pat pareiškė savo atsiskyrimą nuo Rusijos ir nepriklausomos valstybės atkūrimą su sostine Vilniumi. Nepaisydama reikalavimo palaikyti artimus santykius su Vokietija, Taryba ryžosi atgaivinti savo vienybę nauju, visai savarankišku pareiškimu, kuriuo paskelbė savo nepriklausomybę. Vokietijos vyriausybė pagal tą paskelbimą atsisakė pripažinti Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę ir reikalavo grįžti prie anksčiau priimto nutarimo, kuris numatė artimus santykius su Vokietija. Pagaliau Vokietijos kaizeris Vilhelmas II pasirašė pripažinimo aktą. Taip Lietuva po ilgai trukusios priespaudos oficialiu nutarimu pasiskelbė nepriklausoma. Taigi didelių pastangų ir atkaklaus darbo dėka Lietuva pagaliau atbudo su 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimu visam pasauliui, tuo įrodydama, kad ir ji turi įgyti prideramą vietą tarp laisvų pasaulio tautų ir valstybių. Tuo metu didžioji Lietuvos gyventojų dalis, ypač kaime, buvo nemokyta, dauguma beraščiai. Tačiau jie intuityviai jautė tautos laisvės poreikį: jie žvelgė į švyturius, savo drąsą, ugningu žodžiu ir pavyzdžiu rodžiusius kelią į laisvę, jie pakluso Bažnyčiai. Ir ekonomiškai nualinta Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, ėmė sparčiai turtėti. Nors pramonė vystėsi lėtai (daug gaminių teko pirktis svetur), bet žemės ūkis klestėjo, ūkininkai net primityviomis gamybos priemonėmis prigamindavo tiek produktų, kad pertekliui realizuoti tekdavo ieškoti rinkos užsienyje. Darbščių ir sumanių tautiečių dėka Lietuva greitais tempais artėjo prie labiausiai išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių, ir šiandien ji būtų galėjusi lygiuotis su Vokietija, Švedija, Šveicarija, kitomis Europos ir pasaulio valstybėmis, jei ne bolševikų okupacija, atnešusi neapsakomas kančias, skurdą, išeliminavusi iš Lietuvos apie vieną milijoną gyventojų. Oficialioji statistika teigia, kad nuo 1941-ųjų iki 1953 metų į gulago salynus ištremta 567 tūkst. gyventojų, nužudyta apie 52 tūkst. žmonių (neskaitant žuvusių koncentracijos stovyklose, kalėjimuose ar tremtyje ten žuvusiųjų niekas nesuskaičiuos).
O su kuo būtų galima palyginti mūsų tautiečių dvasinį genocidą, vykdytą įvairiausiomis priemonėmis ir būdais per 50 okupacijos metų, atnešusį neišmatuojamą žalą dvasinėmis tautos vertybėmis?! Visuomenės moralė formuojasi šimtmečiais, sovietinis režimas ją sugriovė žaibiškai, ir prireiks labai daug pastangų ir laiko jai atstatyti. Bet jei mumyse vyraus abejingumas, dairymasis į šalis, sunku bus tai pasiekti. Jesenskis sakė: Nebijok priešų blogiausiu atveju jie gali tave užmušti, nebijok draugų blogiausiu atveju jie gali tave išduoti. Bijok abejingų. Nors šie neužmuša ir neišduoda, bet, jiems tyliai pritariant, žemėje vyksta išdavystės ir žmogžudystės.
Kai dar klesti melas, klasta, revanšo siekimas, neapykanta, abejingumas, visa tai gali skaudžiai atsiliepti tėvynės laisvei bei nepriklausomybei. Nepriklausomybės Aktas atnaujintas 1990 m. kovo 11 d. Lietuva pirmoji išdrįso pajudinti supuvusius totalitarinio komunizmo imperijos didžiausios XX amžiaus gėdos pamatus, nustebindama pasaulį, ir toji imperija subyrėjo. Istorija mus moko, kad imperijų griuvimas įvairiais amžiais atneša laikinus ekonominius sunkumus. Tokie sunkumai neaplenkė ir mūsų. Todėl nenuostabu, kad kai kas ėmė vėl dairytis į konvulsijų tampomus Rytus, tikėdamiesi paramos. Jei po 1918 metų nepriklausomybės paskelbimo Lietuva sėkmingai atlaikė nė kiek ne mažesnius sunkumus, tad kodėl šiandien kai kas niurzga ir už materialinės padėties staigų pagerėjimą mielai atsižadėtų laisvės? Juk laisvė yra prigimtinė kiekvieno piliečio teisė, laisvė yra kiekvienos tautos ir valstybės klestėjimo bei pažangos laidas. Todėl privalu kiekvienam piliečiui ją budriai saugoti.
Tad skambinki, Varpe, vaikams Lietuvos:
Tas laisvės nevertas, kas negina jos!
Antanas MARČIULAITIS
Kauno rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|