| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Istorikų prievolė formuoti politikų klausą
Lietuvos valstybėje plintant diskusijoms, koks vaidmuo tenka politikams, iš praeities savo biografijose atsinešantiems įrašus apie ryšius su baudžiamosiomis sovietinės okupacinės valdžios struktūromis, profesionalus istorikas tampa reikšminga figūra atitinkamoms išvadoms arba įžvalgoms pagrįsti. Į klausimus atsako Lietuvos genocido ir rezistencijų tyrimo centro (LGRTC) direktoriaus pavaduotojas, Vilniaus universiteto doc. hum. m. dr. Arvydas ANUŠAUSKAS.
Kiek yra patys istorikai kalti dėl to, jog per 15 metų naujausių laikų istorijos šaltiniams ir įvykiams, susijusiems su XX a. pabaigos socialiniais pokyčiais, tyrinėti skirta mažai laiko, galiausiai - nepaskelbta svarių darbų? Universitetuose jaunų specialistų rengimas ir orientavimas tirti aktualiausias Lietuvos istorijos problemas yra nepakankamas: juk dauguma bakalaurų, magistrų, netgi doktorantų orientuojama tirti kur kas ankstesnius laikotarpius, tarp kurių ankstyviausias XX amžiaus prieškaris. Pirmoji Respublika, kuri jau tampa vis išsamiau atskleidžiama, net išdrįstant kritikuoti kai kuriuos jos politinio elito narius, jų veiksmus - ypač sovietinės okupacijos išvakarėse, etc? Tačiau lygiai taip pat kritiškai turėtų būti peržvelgtas, ištyrinėtas, išanalizuotas ir paskutinis Lietuvos šešiasdešimtmetis. Kol kas visi daugiau užimti šaltinių paieška ir skelbimu, nes be to sunku įsivaizduoti išsamius istorinius tiriamuosius darbus. Istorikai sovietmečiu stengėsi gilintis į tuos laikotarpius, kur nereikėdavo daryti kompromisų su savimi. Bet manau, kad per artimiausius penkerius metus padėtis pasikeis. Tačiau dabar teks pirmiausia pasirūpinti jau privertais nuo savęs pačių archyvais, siūlant įstatymo pataisas, o taip pat sudominti naująją kartą objektyviais tyrinėjimais. Dabar jaunas žmogus nelabai suprastų anekdotą apie mušamųjų fakultetą prie Muzikos akademijos. Pralėkus 15 metų, į aktyvųjį gyvenimą įsiveržia tokia karta, kuriai sąvokos KGB arba sovietizavimas yra mistifikuotos, lyg iš antikinės literatūros, bespalvės, nesuteikiančios pagrindų politinėms įžvalgoms, nes tokiems informacijos vartotojams kažko trūksta panašiai kaip netaisyklingai kalbantiems muzikos kritikams kalbinio jausmo... Trūksta istorinės klausos. Ir ne tik jauniems žmonėms, bet ypač į visuomenės elitą pretenduojantiems aukštąjį profesinį išsilavinimą turintiems piliečiams, naujiesiems politikams. Mes, tirdami mūsų komplikuočiausią istorinį laikotarpį, išsiugdome ir, manau, ugdome tam tikrą tų įvykių suvokimą, susietą su teisėtumo ir teisingumo sąvokomis. Jei kalbame apie Lietuvos okupaciją, tai turime galvoje kitos valstybės veiksmų neteisėtumą ir mėginame atsakyti sau ir kitiems kodėl taip įvyko, bet ne- ieškome okupavusios valstybės veiksmams pateisinimo. Kalbėdami apie lietuvišką rezistenciją, pirmiausia gilinamės į jos prigimtį, tikslus, stengiamės atsakyti į klausimą: kodėl ji pasirinko vienokius ir kitokius kovos metodus? Bet mums tai teisėta veikla, teisėtas tautos pasipriešinimas. Manyčiau, istorinė tiesa negali būti surasta praradus teisingumo ir teisėtumo pojūtį. Tikriausiai pagrįstai Seimo narys suabejoja mūsų istorikų objektyvumu, jeigu jis negali rasti lengvai pasiekiamos solidžios publikacijos atitinkama politine tema, šiuo atveju apie KGB veiklos Lietuvoje specifiką praėjusio amžiaus pabaigoje... Manau, šiuo atveju yra daroma viskas, kas įmanoma. Per septynerius metus man pavyko paskelbti 37 publikacijas apie KGB veiklą Lietuvoje, iš kurių vos kelios buvo moksliniuose žurnaluose. Tyrimų iš tikrųjų labai trūksta. Visuomenės transformavimasis XX a. devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje yra vertas kur kas išsamesnių studijų. Manyčiau, sovietinės visuomenės struktūros, hierarchijos, vidaus politikos ir jos įgyvendinimo įrankių (komunistų partijos, KGB ir kt.) tyrimas yra labai perspektyvus ir svarbus. Pagrindinių nacionalinės istorijos bruožų išmanymas yra tarp pamatinių politinės kultūros dalykų. Ar Lietuvos valstybėje istorikas iki šiol būdavo pripažįstamas kaip ekspertas ieškant naujų sprendimų? Manyčiau, istorikais nebuvo ir nėra iki galo pasitikima. Juk ne vienas istorikas per pastarąjį dešimtmetį net atsisakė juo vadintis, pasirinkdamas ekspertavimui priimtinesnę politologo poziciją! Pastarosiomis savaitėmis susidarė įspūdis, kad tik Arvydas Anušauskas yra geriausias profesinio klano specialistas KGB vaidmeniui Lietuvoje pagrįsti bei paaiškinti. Taip jau atsitiko, kad nuo savo diplominio darbo laikų 15 metų tiriu KGB veiklą Lietuvoje, ieškau naujų šaltinių šia tema ir ne tik Lietuvoje. Teko matyti iš vidaus ir Rusijos FSB archyvo (buvusio KGB centrinio archyvo) skaityklą, dirbti su KGB dokumentais, saugomais ir Latvijoje, ir Estijoje, bendrauti su Rytų ir Vidurio Europos šalių slaptųjų tarnybų istoriją tiriančiais mokslininkais. Po kelių mėnesių Varšuvoje bus pristatytas bendras mūsų darbas apie šių slaptųjų tarnybų istoriją. Bet tai anaiptol nereiškia, kad pastaruoju metu neatsirado kitų žmonių, dirbančių šioje srityje, šia tema, tad manau, kad po kelerių metų naujais darbais apie KGB vaidmenį pasireikš būtent jie. Jei A.Anušauskas būtų pastebėjęs Archyvų įstatymo projektą ir įvertinęs jo turinį, ar kiti klano atstovai, pavyzdžiui, Istorijos instituto mokslininkai būtų suskubę teikti pasiūlymų Seimui? Turiu pasakyti, kad skirtingose akademinėse ir valstybinėse institucijose dirbantys istorikai būtent 2004 metais pradėjo kur kas aktyviau bendrauti tarpusavyje, plėtoja savo veiklą Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas, šiais metais rugsėjį rengiamas I Lietuvos istorikų suvažiavimas, nevengiant diskusijų tarpusavyje priimtas kreipimasis dėl Archyvų įstatymo pataisų. Pagaliau tai tapo mūsų bendru reikalu. Kodėl Lietuvoje taip ilgai užtrunka apsisprendimas dėl politinių veiksmų, turinčių ryšį su istorinio patyrimo paženklinta praeitimi, kaip štai šįmet dėl Prezidento dalyvavimo Sovietų Sąjungos pergalės prieš fašizmą minėjimo iškilmėse Maskvoje? Manyčiau, kad mes sunkiai apibrėžiame savo valstybės vertybines pozicijas, kurių mes jokiu būdu negalime peržengti dėl trumpalaikės politinės naudos. Šalių praeities ir istorinių ryšių suvokimas (Lietuvoje ir Rusijoje) yra grindžiamas skirtingomis vertybinėmis pozicijomis. Kas pateisinama Rusijoje, Lietuvoje yra įvardijama kaip neteisėtumas ar tiesiog kaip prievarta. Bet vienintelis dalykas mums turėtų būti svarbus žmogiškumas ir atjauta tų žmonių atžvilgiu, kurie dažniausiai ne savo noru buvo įtraukti į Antrojo pasaulinio karo sūkurį. Kalbėjosi dr. Andrius Vaišnys
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |