Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pavojingi „žaidimai“ su atomine energetika

Vytautas BAGDONAS

Buvusią Černobylio AE gaubia sarkofagas

Paskutinę praėjusiųjų metų dieną buvo visam laikui sustabdytas Ignalinos atominės elektrinės pirmasis blokas. Taip buvo įvykdyta viena iš Europos Sąjungos keliamų užduočių Lietuvai. Ateityje bus išjungtas ir antrasis blokas.Taip pamažu atominė elektrinė mūsų šalyje nustos veikusi.

Vis dėlto akivaizdu, kad kai kurie Lietuvos valdžios veikėjai negali įsivaizduoti Lietuvos kitokios, be atominės elektrinės. Prezidentas Valdas Adamkus atvirauja, kad Lietuvos ateitį jis mato kaip branduolinės valstybės. Profesorė Kazimira Danutė Prunskienė prabilo apie naujų branduolinių reaktorių statybą. Premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas prof. Prunskienės mintims irgi pritaria, nors jis, kaip dažnai būna, gali savo žodžių ir išsižadėti, išsiginti. Kai kurie šalies mokslininkai irgi svajoja apie Lietuvą kaip apie kokį „Atomogradą“. Gaila, tačiau nedaugelis prisimena Černobylio avariją ir jos skaudžius padarinius. Mat nuolat bandoma aiškinti, kokia Ignalinos atominė saugi, kokie šioje elektrinėje geri ir patikimi reaktoriai. Atrodo, tik džiaukis ir didžiuokis, kad šalia mūsų veikia toks branduolinis monstras. Tačiau norisi šiame rašinyje parodyti ir kitą, ne rožinę šios problemos pusę, prisiminti Černobylio atominės elektrinės statybos laikus, šiurpią katastrofą šiame „Atomograde“, pažvelgti į kai kuriuos niūrokus statistikos duomenis.

Gal žemės ūkyje bėdų nebėra?

Tikriausiai mūsų šalies žemės ūkyje nebėra jokių problemų, spręstinų klausimų. Tikriausiai žemdirbiai labai gerai gyvena ir džiaugiasi neatsidžiaugia valdžios politika sprendžiant su kaimu susijusias problemas, nes naujoji žemės ūkio ministrė kažkodėl pastaruoju metu vis dažniau kalba ne apie žemės ūkio reikalus, bet apie... branduolinę energiją, apie būtinybę statyti naujus atominius reaktorius. Atrodo, kad ponia K.D.Prunskienė tapo ne žemės ūkio, bet energetikos ministre. Vienoje iš TV laidų praėjusių metų pabaigoje ji tiesiog kategoriškai pasisakė apie būtinybę statyti naujus reaktorius, apie Prancūzijos paramą tuo reikalu, tiesiog „pūtė miglą“ žiūrovams apie tai, kad atominės elektrinės yra saugiausios, geriausios, kad elektros energija Lietuvoje bus pigi ir t.t. Tą „pigumą“ mūsų tautiečiai juto jau ne vieną dešimtmetį. Turėjome ir tebeturime Ignalinos atominę, o elektros energija mūsų šalyje vis brangsta, kai kitoms šalims ji parduodama pusvelčiui. Arba vėlgi – ministrė aiškina, kad užsienio (Vakarų šalių) specialistų pagaminta įranga patikima, kad jų sumontuoti reaktoriai atominėse elektrinėse yra saugūs. O juk taip neseniai įvyko avarija Japonijoje veikiančioje atominėje elektrinėje, būta įvykių ir kitų šalių tokio pobūdžio elektrinėse. Žemės ūkio ministrė K.D.Prunskienė toje laidoje vis bandė atremti Žaliųjų judėjimo dalyvių argumentus ir tiesiog kartais nusišnekėdavo. Pavyzdžiui, į klausimą dėl branduolinių atliekų laikymo ir naikinimo ji atsakė, kad tos atliekos bus išvežamos į Rusiją, esą rusai privalės vykdyti ES direktyvas tuo klausimu. Kyla klausimas, kodėl Rusija turėtų priimti pavojingas branduolinio kuro atliekas iš Lietuvos, kodėl rusai bus tokie naivūs ir įsileis į savo šalį pavojingus krovinius? Ir dar – argi gali ES priimti kažkokias direktyvas, nurodyti jas vykdyti šiam aljansui nepriklausančiai šaliai? Juk gyvenimas rodo visai ką kitą. Visagine yra sukaupta be galo daug branduolinio kuro kasečių, jos saugomos milijonus litų kainuojančiuose konteineriuose ir niekas iš Lietuvos jų neskuba išvežti.Tų atliekų vis daugės ir neaišku, kaip bus po kelių dešimtmečių. Juk tų pavojingų atliekų sandėliuoti ilgą laiką negalima. O tokių problemų yra daugybė. Gaila, kad K.D.Prunskienė ir kiti ją palaikantys žmonės į tai nesigilina, tautą bando mulkinti ir raminti tuščiais pažadais. Akivaizdu ir tai, kad neatsitiktinai prof.K.D.Prunskienė taip žavisi branduoline energija ir nori, kad Lietuvoje atominė elektrinė būtinai išliktų. Matyt, yra kokių nors asmeninių interesų, tikimasi kokios naudos. Užtai ir „guldoma galva“ už Ignalinos atominę elektrinę...

Pasaulyje galingiausi ir... pavojingiausi

Černobylio atominė elektrinė Ukrainoje buvo pradėta statyti 1971 metais, o 1983-iaisiais jau veikė keturi RBMK tipo reaktoriai, gaminę keturis milijonus kilovatų elektros energijos. Ignalinos atominė elektrinė pradėta statyti 1975-aisiais, pirmasis reaktorius pradėjo veikti 1983-iaisiais. Vėliau buvo sumontuotas ir antrasis reaktorius. Sovietų mokslininkai ilgą laiką teigė, kad SSRS gaminami RBMK tipo reaktoriai yra pasaulyje ne tiktai galingiausi, bet ir saugiausi. To meto spaudoje pasirodydavo tokių teiginių: „RBMK sistemos atominiai reaktoriai yra visiškai nepavojingi. Jokių didelių avarijų čia negali būti. Tai tiesiog neįmanoma. Pati konstrukcijos technologija avariją padaro negalimą...“ Tačiau avarija Černobylio atominėje elektrinėje, įvykusi naktį iš balandžio 25-osios į 26-ąją 1986 metais, kai sprogo branduolinis reaktorius ketvirtajame bloke, įrodė ką kita. Apie reaktorių saugumą ir patikimumą jau nebebuvo kalbų, tačiau labiau susirūpinta jų apsauga, kontrole, priežiūra. Būtent tokie reaktoriai yra ir Ignalinos AE. Todėl per anksti džiaugtis ir visiems teigti, kad jie saugūs ir patikimi. Černobylyje irgi nuolat buvo tvirtinama apie tų reaktorių saugumą ir patikimumą. Kol vieną dieną neatsitiko skaudi nelaimė.

Nors prabėgo daug metų...

Per avariją Černobylio AE žuvo 30 žmonių, šimtai dėl radiacinio poveikio jų sveikatai buvo gydomi ligoninėse. Daug jų mirė ar liko invalidais. Penki milijonai žmonių (ne vien tik Ukrainoje) buvo apšvitinti jonizuojančiosios spinduliuotės, atsiradusios dėl radioaktyviųjų nuklidų iškritimo.

Radioaktyviųjų medžiagų poveikis dar ir šiandien turi įtakos daugelio žmonių sveikatai, jos švitina dabartinę kartą, švitins ir būsimas kartas, nes kai kurios mirtį nešančios radioaktyviosios medžiagos suskils ir taps nepavojingos tik po kokių 300 metų.

Labiausiai nuo šios avarijos, kurios metu į aplinką pateko keli šimtai tonų radioaktyvaus kuro, nukentėjo Ukrainos ir Baltarusijos gyventojai. Tačiau pavojingas užkratas pateko ir į kitas šalis. Būtent iš užsienio šalių pirmiausia ir atskriejo pavojaus signalai, nes apie avariją Černobylyje iš pradžių bandyta nutylėti, informacija buvo šykšti, raminanti gyventojus. Nors į aplinką veržėsi radioaktyviosios medžiagos, mokyklose vyko pamokos, į darbą skubėjo žmonės, netgi buvo rengiamasi Gegužės 1-osios demonstracijai. Tiktai po kurio laiko susirūpinta atomininkų miesto – Pripetės – ir aplinkinių vietovių gyventojų evakuacija. Pasitaikė ir kurioziškų atvejų. Ukrainoje pradėta rūpintis gyventojų sveikata, jų saugumu: atitinkamu atstumu buvo paskelbta pavojinga zona, tuo tarpu ne per toliausiai nuo atominės elektrinės esančios vietovės, priklausančios Baltarusijai, pripažintos saugios ir gyventojais niekas nesirūpino.

Štai keletas Ukrainos ypatingųjų situacijų ministerijos (čia veikia ir tokia institucija) pateiktų visuomenei duomenų. Nuo 1986 metų dėl Černobylio AE avarijos Ukrainoje gyventojų sergamumas vėžiu padidėjo keturis kartus. Labiausiai nuo radiacijos kenčia vaikai – jų sergamumas, palyginti su 1986 metais, padidėjo net dešimt kartų. Ypač dažna liga – skydliaukės vėžys, serga vaikai ir kraujo vėžiu (leukemija), gausu apsigimimų. Nepaguodžia duomenys ir apie ukrainiečius, tiesiogiai dalyvavusius atominės elektrinės padarinių likvidavimo darbuose. Daugelis iš 350 tūkst. likviduotojų, po avarijos atlikusių remonto ir valymo darbus, susirgo skydliaukės vėžiu, leukemija, širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Jau mirė per 15 tūkst. Ukrainos piliečių, dalyvavusių likviduojant avarijos padarinius.

Praėjus maždaug dešimčiai parų po sprogimo, avariją patyręs reaktorius „apaugo“ smėlio, molio, boro, dolomito, kalkių ir švino mišinio sluoksniu.Viršutinė reaktoriaus dalis, pasitelkus sraigtasparnius, buvo užpilta sluoksniu, susidedančiu iš daugiau kaip keturių tūkstančių tonų apsauginių medžiagų. Tas „sarkofagas“ iš pradžių buvo saugus ir patikimas. Tačiau jau dabar pradėta nuogąstauti, ar dar ilgai jis laikys, ar pro šią apsaugą kada nors vėl neprasiverš radioaktyviosios medžiagos.

1987-ųjų vasarą Pripetės mieste įvyko išvažiuojamasis SSRS Aukščiausiojo Teismo posėdis, kurio priimtas nuosprendis buvo kasacine tvarka neskundžiamas ir neužprotestuojamas. Buvęs atominės elektrinės direktorius Briuchanovas, buvęs vyriausiasis inžinierius Fominas ir jo pavaduotojas Diatlovas nuteisti po dešimt metų laisvės atėmimo, kai kurie darbuotojai gavo nuo dvejų iki penkerių metų kalėjimo, daugelis buvo suimti čia pat, teismo salėje.

Negalima teigti, kad panašių pažeidimų būta ar gali pasitaikyti Ignalinos atominėje elektrinėje. Bet vis dėlto būta negražių dalykų, pavyzdžiui, ilgapirščiai sugebėjo nugvelbti ir išvežti iš AE radioaktyvaus kuro kasetę, kurios atskiras dalis teisėsaugos pareigūnai surado paslėptas įvairiose šalies vietovėse.

Žinomas ukrainiečių poetas Ivanas Dračas 1974 metais išleido knygą „Šaknis ir laja“, kuri buvo skirta Černobylio AE ir Pripetės miesto statytojams. Pagrindinė šios poezijos rinktinės tema buvo atominio giganto – „Atomogrado“ sukūrimas. Esą „po metų geros dešimties visame plačiajame pasaulyje atominiai sostai tvirti, nepažeidžiami bus išstatyti...“. Ir štai po dvylikos metų to paties poeto sūnus, Kijevo medicinos instituto gydomosios medicinos fakulteto studentas Maksimas Dračas, turėjo stoti į kovą su to atomo padariniais – jam teko gydyti nukentėjusius nuo radiacijos černobyliečius. Argi tai ne gyvenimo ironija?

Sprogo Ukrainoje – atgarsiai Lietuvoje

Likviduojant Černobylio avarijos padarinius dalyvavo ir apie septynis tūkstančius 18-40 metų Lietuvos vyrų. Juos ten prievarta išvežė miestų ir rajonų karinių komisariatų pareigūnai. Komisariatai mobilizavo žmones, dažnai net nuslėpdami tikrąjį tikslą, iškviesdami visus neva į mokymus, pratybas, neatsižvelgdami į sveikatos būklę, šeimynines aplinkybes. Nuo 1991-ųjų visi lietuviai, dalyvavę likviduojant avarijos padarinius 30 km zonoje, kviečiami į kasmetes sveikatos apžiūras. Deja, jų rezultatai gana niūrūs, nes darbas pavojingoje zonoje niekam sveikatos nepridėjo. Atvirkščiai – daugiau kaip 50 proc. visų buvusių černobyliečių serga įvairiomis ligomis. Lietuvos Černobylio medicinos centro duomenimis, arti pusės tūkstančio atominės elektrinės avarijos padarinių likviduotojų jau mirė. Kai kuriuose šalies miestuose veikia černobyliečių visuomeniniai judėjimai, šalyje leidžiamas ir jiems laikraštis. Deja. Dalyvavę Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvidavime ir daugiau ar mažiau nukentėję mūsų tautiečiai iš šalies valdžios institucijų sulaukia per mažai dėmesio ir paramos. Ne vienas buvęs černobylietis mūsų laikraščiui teigė, kad Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra turėtų rūpintis ne atominės elektrinės Lietuvoje išsaugojimu, branduolinės energijos plėtojimu, bet savo žmonėmis, jų sveikata, medicinos paslaugų prieinamumu kiekvienam gyventojui, taip pat ir černobyliečių reikalais. Beje, Seime praeitą kadenciją dirbo vienas buvęs černobylietis, kuris rūpinosi likimo draugais. Deja, parlamentaras Rimantas Ruzas autoavarijoje žuvo… O kas suskaičiuos, kiek žmonių mūsų šalyje mirė nuo ligų, kurias lėmė būtent Černobylio katastrofa, kas suskaičiuos, kiek serga dabar, ir kas numatys, koks poveikis bus ateinančioms kartoms?

Radioaktyviosios medžiagos po avarijos visur pasklido ne tik atmosferoje. Į Lietuvą sovietiniais metais su prekėmis atvažiuodavo būriai baltarusių, ukrainiečių. Niekas tada netikrino uogų, vaisių, grybų, kitų maisto produktų, nenustatinėjo radioaktyvumo lygio. Ne paslaptis, į Lietuvą pakliūdavo ir baldų, indų, automobilių, buities, radijo technikos, papuošalų būtent iš pavojingosios zonos. Juk ten viskas butuose, gyvenamuosiuose namuose buvo palikta likimo valiai, kai žmones evakavo kitur, tad vagišiai, apsukruoliai tuo labai naudojosi.

Ir Ignalinos AE sveikatos nesuteikia

Labai pravartu būtų atlikti tyrimus ir pateikti jų duomenis visuomenei, kaip šalies gyventojų sveikatą veikia Ignalinos AE. Kadangi aukščiausiu lygiu pas mus kalbama apie šios atominės elektrinės saugumą, patikimumą, reikalingumą, be abejo, niekas panašių tyrimų neatlieka arba, jei atlieka, apie juos nutyli.

Tačiau ir tie duomenys, kuriuos pavyko šių eilučių autoriui rasti, nuteikia liūdnokai. Utenos apskritis yra ketvirtoje vietoje po Panevėžio, Marijampolės ir Kauno apskričių pagal sergamumą piktybiniais navikais. Tačiau pagal mirtingumą nuo vėžinių susirgimų Utenos apskritis pastaruoju metu pirmauja. (Reikia priminti, kad Ignalinos AE yra būtent Utenos apskrityje.) Daugiausia vyrų piktybiniais navikais serga Ignalinos rajone, o moterų – Molėtų rajone.

Pirmos stadijos vėžinių susirgimų suaugusiems pacientams daugiausia diagnozuota Visagine ir Anykščiuose, o paskutinės stadijos susirgimų daugiausia diagnozuota Ignalinos ir Zarasų rajonuose. Utenos apskrityje ketvirtos stadijos vėžiniai susirgimai diagnozuojami net du kartus dažniau, nei yra šalies vidurkis. Šie ir kiti duomenys apie Utenos apskritį nėra džiuginantys. Ir kas galėtų paneigti, kad Ignalinos AE nedaro jokio poveikio gyventojų sveikatai?

Arba vėl. Anksčiau buvo kalbama, kad atominė elektrinė Visagine pastatyta gana nepalankioje seisminiu požiūriu zonoje, tai yra tektoninių lūžių vietoje. (Tektoninis yra toks reiškinys, kuris susijęs su žemės plutos judesiais.) Paprastai kalbant, toje vietoje galimi žemės drebėjimai, ir apie tai, jog atominei elektrinei parinkta ne pati geriausia vieta, ne kartą yra kalbėję ir rašę žiniasklaidoje mokslininkai.Tačiau vėliau viskas nutilo, tarsi jokios grėsmės nebeliko. Tiesa, per TV K.D.Prunskienei diskutuojant apie būtinybę statyti Lietuvoje naują reaktorių, apie tai Žaliųjų judėjimo atstovai buvo užsiminę, tačiau profesorė greitai sugebėjo paaiškinti ir pasiteisinti, išsisukti iš jai nepatogios padėties.

Nebūtinai dėl žemės drebėjimo ar kitos gamtos stichijos gali kilti avarija atominėje elektrinėje. Jeigu gyventojams laiku apie tai būtų pranešta, ar žmonės sugebėtų apsisaugoti? Tai irgi kelia didelių abejonių. Nors Utenos apskrities administracijoje ir rajonų savivaldybėse dirba Civilinės saugos specialistai, kurie turi prirašę šūsnis gražių ataskaitų, planų ir yra įsitikinę, kad viskas būtų organizuota operatyviai, tenka tuo suabejoti. Anksčiau kiekvienoje gamykloje, įstaigoje, organizacijoje, kiekviename kolūkyje buvo asmenys, atsakingi už civilinę saugą, vykdavo mokymai, žmonės bent šiek tiek žinojo, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, jeigu iškiltų kokia grėsmė. Buvo visur sandėlių, kuriuose laikydavo dujokaukes, kitas būtiniausias apsisaugojimo priemones.

Dabar viso šito nebėra. Dujokaukės, priešradiaciniai kostiumai laikomi rajonų centruose, kažkur sandėliuose. Jei įvyktų avarija atominėje elektrinėje, kas sugebėtų tas priemones atvežti iš rajonų centrų ir išdalyti gyventojams? Kokiu būdu apie nelaimę būtų žmonės įspėti? Kaimuose, miesteliuose radijo „taškų“ seniai nebeliko, o radiją žmonės retai įsijungia, kiti net aparatų neturi. Tie radijo „taškai“, būdavo, visuose namuose „zyzia“ ir be jokio vargo žmonės išgirsdavo visas naujienas. Dabar to nebėra. Netgi ir laidinius telefonus retai kas beturi, vis mažiau provincijos gyventojų naudojasi „Lietuvos telekomo“ paslaugomis, o mobiliųjų telefonų, kuriais žmonės dabar dažniausiai naudojasi, numeriai neskelbiami, telefonų knygose jų nerasi. Taigi baisi bėda gali būti netoliese, o visuomenė operatyviai apie tai net nesužinos. Deja, apie tokias problemas kažkodėl irgi vengiama kalbėti. Gal ten, valdžios aukštybėse, sėdintieji apie tai net nežino. O gal yra įsitikinę, kad niekad jokios avarijos Ignalinos AE neatsitiks?

Dar nereikėtų pamiršti ir to fakto, kad Ignalinos atominė elektrinė ir Visagino miestas (anksčiau vadintas Sniečkumi) buvo visasąjunginė „spartuoliška komjaunimo“ statyba ir labai aišku, kaip ten viskas buvo statoma, kokia buvo darbų kokybė. Vietiniai žmonės dar ir dabar lyg juokais, lyg rimtai pasakoja, kad Ignalinos krašte daug pastatų išaugo dėl tos „spartuoliškos komjaunimo statybos“ – ką nors pasivogti sukombinuoti būdavo visai nesunku.

Kad tokiose statybose tikrai būna neūkiškumo,aplaidumo,abejingumo, vagysčių, šių eilučių autorius yra pats patyręs, nes kurį laiką dirbo Černobylio atominės elektrinės statybos objektuose. Bet apie tai norėtųsi papasakoti šiek tiek plačiau...

Kareiviški prisiminimai iš Černobylio

Man pačiam teko dirbti Černobylio apylinkėse ir matyti, kaip kyla atominio giganto blokai, kaip auga Pripetės miestas, vėliau tapsiantis energetikų sostine. O tai, ką tose statybose matydavau, nežadėjo nieko gero.

Buvo 1973-iųjų vasara. Tarnavau tuomet sovitinėje armijoje, viename iš Maskvos karinių dalinių, kuris rengė seržantus, jaunuosius vadus plačiosios Sovietų šalies kariniams statybų daliniams.

Kartą buvo pranešta, kad dideliam būriui karių teks neribotam laikui vykti į komandiruotę Ukrainon. Dar buvo paaiškinta, kad vyksime į svarbią statybą. „Darbai vyksta lėtai, sunkiai, darbo jėgos trūksta, planai dideli, statyba ypač svarbi“, – maždaug taip kalbėjo mūsų vadai, kai sėdome į keleivinio traukinio Maskva-Kijevas vagonus. Kokia tai per statyba – niekas nieko neaiškino. Ir išlipę geležinkelio stotyje tikslesnės informacijos negavome. Stotyje visus susodino į visureigius, dengtus brezentu, ir išvažiavome. Pro šalį lėkė miesteliai, gyvenvietės, vasaros karščio išdeginti laukai. Paskui iš asfaltuoto kelio mūsų automašinos pasuko į vieškelį, dar po kurio laiko jau važiavome gelžbetonio blokais, kurie buvo sukloti tiesiog laukuose. Visur aplinkui regėjome karinę techniką, kareivius, statybines medžiagas vežančias automašinas. Šalia karinio miestelio – didžiulių medinių barakų – kabojo iškabos su užrašais, jog čia yra visasąjunginė spartuoliška Černobylio V.Lenino atominės elektrinės statyba. Šalia skydai rusų kalba skelbė, kad: „Planas yra pareiga, jo įvykdymas – garbė, o viršijimas yra didvyriškumas...“ Tų „didvyriškumo“ pavyzdžių parodėme labai daug. Apie tai, kad gyvenome labai skurdžiomis, nepritaikytomis normaliam gyvenimui sąlygomis, kad kentėme alkį, kad buvome skriaudžiami seniau čia apsigyvenusių kareivių, jau nepasakosiu. Karinių dalinių čia buvo daugybė, komandiruotų kareivių irgi netruko, juos vis vežė ir vežė. Maitinomės keliomis pamainomis, gyvenome tarsi gyvuliai: miegojome skarmaluose, prausėmės balų vandenyje, gėrėme irgi iš balų. Ne kartą teko matyti, kaip sviesto, cukraus dėžės, duonos kepalai keliavo iš kareiviškos valgyklos pas vietinius gyventojus, o karininkai paskui per dienas vaikštinėjo „įkaitę“ nuo svaigalų. Statybose dirbo ir daugybė kalinių – jų itin turėdavome saugotis. Buvo nuolat girtaujama, kildavo muštynių, pasitaikė ir žmogžudysčių. Be galo stebino darbų organizavimas. Rytmetį su kastuvais, kirviais išžygiuodavome laukais iš karinio miestelio prie savo objekto – statomo miesto. (Vėliau sužinojome, kad tai – Pripetė.) Kol atžygiuodavome – jau ir vidurdienis. Truputį pasikrapštai – jau laikas žygiuoti pietų. Po pietų vėl tas pats žygis atgal į statybos objektą. Kartais tekdavo kibirais nešioti mūrininkams „košę“ arba betoną maišyti. Niekas nekreipdavo dėmesio į tai, kad toji „košė“ beveik be cemento, nes cementas buvo vagiamas ir keičiamas į svaigalus. Keliaudavo pas vietinius gyventojus ir mediena, stiklas, vinys, šiferis ir kitos statybinės medžiagos. Niekas nekontroliavo, nebaudė, patys darbų vykdytojai nuolat girtavo, vogė ir kitiems to daryti nedraudė. Apie darbų saugą nebuvo net minties – nepargriuvai, neišsisukai kojos, neužmynei ant pliko elektros laido – džiaukis. Jei kas atsitiko – galėsi gydytis medpunkte. Ne kartą buvo atvejų, kai galingos mašinos atgabeno langus, balkonus skydiniams namams, tačiau kranų mašinistai būdavo tokie girti, kad nesugebėdavo krovinių iškrauti. Tuomet vairuotojai keikdamiesi viską išversdavo atrišę trosus ir greitai važiuodavo. Aišku, gaminiai suduždavo, susigadindavo, bet niekas už tai neatsakydavo. Kartais mus, kareivius, siųsdavo prie pastatytų daugiabučių namų ir reikalaudavo pro mažus langelius iš rūsių laukan išmesti žemes. Keista būdavo, kad kitą dieną reikėdavo viską daryti atvirkščiai – iš lauko žemę pilti į rūsį. Kartais iš viso jokio darbo nebūdavo. Tuomet sėsdavome į mašinų kabinas ir važiuodavome pasižiūrėti, kaip vyksta atominės jėgainės statyba. Ir ten būdavo pilna girtų, slampinėjančių be jokio darbo, tik ir bandančių ką nors nugvelbti...

Kadangi dar tebesimokydamas vidurinėje mokykloje per atostogas dirbdavau statyboje, daug ką išmaniau. Todėl labai stebėjausi tokia netvarka, vagystėmis, aplaidžiu darbu. Statybos „čiabuviai“ tik šaipydavosi: „Viskas yra „jerunda“. Mums svarbu planas, pinigai. Plano neįvykdysi – kentės kišenė. O į kokybę nusispjaut – ne mes čia gyvensime, ne mes dirbsime. Kas norės – susitvarkys...“

Tada buvo mėgstama postringauti apie taikų atomą, jo reikšmę. Niekas tuomet negalvojo, ką blogo gali padaryti tas taikusis atomas. Mūsų, kareivių, akimis žiūrint, tai buvo pati paprasčiausia statyba, kurioje vyravo netvarka, chaosas, abejingumas, aplaidumas, vagystės. Ir visa tai buvo slepiama po sąjunginės komjaunimo spartuoliškos statybos skraiste. Laimė, tose statybose neteko ilgai dirbti, nes prasidėjo meningitai ir po skaudžių skiepų, karantino, dezinfekcijų buvome išgabenti atgal į Maskvą. Tiek tęsdamas karinę tarnybą, tiek sugrįžęs po armijos gimtinėn, vis sekdavau pranešimus žiniasklaidoje apie Černobylį. Širdyje vis jausdavau nerimą, kad gali, oi gali tenai kada nors atsitikti nelaimė. Ir štai tragedija 1986-ųjų balandį...

Duok, Dieve, kad Ignalinos AE ir tuometinio Sniečkaus, dabar vadinamo Visaginu, statybose buvo dirbama kitaip nei Černobylyje ir Pripetėje...

© 2005 "XXI amžius"