Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Lietuvaitė, savo elegancija
ir neišsenkančiu optimizmu
žavėjusi Romos aristokratus

Apie Eleonorą Čarneckienę, Sibiro tremtinę, motinos pasiaukojimo pavyzdį

Prof. Ona VOVERIENĖ

Eleonora ir Valdemaras Vytautas Čarneckiai savo vestuvių dieną

Eleonora ir Valdemaras Čarneckiai su vaikais Liučija, Algirdu, Vytautu, dvynukais Petru ir Pauliumi. Roma, 1935 metai

Septyniolika metų Sibire. E.Čarneckienė su sūnumis. 1957 metai

Iki šiol menu jau atkurtos Nepriklausomybės metais televizijos ekranuose pasirodžiusią žavingą, elegantišką, nepaprasto likimo, dvasios tvirtumo ir grožio moterį Eleonorą Čarneckienę.

Tuo metu dar sukinėjausi studentų šurmulio būry, dažnai buvau jo centre ir gyvenau jų ir savo dėstomos disciplinos rūpesčiais, nebuvo laiko, mano didžiam apgailestavimui, pažinti šią moterį. Vėliau studentų būryje sutikau jos vaikaitę Liučiją, tapusią gabia bibliografe, dar vėliau – Lietuvos Nepriklausomybės architekto prof. Vytauto Landsbergio padėjėja, teko su ja bendradarbiauti ir netgi tapti autorėmis. Dar vėliau susipažinau ir su Liučija Čarneckyte, Valdemaro Vytauto Čarneckio, Lietuvos diplomato, ir jo žmonos Eleonoros dukterimi.

Trys žavingų ir nepaprastos elegancijos moterų kartos.

Ta elegancija – neišmokta, nedirbtinė. Ji kitokia: paslaptinga, sunkiai mums, sovietizuotoms moterims, suvokiama, savaiminė, šviečianti iš vidaus ir tarsi smulkiausiomis spindinčiomis krištolo molekulėmis sklindanti į aplinką – ją sušildanti, pakelianti, išliekanti atmintyje kaip šviesus nuotykis. Sunku ją aprašyti, lengviau jausti – šiltą, šviesią, įspūdingą, išliekančią ir ... elegantišką.

Tai mūsų Tautos istorija. Skaudi ir pamokanti. Neduok Dieve, jeigu jos, neišmoktos pamokos, pasikartotų, trypdamos žmonių likimus, nešdamos kraujo upes ir skausmo jūras.

Valdemaras Vytautas Čarneckis (g. 1893 m. sausio 9 d.) – vienas šviesiausių prieškario Nepriklausomos Lietuvos inteligentų – diplomatijos istorijoje paliko gilų pėdsaką. Tačiau jo, kaip asmenybės, veidas kol kas iš taip dar nesenos Lietuvos istorijos žvelgia tarsi per rūką, mažai tyrinėtas, nedaug sulaukęs istorikų ir rašytojų dėmesio.

Lietuvos diplomatas, Steigiamojo Seimo narys, inžinierius, baigęs Imperatoriškąjį Aleksandro II elektrotechnikos institutą Petrapilyje, išmokęs aštuonias užsienio kalbas, tarp jų ir lotynų, domėjęsis filosofijos istorija ir jos teorija, Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1918 metų balandį paskirtas Nepriklausomos Lietuvos susisiekimo ministru, tų pačių metų lapkritį tapęs Valstybės Tarybos nariu, 1920-aisiais deleguotas į Tautų Sąjungos konferenciją Ženevoje V.Čarneckis buvo vienas perspektyviausių Lietuvos politikų valstybininkų. 1920 metais priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją V.Čarneckis, Mykolas Krupavičius ir Aleksandras Stulginskis buvo pasiūlyti kandidatais į Lietuvos prezidentus nuo Krikščionių demokratų partijos (Petrapilyje dar studijuodami ją ir įkūrė V.Čarneckis kartu su Mykolu Stulginskiu ir Jonu Vailokaičiu). V.Čarneckis, nenorėdamas konkuruoti su, jo nuomone, žymiai vertesniais žmonėmis, siekiančiais tapti Lietuvos Prezidentu, savo kandidatavimo atsisakė, motyvuodamas nepasirengimu aukščiausioms pareigoms valstybėje (Liucija Jasiukevičienė, Valdemaras Vytautas Čarneckis (1893-1942)// Lietuvos aidas. 2004 m. sausio 10 d. P. 6).

1922 metais V.Čarneckis buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos atstovu Vašingtone. 1923-iaisiais išrinktas į Seimą, dėl diplomatinės tarnybos atsisakė būti Seimo nariu. 1923 metais V.Čarneckis vedė Amerikos lietuvaitę Eleonorą Šaltenytę. Nuo 1923 m. gruodžio 5 d. jis buvo paskirtas laikinuoju Lietuvos reikalų patikėtiniu Londone. Čia 1924 metais gimė sūnus Algirdas. Tų pačių metų birželio 18 dieną V.Čarneckis tapo Lietuvos užsienio reikalų ministru. Grįžus į Lietuvą gimė antrasis sūnus Vytautas.

1925 metų pabaigoje V.Čarneckis buvo paskirtas Lietuvos įgaliotuoju ministru prie Kvirinalo Romoje. 1927-aisiais, jau gyvenant Romoje, gimė dukra Liučija (namuose ir mokykloje draugės ją vadino Čija), o 1933 metais – broliai dvyniai Petras ir Povilas.

1932 metais V.Čarneckiui pavyko nusipirkti išsimokėtinai puikius rūmus Romos centre, Nomenta gatvėje, su beveik hektaro ploto parku. Juos pavadino Villa Lituania ir išnuomojo Lietuvos ambasadai. Lietuva iki okupacijos sumokėjo 46,6 proc. pastatų tuometinės vertės. Būtų baigusi mokėti įsiskolinimą 1952 metais.

Čarneckių šeimai tai buvo laimingiausi jų gyvenimo metai.

Kaip pasakojo žurnalistei Danutei Jokubėnienei E.Čarneckienės dukra Liučija, Italijoje „dar ir šiandien visi prisimena mamos eleganciją, žavumą ir neišsenkantį optimizmą. Gerai prisimenu, kaip 1938 metais buvo švenčiama Vasario 16-oji – Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 20-osios metinės. Laukėme net 800 svečių, tad tėvai priiminėjo atvykstančius svečius ir sveikinimus beveik tris valandas... Pasiuntinybės parku vingiuojantys takai buvo apgaubti didžiulių medžių išvešėjusios žalumos, pro kurią švietė paslaptinga senovinių žibintų šviesa. Iškilminga šventės iliuminacija bei vakaro atmosfera traukė praeivių dėmesį. Šis jubiliejus plačiai nuskambėjo visoje Romoje, įvairiuose visuomenės sluoksniuose.

Po šventės pas tėvus atvyko kunigaikščiai Barberini ir paprašė, kol jų rūmuose vyksta dalinis remontas, sudaryti galimybę Lietuvos ambasadoje ketvirtadieniais rengti Italijos aukštuomenės vaikams (nuo 12 iki 16 metų) pramoginių šokių pamokas. Tėvai sutiko, nes mano vyresnieji broliai Algirdas ir Vytautas (vieninteliai iš diplomatų šeimų) jau lankė šias pamokas Barberini rūmuose, ko aš jiems labai pavydėjau. Taip visus metus Lietuvos pasiuntinybėje rinkosi Italijos aristokratų vaikai“ (Danutė Jokubėnienė. Rekviem „Villa Lituania“ Romoje// Ekstra 2004 m. gegužės 17-23 d. P. 24-27).

E.Čarneckienė, kaip ir jos vyras Valdemaras, mokėjo kelias kalbas. Jau tremtyje, kai nenorėdavo, kad aplinkiniai ją suprastų, su vaikais kalbėjo angliškai, prancūziškai, itališkai; rusiškai suprato, bet nekalbėjo.

V.Čarneckis didžiavosi savo žmona ir sakydavo, kad ji jam labai padeda deramai atstovauti Lietuvai: mokėjo bendrauti su žmonėmis, buvo nuoširdi ir su tarnais, ir su karaliais, kai tekdavo dalyvauti įvairiuose priėmimuose, buvo artimos draugės su kunigaikštienę Ruspoli-Dampierre, susigiminiavusia su dabartinio Ispanijos karaliaus Chuano Karloso I dėde.

1939 metais V.Čarneckis buvo atšauktas į Lietuvą. Į jo vietą Romoje išvyko Stasys Lozoraitis su šeima. Atsisveikindamas popiežius Pijus XI V. ir E.Čarneckių šeimai surengė audienciją, kurios metu, pasisodinęs abu dvynukus Petrą ir Povilą ant kelių, kalbėjosi su V.Čarneckiu apie sudėtingą Europos politinę situaciją, kiekvieną šeimos narį palaimino.

V.Čarneckio nuopelnai buvo aukštai įvertinti ir Lietuvos, ir Italijos vyriausybių. 1932 m. vasario 15 d. jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu, 1927 metais Italijoje – Corona D’Italia II laipsnio ordinu, 1933-iaisiais – Stella D’Italia I laipsnio ir 1937-aisiais – aukščiausiuoju Italijos Corona D’Italia I laipsnio ordinu.

Kaune V.Čarneckis pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijos Teisių administracijos departamento direktoriumi. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavus rusų kariuomenei, iš darbo buvo atleistas. Geras jo bičiulis JAV pasiuntinys Noremas kvietė Čarneckius grįžti į JAV, nes E.Čarneckienė turėjo Amerikos pilietybę, jos tėvai tebegyveno Amerikoje, buvo gana turtingi. V.Čarneckis tokios galimybės atsisakė, manydamas, kad katastrofos akivaizdoje jis turi būti su savo tauta ir gal galės jai kuo padėti. Noremas jam tada pasakęs: „Jie jus sušaudys!“. V.Čarneckis jam atsakęs: „Bet mano vaikams nebus gėda dėl tėvo mirties“ (D.Jokubėnienė. Ten pat). Jis pasiūlė žmonai išvažiuoti su vaikais į Jungtines Valstijas. E.Čarneckienė atsisakė, nenorėdama palikti mylimo žmogaus nežiniai.

1941 m. birželio 13-osios naktį visą Čarneckių šeimą enkavėdistai suėmė. Prieš tai į lagaminą surinko visus vertingiausius daiktus – šeimos sidabrą, paveikslus, kitus vertingus daiktus ir juos išvežė. Beveik nieko neleido iš namų pasiimti. Geležinkelio stotyje V.Čarneckį nuo šeimos atskyrė. Lipdamas į gyvulinį vagoną jis iškėlęs ranką garsiai sušuko: „Tegyvuoja Lietuva!“ ir pamojavo kitame ešelone buvusiai jo šeimai. Tai buvo jo paskutiniai žodžiai. V.Čarneckį išvežė į Gari lagerį Sverdlovsko apskrityje ir 1942 m. spalio 17 d. bolševikai jį sušaudė.

E.Čarneckienę su penkiais vaikais nugabeno į Altajaus kraštą lėtai mirčiai nuo bado ir šalčio. Po metų tuos, kurie dar buvo išlikę gyvi, išvežė prie Laptevų jūros, į negyvenamas amžino ledo salas. Ką teko išgyventi Čarneckių šeimai – pasauliui po daugelio metų pranešė nemirtingoji Laptevų jūros kankinė Dalia Grinkevičiūtė savo prisiminimuose „Lietuviai prie Laptevų jūros“, paskelbtuose knygoje „Amžino įšalo žemėje“ (V., 1989. P.20-245).

Retas, varytas tuo golgotos keliu, išliko gyvas. Kas išliko – suabejojo, ar viduramžiais ir vergovės laikais galėjo būti baisiau. E.Čarneckienė, jau gyvenimo saulėlydyje apmąsčiusi jos šeimos išlikimo stebuklą, teigė, kad juos išgelbėjo Dievas ir Šventojo Tėvo palaiminimas, nes visa šeima nuoširdžiai tikėjo, daug meldėsi, sunkiausiomis valandomis pasiaukojamai saugojo kaip didžiausią vertybę vienas kitą, visiškai atsiduodami Dievo valiai.

Atgabenti prie Laptevų jūros, pirmą naktį visi drebėdami iš šalčio ir glausdamiesi vienas prie kito nakvojo po valtimi, kurią rado pajūryje. Vėliau šeima buvo apgyvendinta žmonių prigrūstoje žeminėje. Eleonora pradėjo dirbti žuvų artelėje. Vyresnieji vaikai irgi labai sunkiai dirbo. Trečiaisiais tremties metais dukrai Liučijai pavyko gauti tarnaitės darbą mieste ir čia, dideliam motinos džiaugsmui, ji galėjo vakarais lankyti dailės technikumą (E.Ražanauskaitė. Praėjusi kančių golgotą // XXI amžius. – 2004 m. rugsėjo 15 d. P. 9).

Į Lietuvą Čarneckiai grįžo tik po septyniolikos metų katorgos Sibire. 1958 metais juos Kauno geležinkelio stotyje pasitiko dailininkas A.Žmuidzinavičius ir prof. J.Nemiekša. Su tada vadinamaisiais „liaudies priešais“ tautiečiai vengė bendrauti, bijodavo net sveikintis. Pas šiuos kilnius žmones našlė su vaikais ir apsigyveno. Kaip ir visi politiniai kaliniai ir tremtiniai, grįžę į Lietuvą Čarneckiai praėjo vargo, skurdo ir persekiojimų kryžiaus kelius, anksti išvedusius brolius Algirdą, Vytautą ir Petrą į Amžinybę. Liko tik Liučija Čarneckytė-Jasiulevičienė ir Paulius. Jis dabar gyvena tėvų namuose Kaune.

Liučija per didelius vargus baigė Vilniaus dailės institutą. Dirbo Operos ir baleto teatre dailininke dekoratore. Užaugino du vaikus – Liučiją ir Vytautą.

E.Čarneckienė iki pat savo saulėlydžio gyveno su dukra Liučija Vilniuje. Dažnai prisimindavo savo laimingiausias dienas Italijoje. Atsiminimuose ji grįždavo ir į Sibirą. Liučijos bendramokslei E.Ražanauskaitei ji papasakojo, kaip „kartą, gavusi pusę maišo morkų, apiplyšusiais drabužiais, basa, maišu morkų ant pečių nešina, ėjo namo... ir sutiko seną pažįstamą iš Romoje gyventų laikų, kur su ja paskutinį kartą matėsi vyriausybinėje (kunigaikščių) ložėje teatre, kur ir žiūrovai, ir jos abi buvo pasipuošusios brangenybėmis. Tai buvo prieš daugelį metų, o štai dabar netikėtas susitikimas tokiomis aplinkybėmis ir taip „pasipuošus“ (E.Ražanauskaitė. Ten pat).

E.Čarneckienė mirė 1995 m. gruodžio 30 d., eidama 98-uosius metus. Palaidota Kaune, Panemunės kapinėse.

Mirė ir jos gražiausia svajonė – „Villa Lituania“, kur prabėgo jos ir jos vaikų laimingiausios dienos. Rusų juodasis voras iki šiol ją laiko užspaudęs savo juodomis letenomis kruvinais nagais, apvyniojęs tankiu voratinkliu.

L.Čarneckytė po 50 metų, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aplankė „Villa Lituania“. Žurnalistei ji papasakojo: „Iš vaikystės prisimenu puikiai sutvarkytą parką, kuriame augo magnolijos, palmės, pinijos. Laiptai iš centrinio salono išeidavo į užpakalinę parko dalį, kur kiaurus metus dėl švelnaus Italijos klimato žydėdavo gėlės, o vešlūs laurų krūmynai skleisdavo jiems būdingą kvapą. Užsimerkusi matau ir jaučiu jį dar šiandien. Tėveliai mums liepdavo padėti sodininkui Giusellino, kuris atiteko mums su vila iš ponios Page. Iš šio sodo priskindavau gėlių, kai pas mamą arbatėlės susirinkdavo ponios iš diplomatinio korpuso. Parke buvo įrengta krepšinio aikštelė, fontanuose plaukiojo auksinės žuvelės, visų dėmesį traukė kalinėto metalo vartai, o vilos stogą puošė didžiulė šv. Jurgio, ietimi smeigiančio slibiną, skulptūra... Dabar visas parkas užžėlęs akacijų krūmais kaip kokiomis šiukšlėmis, fontanai ištrupėję, apgriuvę, kažkokių kalkių pripilta, sustatytos mašinos – viskas taip apleista“ (D.Jokubėnienė. Ten pat).

Miršta paskutiniai prieškario Nepriklausomos Lietuvos ženklai. O mūsų poncijai pilotai, vergiškai drebindami kinkas prieš savo nuožmųjį vergvaldį kaimyną, ramiai stebi tą mirties agoniją ir vis dar sapnuoja sovietinę Lietuvą.

© 2005 "XXI amžius"