|
Dievas mus išvedė iš nelaisvės namų
Dr. Petras BIELSKIS
Lietuva įsiliejo, o tiksliau, sugrįžo į Europos bendriją. Mūsų dvasia skaidri ir turtinga. Atsidžiaugti negali jaunų, išmintingų, valstybiškai mąstančių vyrų gausa. Jie bet kuriuo metu gali imtis vadovauti valstybei, be nuolaidų ir išlygų. Mūsų sportininkai ir menininkai niekuo nenusileidžia politikams. Sugebėjimais ir talentu turime beveik neribotas galimybes ir galime sudaryti tautos seniūnų tarybą, kuri sudėtingais tautai klausimais galėtų pasakyti sprendžiamąjį žodį. Gabių ir išmintingų žmonių, mokslininkų ir kūrėjų visose srityse gausybė.
Bet štai jau beveik penkiolika metų mums teigiama Lietuvai niekas negresia, ji gyvena ramiai kaip Dievo užantyje. Suprantama, tai kapituliantiška pozicija. Įvairiausi marginalai, o per juos mūsų krašto nedraugai tyčiojasi iš mūsų Konstitucijos, teismų, niekais paverčia įstatymus: sutrypia elementariausią žmogišką savigarbą. Tomis patyčiomis siekiama demoralizuoti tautą, sukelti nepasitikėjimą ir baimę, bejėgiškumą ir apolitiškumą. Ilgą laiką buvo metama susikompromitavusio Prezidento korta! Ko verta tauta, kuriai atstovauja toks žmogus. Juk negali būti, kad žmonės nesugebėtų prisiminti ir apibendrinti akivaizdžių faktų. Yra kažkas dar pavojingiau. Jų laikysena ir akcijos yra įžūlios ir absurdiškos, nesuderinamos su sveika logika. Jų diskutavimo metodai tokie, kad sujaukdavo teises ir vertybes, faktus ir žinojimą. O kas gi yra viešųjų ryšių technologijos? Tai įtaigos metodika, kai sukčiams reikia nevykusį arba kenksmingą dalyką įbrukti žmogui kaip gerą. Al Max ir A.Katkevičius naudojosi neleistinais būdais siekdami suklaidinti žmones, pridengti ir užmaskuoti tikruosius tikslus. Manau, net A.Abišala, kaip Lietuvos pilietis, buvęs ministras pirmininkas, padėdamas Bumgardneriui apgauti Lietuvą, atliko negerą darbą. Vien tai, kad jie iš pat pradžių žinojo, ką reikia nutylėti, kaip nukreipti dėmesį, kaip sužadinti instinktus, kėlė sąmoningas utopines idėjas, slėpė tikruosius pavojus ir tikslus. Už tokių metodikų rengimą ir vykdymą turėtų būti taikoma atsakomybė kaip už sukčiavimą. Kas kyšo už Bumgardnerio, už Borisovo ir Uspaskicho nugarų? Juk Bumgardneris atėjo gelbėti Lietuvos energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos, bet rusams pardavė Mažeikių įmonę brangiau. Nepriklausomybė kaip kaina, kaip prekė? Negirdėta pasaulyje niekšybė ir išdavystė! Maža to, Bumgardnerio nusikaltimas iki šiol vis klijuojamas konservatoriams. Bet nepamirškime, kad teisinius svertus tai išdavystei parengė premjeras R.Paksas. Ir tik po to antilietuviškoje grandinėje ima reikštis Borisovas, Šurkus, Mazuronis, Poviloniai, Uspaskichas, Burba bei Terleckas su Šustausku.
Borisovo ir Uspaskicho grėsmė paremta daugiapakopės raketos principu viena atplėšia nuo žemės, kita nukreipia į reikalingą, iš anksto numatytą orbitą. Kokias koordinates Lietuvai numato Rusija?
Pavartykime kelių šimtų metų senumo dokumentus ir palyginkime jų retoriką bei idėjas.
I
Dar 1795 metais Rusijos carienė Kotryna II rašė: Iš Lenkijos atgautos lietuviškos gubernijos yra ne tik savo vardu, bet ir dvasiniu atžvilgiu grynai senos rusiškos sritys. Dėl to privalo būti panaudotos visos priemonės, kad šie kraštai pasiliktų rusiški (Z.Ivinskis. Rusifikacija. Į laisvę. 1961. Nr. 25). Nepraėjus šimtui metų (1863) Vilniun atsiųstas generalgubernatorius M.Muravjovas savo ataskaitoje carui rašo:
Prašau Viešpaties Dievo, kad vadovaujantieji veiksniai ir Rusijos valdžia nesivadovautų europietiškomis humanistų idėjomis ir mintimis apie vientisą Rusijos pilietį. Šiaurės Vakarų kraštą (Lietuvą) reikia nuolat saugoti, nes jis Rusijai tiek daug kainavo. Negalime būti ramūs, kol ten vietinis elementas nebus išrautas iš šaknų. Tam reikalui reikalingi vadai rusai. Todėl prašau Jūsų Didenybę atkreipti dėmesį į nuolatinį rusiškojo elemento prieauglį tam krašte (G.Valančius. Žemaičių Didysis. Los Andželas. T. 1. 1978. P. 589).
Pirmosios didelės represijos vietinio elemento naikinimas. Koks tų aukų skaičius! Rusai, rašydami apie palaužtą 1863 metų Lietuvos sukilimą, nurodo M.Muravjovo kraštutinį žiaurumą ir aršų pasipriešinimą išsivadavimo reformoms pakarti 250 sukilėlių vadų. Kiti šaltiniai pateikia ir konkrečius aukų skaičius 1427 žmonės išsiųsti Sibiran, 345 atiduoti į rekrūtus, 972 išvežti katorgon, 864 į areštuotųjų kuopas, 1529 ištremti Rusijos gilumon, 4096 iškelti iš Lietuvos atėmus žemes (G.Valančius. Žemaičių Didysis. T.1. Los Andželas. 1978. P. 136). Uždrausta lietuviška spauda.
Tačiau rusifikuoti Lietuvą nesiseka. Lietuviai renkasi bažnyčiose ir gieda lietuviškai iš lietuviškų maldaknygių, moko savo vaikus lietuviško rašto. M.Muravjovas gavo priepuolį ir mirė. Naujasis generalgubernatorius K.Kaufmanas 1865 metais aplinkraščiu įtvirtino kirilicą ir nurodė politinių nesėkmių priežastis: Romos katalikų vyskupai, kunigai ir vienuoliai nėra dvasininkai, bet politiniai agentai, skleidžią neapykantą Rusijos valdžiai. Nė viena (
) religija šiame krašte nepasireiškė savo veikloje tokiu atkaklumu kaip Romos katalikų religija.
Caro valdininkai džiūgavo: Rusiškos raidės užbaigs tai, ką rusų kardas pradėjo (P.Jakutis. M.Valančius idealus vyskupas. Aidai. 1975. Nr. 5).
Po poros metų (1868) gubernatorius Obelenskis nusivylęs rašo Vilniaus generalgubernatoriui A.Potapovui: Kauno gubernijoje gyventojų charakteris visai skirtingas. Jie yra dievobaimingi. Visi yra lietuviai, ir nėra jokios vilties, kad net tolimoje ateityje būtų galima gyventojų suartėjimo su viešpataujančia Rusijoje nacija arba cerkve (ten pat).
Atšipo dantys.
Tarkime, imperialistinį Rusijos charakterį padiktavo carų vedama politika. Prasidėjo revoliucinis judėjimas. 1904 metais lietuviai atgauna savo spaudą. Griuvo caro imperija. Kas ir kaip pakeitė Kotrynos II idėjas?
II
Labai greitai tapo aišku, jog bolševikai, veikdami legaliai, neišlaikys valdžios savo rankose. 1918 m. sausio 18 d. pirmajame Steigiamojo susirinkimo posėdyje Leninas padarė pranešimą apie specialių įgaliojimų suteikimą Rusijos vyriausybei. Pasiūlymas buvo atmestas, ir jau kitą dieną Steigiamąjį susirinkimą paleido. Įėjimą į posėdžių salę saugojo Lenino žmonės. Taip žlugo sovietų Rusijos parlamentarizmas. 1921 metais parengtas ir Lenino patvirtintas F.Dzeržinskio planas emigracinėms organizacijoms užsienyje sunaikinti:
1. Iš baltagvardiečių, pabėgusių į užsienį, šeimų imti įkaitus. Laikyti juos specialiose stovyklose ir šaudyti, jeigu jų giminės imtųsi kokių nors kontrrevoliucinių veiksmų.
2. Sudaryti specialų skyrių, kuris rengtų pasikėsinimus prieš emigracijos veikėjus.
3. Į antibolševikines organizacijas infiltruoti kuo daugiau agentų (B.Vološanskis. Kaip grūdinosi plienas. Tas žiaurus amžius. Algarvė. 1998. P. 58).
Kas gi vyksta Lietuvoje? Nepriklausoma valstybė tik kuriasi. Visur pilna pavojų, svetimų kariuomenių, ūkio suirutė. Po ilgų vergovės metų tauta atsigauna. Ne visi dirba jos naudai. Lietuvoje ima veikti slaptos F.Dzeržinskio grupės. 1921 m. spalio 24 d. slapta sušaukiamas Lietuvos bolševikų partijos III suvažiavimas. Kokios jos rezoliucijos? Ardomasis darbas kaime. Visam darbui sodžiuje vadovauja parajonių komitetai ir jį atlieka su kuopų narių pagalba. Visur ir visuomet vesti agitaciją už sovietų valdžią, prie tam nurodyti į visus baltųjų rekvizicijų, plėšimų baisumus, žvalgybos žiaurumus, policijos kyšių ėmimą ir visus kitus sauvalės apsireiškimus, vystyti darbininkų sąmonę, visur aiškinti darbininkams jų sunkią ekonominę padėtį
Kiekvienas komunistas privalo turėti aplink save betarpinių darbininkų ar valstiečių kuopelę ir jų tarpe darbuotis (Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T. 6. V. 1961. P. 106).
Slaptų kuopelių tinklas bene pats svarbiausias to meto taktinis ginklas prieš Lietuvos nepriklausomybę. Steigiamos slaptos komunistinio jaunimo kuopos. Jos išimtinai turi turėti ryšių su visu darbininkų ir valstiečių jaunimu, kuris yra josios teritorijoje (Komunistas. 1920. Nr. 2. P. 43). Pabrėžiamas atsidavimas, proletarinė garbė ir revoliucingumas, didžiulė centralizacija, paklusnumas ir konspiracija.
Iškyla diversijų ir perversmų kadrų problema. Rusija nedelsiant pasirūpina ir tuo: Maskvoje įsteigtas Vakarų tautų mažumų universitetas lietuviams, latviams, estams, žydams, lenkams. Tik reikia turėti omenyje, kad šitas universitetas įsteigtas ne kokiems ten titulams teikti arba laikui gaišinti, o vien idėjiniams darbininkams komunistams auklėti (Komunistas. 1922. Nr. 2. P. 60).
Nepriklausomybės ardymas vyko neapsakomai įžūliai ir nirtulingai. Visur veikė centralizuotos, drausmingos, apmokytos ir gerai aprūpintos antivalstybinės grupės, komunistų centrai, kurie vis ragino įtraukti partijon didesnį skaičių darbininkų nuo varstoto ir iš dvarų, kad partiją per metus bent dvigubai užaugtų (
) Visi partijos nariai ne tik privalo platinti literatūrą tarp nepartinių, bet dar imtis agitacijos žodžių (
), kurti tikrą bolševikinę partiją, kad pajėgtų vesti Lietuvos darbo žmones prie proletarų ginkluoto sukilimo Lietuvoje (Komunistas. 1924. Nr. 10. P. 141).
Slaptų sueigų dokumentai liudija apie nusikalstamą ardomąją veiklą prieš Lietuvos nepriklausomybę, jos pardavimą kitai valstybei: Išnaudoti nepasitenkinimą ne tik darbininkų ir valstiečių, bet ir smulkiai buržuazinės inteligentijos. Didesnę atidžią kreipti į darbą kariuomenėje ir į paruošimą ideologinių ir materialinių sąlygų, reikalingų sėkmingam ginkluotam sukilimui. Ginti ir įgyvendinti Lietuvos sąjungos su SSRS idėją (LTSR istorijos šaltiniai. T. 6. V. 1961. P. 207).
Valstybė gynėsi vangiai. Teisėsauga laviravo tarp liberalių įstatymų. Įdomi statistika: 1926 metų liepą Kauno kalėjime buvo tik 69 politiniai kaliniai (žydų tautybės 29), tarp jų dešimt moterų, iš jų aštuonios žydų tautybės (Kibirkštis. 1926. Nr. 14. P. 52). Bolševikai net kalėjime vykdė savo politines užduotis. Buvo palaikomi ryšiai su kuopininkais, teikiami nurodymai organizuoti streikus, rengti antivalstybines demonstracijas.
Tų metų Maskvos taktika ir veikimas, sukurta situacija labai panaši į dabartinę: viską daryti vietinių gyventojų rankomis, išnaudoti kiekvieną situaciją, visuomenės nepriteklius ir visus veiksmus koordinuoti iš centro, vykdyti agitaciją prieš valstybę bet kuriomis priemonėmis. 1923 m. sausio 30 d. Seime vidaus reikalų ministras teisinosi darbininkų kuopos atstovui dėl bolševikų spaudos persekiojimo: Tie spausdiniai, kurie uždaryti apskrities viršininko įsakymu (Darbininkų kuopos žinios, Mūsų kelias, Pirmyn, Sargybon, Pochodnia, Spindulys lietuvių, lenkų ir žydų kalbomis), yra pilni keršto, pilni apmaudo, jie kursto viską griauti, naikinti, kad sudarytų tvarką, kuri mums yra visiems žinoma Rytuose. Jų autoriai vadovaujasi visai kitokiais motyvais: kas mums yra brangu, tai jiems yra pasityčiojimo žodis, kas mums yra didžiausiomis aukomis iškovota, jiems tai yra niekniekis (LTSR istorijos šaltiniai. T. 6. 1961. P. 144).
Tada irgi viskas buvo valdoma iš Maskvos per MOPR-ą, ligonių kasas, sporto organizacijas, raudonąją pagalbą. Žinomi kultūros veikėjų, rašytojų papirkinėjimo atvejai dovanos, pinigai, nemokamos vaišės, kurias nuolat rengė Rusijos atstovybė Kaune. Perversmas buvo visiškai parengtas jau 1926 metais. Tą patvirtina garsioji bolševikų byla (Greifenbergeris, Čarnas, Abramovič, Šelūga, Giedrys, Požėla). Policijos slapti pranešimai liudija, kad, pasikeitus su Maskva politiniais kaliniais, tarp kurių buvo ir minėti bolševikų vadai, po savaitės jie vėl pasirodė Kaune. Suaktyvėjo kuopininkų veikla, padažnėjo streikai ir demonstracijos. K.Griniaus prezidentavimo metais, pasinaudodama jo liberalizmu ir silpna valia, Maskva ypač suaktyvino savo veiklą Lietuvoje.
Maskvos veidmainiškumas atsispindi ir kituose dokumentuose. Pavyzdžiui, Lietuvos ir SSRS nepuolimo bei Vilniaus krašto perdavimo sutartyse. Viename dokumente (1939 m. spalio 13 d.) rašoma: Šios sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi paliesti susitariančiųjų šalių suverenių teisių, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir, bendrai, nesikišimo į vidaus reikalus principo (ten pat, p. 732), o jau 1940 m. birželio 14 d. Lietuvai pateikiamas ultimatumas: kad tučtuojau būtų Lietuvoje sudaryta vyriausybė, sugebanti ir norinti patikrinti Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties padorų vykdymą ir ryžtingai nuslopintų sutarties priešus, kad tučtuojau būtų patikrintas laisvas įėjimas į Lietuvos teritoriją Sovietų Sąjungos kariuomenės dalinių, kurie bus įkurdinti pačiuose svarbiausiuose Lietuvos centruose ir bus pakankamai gausūs (ten pat, p. 770).
Tiems, kurie lengvabūdiškai gali numoti ranka į rusišką grėsmę ir politinę veidmainystę, derėtų pasiskaityti vieną 1941 metų LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro A.Guzevičiaus, SSRS NKVD GU GB antrojo skyriaus viršininko Fedotovo, SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro Berijos Lietuvai sunaikinti parengtų planų: Tam, kad pagilintų susiskaldymą tarp katalikų, SSRS NKVD mano, jog LSSR Aukščiausioji Taryba, vadovaudamasi 1929 m. balandžio 8 d. RSFSR sovnarkomo nutarimu, privalo priimti įstatymą dėl religinių susivienijimų:
1. Bažnyčių bei maldos pastatų ir viso ten esančio turto nacionalizacijos.
2. Uždaryti dvasines seminarijas.
3. Pasinaudojus prieštaravimais tarp nuosaikiosios Bažnyčios dalies ir antisovietinės srovės, organizuoti skilimą.
4. Vykdyti kunigų diskreditaciją per spaudą.
5. Kiekvienoje parapijoje tarp katalikų, tarp universitetų studentų, tarp vidurinių mokyklų moksleivių sukurti informatorių tinklą.
6. Įgyti kvalifikuotos agentūros, kuri sugebėtų perimti Lietuvos Katalikų Bažnyčios ryšį su Vatikanu.
7. Tam, kad padėtume LSSR NKVD įgyvendinti numatytas priemones, į Kauną komandiruoti SSRS NKVD žmones (Laisvės kovų archyvas. K. 1996. Nr. 16. P. 179).
Po penkiasdešimt metų ta pati skaldymo metodika panaudojama prieš Sąjūdį ir kitus nepriklausomybės veikėjus:
1. Padedant agentūrai, įdiegtai į pagrindines grandis, bei panaudojant kitas operatyvines galimybes, atsiskleidė Sąjūdžio radikalaus sparno planai, taktika ir metodai, skirti Lietuvos pasitraukimui iš SSRS.
2. Atliktas kompleksas agentūrinių operatyvinių priemonių, supriešinančių tarpusavyje lyderius ir grupuotes (Lietuvos Nepriklausomybės sąjunga, Sąjūdis, Jaunoji Lietuva, Tremtinių sąjunga, Šaulių sąjunga). Visa tai stiprino nepasitikėjimą tarp Sąjūdžio vadovų, skatino nesutarimus, nuo darbo vadovaujančiose grandyse buvo nušalinti antisovietiškai nusiteikę aktyvistai.
4. Į Lietuvos darbininkų sąjungą įterpti 33 agentai ir nemažai patikimų asmenų, kuriems padedant pavyko lokalizuoti priešiškai nusiteikusių asmenų negatyvų poveikį darbo kolektyvams.
5. Operatyviniu būdu praktiškai negalėjome paveikti Sąjūdžio lyderių, kurių daugelis yra SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatai (ten pat, p. 219).
Kalbama apie galimą Lietuvos pasitraukimą iš SSRS, bet greta patikinama, kad LTSR KGB stengiasi išsaugoti darbuotojų operatyvumą ir sugebėjimą veikti bet kokiomis sąlygomis.
Ryškiausias Rusijos antilietuviškos politikos tęstinumas dar nuo caro laikų matomas iš nekintančios neapykantos Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. 1990 metų naujų laikų KGB emisaras Lietuvai E.Eismuntas raportuoja Maskvai: Pasikeitęs respublikos vadovybės požiūris į Bažnyčią, kryptingas poveikis jos hierarchams per operatyvinius šaltinius ir asmeniniai darbuotojų kontaktai su jais leido apsaugoti tikinčiuosius nuo antisocialistinių jėgų bandymų įtraukti juos į negatyvią politinę veiklą. Per agentus, sl. Dora, Arijonas, Kunigaikštis, pratęstos priemonės prieš Vatikaną ir lenkų dvasininkiją, kompromituojant reakcingai nusiteikusį Katalikų Bažnyčios veikėją sl. Fariziejų. Gauti duomenys apie Romos kurijos ketinimus artimiausiu metu pasiūlyti jam atsistatydinti (ten pat, p. 223).
Anais laikais M.Valančius buvo puolamas už lietuvybę caro žandarų ir gubernatorių, o jau mūsų laikų arkivyskupas J.Steponavičius už tas pačias nuodėmes užpjudomas savais naivuoliais iš Katalikų Bažnyčios.
Ką reiškia pasakymas pasikeitus respublikos vadovybės požiūriui į Bažnyčią? Ogi tai, kad Lietuvos bolševikai pasiūlė Maskvai Katalikų Bažnyčiai naikinti panaudoti naują taktiką, pačią šėtoniškiausią antilietuvybės taktiką, ir jiems pasisekė. Daugelis prisimena, kaip aukšti Bažnyčios vadovai ėmė bičiuliautis su LKP partijos vadais, atsirado trumparegiški raginimai eiti į Lietuvos laisvę žingsnelis po žingsnelio, aukščiausių Bažnyčios lyderių nurodyta kunigams savo veikloje apsiriboti tik altoriumi ir brevijoriumi, nedalyvauti šalies pilietiniame judėjime už nepriklausomybę. Bažnyčia suskilo į dvi dalis: kairįjį judėjimą gynė tėvas Stanislovas, mons. K.Vasiliauskas, kun. R.Mikutavičius su savo šalininkais, į ujamųjų sąrašus pateko kunigas disidentas A.Svarinskas, vyskupai J.Kauneckas, A.Vaičius. Juk panašiai elgėsi ir carinė Rusija, bet tada Lietuvos Katalikų Bažnyčia turėjo vyskupą Valančių. Tai jis ilgiems dešimtmečiams išmokė mus pasipriešinimo metodikos ir taktikos, išmokė kantrybės ir atkaklumo.
Vincas Krėvė rašė: Katalikybė Lietuvą jau kartą išgelbėjo, tik ji viena ir dabar tegalės Lietuvą išgelbėt (Draugas. 1975 08 16). V.Krėvė, praėjęs visus kryžiaus kelius nuo kolaborantinės vyriausybės vadovo iki ilgos priverstinės emigracijos, gali Lietuvą pamokyti išminties.
III
Ir jeigu po to, kas pasakyta ir parašyta, dar mėginama neigti nesikeičiančias Rusijos pretenzijas Lietuvai, naujas grėsmes, telieka priminti į Rusijos generalinio štabo karo akademijos mokymo planus įtrauktą vadovėlį A.Dugino knygą Geopolitikos pagrindai (M. 2000. P. 370), kur beveik žodis žodin pakartojama caro laikų antilietuviška imperinė politika ir metodika: Euroazijos (Rusija ir kitos Azijos valstybės) uždavinys, kad šitas kordonas (mažų, piktų, istoriškai neatsakingų tautų ir valstybių, - Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, - su maniakinėmis pretenzijomis ir servilistine priklausomybe nuo Vakarų) nustotų egzistavęs.
Euroazijos draugais toje kovoje turi tapti jėgos, remiančios šių šalių politikos nekatalikišką orientaciją pasaulietinės socialdemokratijos šalininkai, neopagonys, etnocentristai, protestantų, stačiatikių religiniai sluoksniai, etninės mažumos. Be to, etninė įtampa lenkų-lietuvių santykiuose yra ypač vertingas elementas, kurį reikia panaudoti ir, esant galimybėms, gilinti.
Iš visos tos gausybės agresyvių teiginių, priešiškų įvykių ir faktų peršasi dvi išvados: gerai, kad Lietuvai nutautinti nesugalvojama naujų formų ir metodų visa tai girdėta. Bet blogai, kad Lietuva neišsaugo ir neapgina savo naujųjų laikų valančių. Kita vertus, kažkam valstybiniu lygiu reikėtų iš naujo studijuoti E.Eismunto ir jo parankinių sukurtas technologijas, bandyti atkurti Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei padarytas skriaudas, reabilituoti žmones ir įvykius. Tam tikslui gali tarnauti vieningos vertybių sistemos atkūrimas. Vienijanti vertybių sistema pasireiškė ir veikė Sąjūdžio metais, Baltijos kelyje, R.Pakso skandalo metu, pasirenkant kelią į ES ir NATO. Juk nenormalu, kai dabar viešai bandoma deklaruoti nostalgiją socializmui, kuris paremtas prievarta, kuris pagimdė ir išugdė terorizmo ideologiją ir kuris keičiasi tik tobulindamas blogio technologijas.
© 2005 "XXI amžius"
|