Jie rašė Achemos istoriją
Alfonsas ZUBRECKAS
Jau spėjo prabėgti keturi dešimtmečiai, kai keli kilometrai nuo Jonavos, rytiniame senojo Skarulių kaimo pakraštyje, ten, kur Šventoji įteka į Nerį, 1962 metų pavasarį pradėjo gausti ekskavatoriai ir kita galinga statybos technika. Po dvejų metų, 1964 m. vasario 9 d., čia iškilusi Azotinių trąšų gamykla, viena didžiausių chemijos pramonės įmonių Lietuvoje, pagamino pirmąją produkciją.
Per tuos keturis dešimtmečius dabartinėje akcinėje bendrovėje Achema išaugo daug naujų cechų, o juose pagaminama produkcija ne tik užpildo Lietuvos rinką, bet ir keliauja į daugelį pasaulio šalių. Per keturis dešimtmečius bendrovėje dirbo daug žmonių.
Norisi pakalbėti ne apie dabartinius bendrovės žmones, o apie tuos, kurie pirmieji pradėjo rašyti gamyklos istoriją, kurių šiandien jau nebėra tarp gyvųjų. 1962 metais gamyklos darbininkų branduolį sudarė Č.Maciulevičius, M.Ratomskis, K.Šadauskas, E.Rožickytė, D.Kitrienė, A.Ancuta, D.Budreika, V.Staugaitis, J.Žentelis, E.Nemcinskas, E.Simanaitis, B.Lubys ir kiti.
1962 metų vasarą, vos tik pradėjus veikti Jonavos azotinių trąšų gamyklai, Statybos direkcijai vadovavo Česlovas Maciulevičius, buvęs Kauno Inkaro direktorius, kuris netrukus tapo pirmuoju šios chemijos pramonės įmonės direktoriumi. Č.Maciulevičius kaunietis, čia gimė, augo ir baigė vidurinę mokyklą. Vėliau mokėsi Vytauto Didžiojo universiteto Chemijos technologijos fakultete, kur įgijo maisto pramonės technologo specialybę. Kada mirė jo tėvas, norėdamas padėti šeimai, griebėsi pašalinių darbų: mokė vaikus, padėjo silpnai besimokantiems studentams. O kada baigė universitetą su pagyrimu, jam buvo siūlomas darbas bet kokioje Kauno įmonėje. Tačiau jis 1952 metais pradėjo dirbti inžinieriumi Pavenčių cukraus fabrike. Čia dirbo neilgai. Susirgus motinai, jis persikėlė į Kauną ir Inkaro gamykloje pradėjo dirbti cecho viršininku. Po kelerių metų jau buvo paskirtas įmonės direktoriumi.
Jonavoje Č.Maciulevičius dirbo iki 1972 metų iki pat savo mirties. Pasitraukė iš gyvenimo turėdamas vos 44 metus. Č.Maciulevičius, kaip geras organizatorius ir reiklus bei principingas vadovas, paliko dar daug nenuveiktų darbų. Tuometiniai gamyklos darbininkai Maciulevičių ilgai prisimins, nes jis žmones vertino tik pagal kvalifikaciją ir kompetenciją. Be to, jis visuomet rasdavo bendrą kalbą ir su aukštas pareigas užimančiu žmogumi, ir su paprastu darbininku.
Č.Maciulevičius, atėjęs į Azotinių trąšų gamyklą, siekė, kad gamykloje dirbtų lietuviai, nors tada Maskva nuolat spaudė, kad gamykloje dirbtų daugiau specialistų iš broliškų respublikų.
Č.Maciulevičius įdarbindavo ir buvusius tremtinius, politinius kalinius, jų vaikus. Jonavos rajono partijos komitetui toks jo elgesys nelabai patiko.
Azotinių trąšų gamyklos darbuotoja, ilgametė įmonės Centrinės chemijos laboratorijos vedėja Domicelė Kitrienė prisimena ir kitus gerus Maciulevičiaus būdo bruožus. Pirma, jis drįsdavo bet kokioje situacijoje imtis atsakomybės arba žmogų gerbti už jo paprastumą ir natūralų grožį (ypač moterų).
Kai Č.Maciulevičius dar dirbo Pavenčių cukraus kombinate, su juo čia dirbo ir D.Kitrienė bei jos vyras Petras Kitrys. Kartą kombinate įvyko didžiulė avarija: iki pamatų sudegė rafinado gamybos ir jonitų cechai. Č.Maciulevičius nutarė cechus atstatyti savo jėgomis. D.Kitrienei buvo pavesta cechus projektuoti, P.Kitriui įrengimus sumontuoti, o pats Maciulevičius su statybininkais ėmėsi atstatyti cechus.
Kai D.Kitrienė jau buvo pradėjusi vadovauti Azotinių trąšų gamyklos Centrinei chemijos laboratorijai, kartą gamyklos direktorius Maciulevičius paprašė jos iš savo moteriško kolektyvo parinkti jam tinkamą sekretorę. D.Kitrienė vienai jaunai darbuotojai patarė kirpykloje susitvarkyti plaukus, apsirengti kuo madingiau ir nueiti pas direktorių. Baigiantis darbo dienai, Kitrienė buvo nustebinta, kai Maciulevičius paskambino ir griežtai atsisakė tokios sekretorės, kuri įėjusi į jo kabinetą lyg žuvis vinguriavo visomis savo kūno dalimis. D.Kitrienei neliko nieko kita, kaip atiduoti direktoriui savo sekretorę Valeriją Guobužienę, kuri dirbo direktoriaus sekretore iki pat pensijos.
Vienas pirmųjų 1962 metais į Azotinių trąšų gamyklos Statybos direkciją atėjo dirbti buvęs Kauno statybos tresto valdytojas inžinierius Kazys Šadauskas. Gimęs 1935 metais, K.Šadauskas baigė Kauno valstybinio universiteto Statybos fakultetą. Kurį laiką dirbo Telšių apskrityje, vėliau Kaune, Lietenergo statybos montavimo valdyboje inžinieriumi, viršininku. Nuo 1958 metų Kauno statybos tresto Nr. 2 valdytoju. K.Šadauskui vadovaujant, buvo atstatomos per karą sugriautos elektros stotys Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, šiluminės elektrinės Vilniuje ir Petrašiūnuose. O kada į Jonavos azotinių trąšų gamyklos Statybos direkciją atvyko dirbti Č.Maciulevičius, K.Šadauskas čia pradėjo dirbti direktoriaus pavaduotoju kapitalinei statybai. Pablogėjus sveikatai, 1986 metais K.Šadauskas išėjo į pensiją ir greitai mirė.
Tuomet gamyklos Statybos direkcijoje pradėjo dirbti ir Mykolas Ratomskis, užėmęs gamyklos statybos užsakovo pareigas. Tai buvo puikus inžinierius ir kultūringas žmogus. Kaune įgijo inžinieriaus mechaniko diplomą, vėliau mokėsi Paryžiuje, laisvai kalbėjo vokiškai, prancūziškai, lenkiškai, rusiškai. Azotinių trąšų gamykloje M.Ratomskis vyriausiuoju inžinieriumi išdirbo devynerius metus. Sulaukęs 67 metų, išėjo į pensiją. Šiandien jo jau nėra tarp gyvųjų.
Daugelis dabartinės Achemos senbuvių gerai prisimena pirmąjį Azotinių trąšų gamyklos Mechaninės tarnybos organizatorių Vytą Staugaitį. V.Staugaitis, baigęs Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakultetą, kurį laiką dirbo Kauno Drobės fabrike vyriausiojo mechaniko pavaduotoju, vėliau - Lentvario kilimų fabriko direktoriumi. Nuo 1963 metų V.Staugaitis Jonavos azotinių trąšų gamyklos Statybos direkcijos vyriausiasis mechanikas. Čia jis pradirbo šešerius metus. Vėliau ne vienerius metus gyveno ir dirbo Čekoslovakijoje ir Japonijoje, kur rūpinosi įrengimų tiekimu gamybai. Azotinių trąšų gamykloje jis dirbo iki 1974 metų. O vėliau, iki pat mirties, darbavosi Kauno pramprojekte.
Azotinių trąšų gamykloje nemažai nuveikė ir čia dvidešimt vienerius metus pradirbęs Izoldas Atkočiūnas. Baigęs Kauno politechnikos institutą, 1964 metais jaunas inžinierius atvyko į Jonavos azotinių trąšų gamyklą ir buvo paskirtas pirmojo amoniako cecho pamainos viršininku. Vėliau buvo gamyklos skyriaus viršininko ir vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojo gamybai pareigos. 1983 metais apginta mokslų kandidato disertacija.
Liudvikas Kaminskas, baigęs Kauno politechnikos institutą, kurį laiką mokėsi Maskvos technologijos institute. 1968 metais Azotinių trąšų gamykloje pradėjo dirbti pamainos viršininku pirmajame amoniako ceche. Vėliau dirbo cecho viršininku, gamyklos direktoriaus pavaduotoju kokybei. Paskutinės jo pareigos personalo direktoriaus. Mirė sulaukęs tik 56 metų, 1994-aisiais.
Nėra jau tarp gyvųjų ir Juozo Žentelio, kuris dar besikuriančioje Azotinių trąšų gamyklos Statybos direkcijoje pradėjo dirbti 1962 metais. Prieš tai buvo studijavęs Vytauto Didžiojo universiteto Mechanikos fakultete. Po universiteto baigimo darbas V.Kapsuko (dabar Marijampolė), Tatariškių ir Jonavos mašinų-traktorių stotyse. Azotinių trąšų gamyklos Statybos direkcijoje jam buvo patikėta kurti gamyklos transporto tarnybą. Kada gamykloje pradėjo veikti geležinkelio ir autotransporto cechai, J.Žentelis dirbo įrengimų komplektavimo skyriaus vadovu, direktoriaus pavaduotoju komercijai, gamtos apsaugos ir techninės kontrolės skyriuose. Kai partijos komitetas gamyklos partinio komiteto sekretoriumi norėjo pastatyti savą žmogų, gamyklos vadovybė įkalbėjo J.Žentelį nors metus laiko eiti šias pareigas.
Jau nėra tarp gyvųjų ir daugiau žmonių, kurie Achemoje sėkmingai dirbo ne vienerius metus. Jų ir daugelio kitų čia nepaminėtų darbuotojų vardai Achemos atminimo knygoje įrašyti aukso raidėmis.
Jonava
© 2005 "XXI amžius"
|